Diagnozė – visada šokas
„Liga pastūmėjo mane ieškoti žinių, juolab kad tuomet pradėjau medicinos studijas. Iš tiesų apie savo ligą reikia žinoti. Kuo daugiau žinai, tuo daugiau gali pats sau padėti. Taip atradau šią draugiją. Klausiate, kodėl sergantiems žmonėms reikia bendruomenės? Iš pat pradžių, kai sužinai diagnozę, pas gydytoją vizitas paprastai būna trumpas ir gydytojas negali visko paaiškinti. Pagaliau tau būna toks šokas, kad net jei gydytoja ir pateikia daug informacijos, geriausiu atveju tu jos priimi 20–30 proc. Visa kita išgaruoja.
Tau tik sukasi mintys apie tai, kas ir kaip čia dabar viskas bus, o kai susitinki su žmonėmis, kurie turi žinių, jau visa tai yra praėję ir gali patarti, nes patarimų tikrai reikia – tiek mitybos, tiek gyvenimo būdo ir fizinio aktyvumo tema, pasijauti ramiau. O svarbiausia – labai reikia emocinio palaikymo. Įstaigose psichologinės pagalbos trūksta. Gydytojas pateikia sausą informaciją, kuri tikrai yra reikalinga, bet su savo vidinėmis problemomis esi paliekamas tvarkytis pats. Todėl tokios draugijos, kaip mūsų, ir yra reikalingos“, – pasakojo pašnekovas.
Nesiūlo gyvenimo keisti kardinaliai
Vyras atviravo, kad liga ir jį patį privertė gerokai pakeisti gyvenimo būdą, mesti rūkyti, kitaip maitintis, tačiau jis teigė niekada nesiūlantis keisti gyvenimo kardinaliai.
„Visiems patariu, kad neverta savęs taip smarkiai riboti. Neseniai buvo pas mus atėjusi viena moteris, jau pasirankiojusi informacijos. Mes savo ruožtu jai davėme knygelę apie mitybą, pasidalinome savo patirtimi. O ji pasakoja, kad griežtai nebevalgo to, ano. Bandžiau jai paaiškinti, kad negalima taip drastiškai elgtis su savo organizmu. Riboti reikia, tačiau saikas taip pat reikalingas.
O ir gyventi vien pagal rekomendacijas yra neįmanoma. Gyvenimas diktuoja savo taisykles, nuo kurių nepabėgsi. Negali nedirbti, negali visą laiką išsimiegoti, vien tik ilsėtis, nes nesinori gyventi vien iš neįgalumo išmokos. Aišku, būtų įmanoma pragyventi, tačiau norisi išeiti į visuomenę, pabūti su žmonėmis“, – toliau dėstė E.Kalinaitis.
Pagrindinis „Atgajos“ veiklos tikslas ir yra pasirūpinti savo nariais – jų gerove, laisvalaikio organizavimu bei informacijos skleidimu, juolab kad draugijos nariai – ne tik pacientai, bet ir jų artimieji bei medikai.
„Gaunamas pats geriausias rezultatas, kai sujungiamos šios trys grupės. Esame ne kartą iš medikų išgirdę padėkos žodžius, kad padedame išleisti mitybos knygeles, informuojame jų pacientus apie ligą. Esame išleidę ne vieną knygelę, kurios labai reikalingos, skambina mums dializių centrai ir prašo atvežti literatūros. Gydytojai savo ruožtu individualiai konsultuoja mūsų narius, o patys žmonės susirenka pabendrauti vieni su kitais, turinčiais panašią patirtį.
Kai ateina naujas žmogus su kokia nors bėda, kadangi mūsų daug, visada atrandame tokį, kuris turi panašią patirtį ir gali jam suteikti daugiausiai informacijos. Juk kiekvienas naujas žmogus, tik neseniai sužinojęs apie ligą, ateina didelėmis nuo išgąsčio akimis, nes nežino, kaip reikės gyventi su ja“, – aiškino pašnekovas.
Šiuo metu draugija, apimanti visą Šiaulių apskritį, turi 110 narių.
Eina į pėsčiųjų žygius – kad įrodytų, jog gali
Pats E.Kalinaitis kaip visuomenės sveikatos specialistas dirba lektoriumi instruktoriumi Raudonojo kryžiaus organizacijoje, taip pat Šiaulių sporto gimnazijoje – kaip jis pats vadina, „naktine aukle“, tačiau daugiausiai laiko atima neatlygintina veikla draugijoje.
„Visko būna. Kitą kartą svyra rankos, bet susiimi ir vėl judi į priekį. Nariai mums moka nario mokestį, bet jis simbolinis ir iš jo neišsilaikytume. Yra narių, kurie mus gali finansiškai paremti stipriau, kartas nuo karto pervesdami po tam tikrą sumą lėšų. Taip pat kasmet mus remia parduotuvių tinklo „Norfa“ Labdaros fondas, dar keletas firmų.
Šiek tiek lėšų užsidirbame iš projektinės veiklos – rašydami veiklos projektus vietinei savivaldybei gauname šiokį tokį rėmimą. Tačiau iš tiesų darome tik tai, ko žmonėms reikia, visiškai nesinori daryti veiklos tik dėl veiklos ar kad gautume pinigų. Labiausiai finansai mums reikalingai leidybinei veiklai ir bendriems renginiams, kuriuose žmonės galėtų atsigauti emociškai.
Pavyzdžiui, jau septintus metus kasmet vasarą organizuojame žvejybos varžybas, važiuojame į įvairias išvykas, netgi einame į pėsčiųjų žygius, kuo daug kas stebisi, juk esame pirmos grupės neįgalieji. Mes neiname labai ilgų atstumų, mums užtenka 10–12 km, bet mes juos praeiname, įrodydami sau, kad galime, o tai žmonėms labai svarbu. O renginius organizuojame dažnai su partneriais – prie mūsų prisijungia Raudonasis kryžius, klubas „Dvasinė šiluma“, draugaujame su Artrito, Parkinsono pacientų draugijomis. Kai žmonės pabūna ne tik savo terpėje, jų ligos ir problemos truputėlį nublanksta, jų pasaulis prasiplečia“, – dėstė draugijos pirmininkas.
