Didžiausias vaikystės košmaras
Televizijos laidų vedėja ir žurnalistė Asta Dudurytė prisipažįsta, kad didžiausias jos vaikystės košmaras – vizitai pas odontologą.
„Man buvo penkeri metai, kai tėtis mane vesdavo į Panevėžio vaikų poliklinikos odontologo kabinetą. Tuomet namuose ilgai kalbėdavomės, sukaupdavau drąsą ir pasiryždavau. Tačiau prie gydytojo durų visas nusiteikimas greitai išgaruodavo ir man kildavo isterija. Žinoma, odontologo kabineto slenksčio taip ir neperžengdavau“, – prisiminė A.Dudurytė. Jai darydavosi silpna net užuodus iš gydytojo kabineto sklindančius vaistų ir dezinfekcinių medžiagų kvapus.
Laimei, niekas mano prašymų nepaklausė ir dantis pavyko išsaugoti, – sakė A.Dudurytė.
Ne ką geriau buvo ir mokykloje. Ten pas dantų gydytoją privalėjo apsilankyti visi mokiniai. Tuomet Asta prašydavo, kad gydytoja sugedusį dantį ištrauktų ir nekankintų siaubingu gręžimu. „Laimei, niekas mano prašymų nepaklausė ir dantis pavyko išsaugoti. Mokyklos odontologė buvo labai nuoširdi ir šilta moteris, ji sugebėdavo mane nuraminti“, – pasakojo žurnalistė.
Šiandien A.Dudurytė odontologo baimės nebejaučia ir jau daug metų lankosi pas tą pačią odontologę net ir profilaktinei apžiūrai, tačiau nemalonūs vaikystės prisiminimai ją persekiojo ilgai. Kartą po studijų ji tol atidėliojo apsilankymą pas odontologą, kol dviejų dantų specialistams nepavyko išgelbėti – juos teko protezuoti. Linksma, dažnai besijuokianti moteris prisimena, kad dėl dantų problemų net buvo pasikeitusi jos mimika. Ji vengė plačiai šypsotis, o šypsena buvo kreiva, nes viena lūpų puse vis stengdavosi pridengti įskilusį dantį.
Grėsmė visam organizmui
Dantų būklė lemia ne tik žmogaus grožį ir gerą nuotaiką. Sveiki dantys svarbūs bendrai sveikatos būklei ir gerai žmogaus savijautai. Dantų netekę žmonės vengia šypsotis, susiduria su psichologinėmis problemomis, jiems sunku kalbėti. Smarkiai pasikeičia išvaizda – žmogus greičiau sensta – gilėja veido raukšlės, įkrinta skruostai. Tačiau neestetiška išvaizda nėra didžiausia bėda – iškyla grėsmė visam organizmui.
Prastai sukramtytą maistą sunkiau virškinti, todėl gali sutrikti virškinamojo trakto darbas. Praradus krūminius dantis, žemėja sąkandžio aukštis, nusidėvi priekiniai dantys, ima traškėti, skaudėti apatinio žandikaulio sąnarys.
Žinoma, geriausia išsaugoti sveikus savus dantis, tačiau, jei danties netekote dėl traumos ar ligos, reikėtų nedelsti ir kuo greičiau užsukti pas odontologą. „Netekus danties, pamažu ima nykti ir kaulo audinys, todėl po kurio laiko gali būti sunkiau įstatyti naują dantį“, – sakė vilnietė odontologė Auristida Gerliakienė.
Skausmą malšina pasitikėjimas
 |
| Auristida Gerliakienė |
Pacientų, vis nukeliančių vizitą ir surandančių svarbesnių reikalų nei dantų sveikata, turi bene kiekvienas odontologas. „Vieni tiesiai pasako, kad bijo ir neateis, kiti – vis užsirašo, bet atideda vizitą tol, kol problema įsisenėja. Kartais tenka su tokiais pacientais atsisveikinti, nes dėl neatsakingumo neįmanoma jų gydyti, tad dantys išbyra. Nuo bedantystės juos gali išgelbėti tik implantai“, – dėstė odontologė A. Gerliakienė. Ji vizitus atidėliojančius pacientus neretai pavadina neatsakingais.
„Dažnai žmogus ne bijo, bet ieško pasiteisinimo, kodėl jis kažko nedaro“, – pastebėjo gydytoja. Tikrą skausmo baimę ir didelį nerimą patiriantiems pacientams gydytoja pataria ieškoti savo gydytojo. Pavyzdžiui, jei žmogus santūrus ir mažakalbis, galbūt jam nelabai patiks, jei gydytojas bus plepys. Kitam – priešingai, tylintis gydytojas kels dar didesnį nerimą.
„Pasitikėjimas gydytoju veikia kaip skausmą malšinantys vaistai. Visuomet stengiuosi su pacientu atrasti bendrą kalbą. Sutariame, nori jis ar nenori sužinoti, kokias procedūras jo burnoje atlieku, kokius įrankius ar medžiagas naudoju“, – pasakojo gydytoja A.Gerliakienė. Jai dažnai tenka raminti baimės kamuojamus pacientus, kurie visas procedūras nori atlikti kuo greičiau: vieno vizito metu sugedusį dantį išrauti ir įstatyti naują. Tačiau taip galima protezuoti dantis tikrai ne visiems. Siekiant geriausio rezultato reikia apsišarvuoti kantrybe.
Vaikams negalima meluoti
Nors dar nėra patyrę ir neprisimena skaudžių procedūrų, vaikai paprastai bijo odontologų. Taip yra todėl, kad tėvai juos į odontologo kabinetą atveda tada, kai dantį jau skauda. Juk tada ir procedūros nebūna malonios. O jei atvestų tik patikrai, tai būtų lyg žaidimas.
 |
| Romas Abunevičius |
„Kita dažna problema – atveda tėvai vaiką ir sako, nebijok, tau čia nieko nedarys. Tuomet apžiūriu vaiko burną ir nieko nedarau. O tėvai labai nustebę klausia: „Kodėl jūs nieko nedarote?“ Kaip gi aš galiu apgaudinėti tą mažą žmogų? Jam juk pasakė, kad nieko nedarys... Nereikia vaikams meluoti“, – sakė vienos Klaipėdos odontologijos klinikos odontologas, burnos chirurgas Romas Abunevičius.
Vaikas, pajutęs apgaulę, ilgai jos nepamirš. Tam pritarė ir psichologė-psichoterapeutė Vita Čioraitienė: „Negalima vaikams nei meluoti, nei jų gąsdinti. Jei anksčiau mažuosius neklaužadas baugindavo policininkais, dabar neretai pasitelkiamas žmogus baltu chalatu. Todėl vaikas pas odontologą ateina atitinkamai nusiteikęs – laukia baubo ir bausmės..“
Kaip mažylis jausis odontologo kabinete dažnai priklauso nuo tėvų. Vaikai seka tėvų elgesiu, jiems nesąmoningai persiduoda tėvų nerimas ir baimė. „Yra vaikų, kurie nepritampa vaikų darželyje. Tačiau, pakalbėjusi su tėvais, suprantu, kad ir jie būdami maži blogai jautėsi vaikų darželyje ar visai jo nelankė, todėl tiesiog nesąmoningai įteigė vaikui, kad tai yra blogis. Tas pats odontologijoje“, – aiškino psichologė.
Pasitaiko, kad žmogus į odontologo kabinetą pirmą kartą gyvenime ateina tik netekęs keleto dantų, kai tampa nepatogu kalbėti, valgyti. Kalbinti medikai sutartinai tvirtino, kad vengdamas odontologo kėdės toks pacientas kenkia tik pats sau: kuo labiau apleisti dantys, tuo brangiau kainuos juos sutaisyti ir atstatyti.
Patenka į užburtą ratą
Pacientams nuolat primenu, kad kreiptis pagalbos – ne silpnybės, bet drąsos požymis. Drąsu pripažinti, kad tau to reikia, – sakė A.Kaluginas.
Psichologas-psichoterapeutas Andrius Kaluginas pastebėjo, kad suaugusiųjų odontologo baimė dažnai yra įvairiai užmaskuojama. „Šiandien neisiu pas odontologą, nes neturiu laiko. Neturiu pinigų. Atostogauju. Atostogauja mano gydytojas“, – tai tik keletas pasiteisinimų žmonių, kurie kaip įmanydami vengia odontologo, kenčia dantų skausmą ar net kankinasi be dantų.
Psichologas pastebėjo, kad ši gydytojo baimė dažniau kausto vyrus nei moteris. Moterys – atsakingesnės, jos planuoja apsilankymus pas gydytojus, labiau rūpinasi savo sveikata. O vyrai dažnai linkę gydytojo kabinetą aplenkti tol, kol gali iškęsti skausmą. Jie bijo ne vien tik skausmo, bijo pasirodyti silpni – tie, kuriems reikia kažkieno – ne tik gydytojo pagalbos.
„Pacientams nuolat primenu, kad kreiptis pagalbos – ne silpnybės, bet drąsos požymis. Drąsu pripažinti, kad tau to reikia“, – teigė A.Kaluginas.
Kita priežastis, kodėl pacientas vengia odontologo ir atidėlioja vizitą – intymumo baimė. Prie paciento burnos palinkęs odontologas peržengia privačios zonos ribas ir įsibrauna į intymiąją žmogaus erdvę, kur paprastai įsileidžiame tik pačius artimiausius žmones.
„Prisiminkite, kaip kartais nejaukiai jaučiatės lifte, kai stovite labai arti nepažįstamųjų. Panašiai jaučiasi ir žmogus odontologo kėdėje, negalintis pakęsti tokio gydytojo artumo. Tuomet jam gali padėti tik specialisto, kuriuo visiškai pasitiki, pasirinkimas, nuoširdus pokalbis ir rūpestis“, – aiškino psichologas-psichoterapeutas.
