„Stogininkų“ vadovas stalius Tomas Sakalauskas teigia šiferinį stogą keitęs tik vieną kartą, tačiau net ir tada nesiėmęs jokių apsaugos priemonių.
„Kas per nesąmonės, mūsų seneliai tokiuose namuose su asbesto stogais pragyveno 30–40 metų ir niekam nieko nenutiko“, – taip anksčiau svarstė įmonės direktorius, tačiau vėliau jis pakeitė nuomonę.
Kas per nesąmonės, mūsų seneliai tokiuose namuose su asbesto stogais pragyveno 30–40 metų ir niekam nieko nenutiko.
„Kolegos buvo mokymuose Norvegijoje. Po jų tokių darbų daryti nebenori. Asbestas – nuodingas daiktas ir jo reikia bijoti, o kai tokios informacijos nežinai, tai galvoji, ką čia kas prisigalvoja“, – teigia T. Sakalauskas.
Jokios apsaugos, jokių mokymų
Darbo su asbestu taisyklėse nurodyta, kad darbdaviai savo lėšomis privalo apmokyti visus savo darbuotojus, kaip elgtis su kancerogenine medžiaga asbestu, tačiau, sprendžiant iš stogdengių liudijimų, jie į tai neinvestuoja.
Pavyzdžiui, stogdengys iš Šiaulių tikina šiferinius stogus keičiantis labai retai, o mokymų, kaip elgtis su asbestu, neturėjęs.
„Kadangi kiekvienais metais su tuo nesusiduriu, tai paprasčiausiai ir nesidomiu “, – teigia neprisistatęs stogdengys.
Paklaustas, ar keisdamas šiferinę stogų dangą ėmėsi kokių nors apsaugos priemonių, pašnekovas apskritai pradeda neigti bet kokius darbus, susijusius su asbestu, ir baigia pokalbį.
„Matote, negaliu komentuoti, nes realiai asbesto stogų nesu keitęs“, – persigalvoja stogdengys.
Kaunietis Marijus, administruojantis socialinio tinklo „Facebook“ profilį „Stogo vizija“, sako šiferinę stogo dangą keitęs 2–3 kartus.
„Stogų dangos senos ir pradeda bėgti“, – priežastis, kodėl žmonės keičia asbestinius stogus, vardija jis.
Į klausimus, ar yra dalyvavęs darbo su asbestu mokymuose ir ar keisdamas šiferinę stogų dangą naudoja kokias nors specialias apsaugos priemones, Marijus tvirtai atsako „ne“. Tačiau specialios priemonės apsaugotų Marijaus plaučius nuo asbestinių plaušelių, kurie, sklisdami oru ir patekę į jo organizmą, ateityje galbūt gali tapti viena iš vėžio priežasčių.
Pavojus sveikatai – nereikšminga priežastis
Įrodyta, jeigu asbesto plaušelis papuola į plaučius, jis gali sukelti vėžinius darinius.
„Įrodyta, jeigu asbesto plaušelis papuola į plaučius, jis gali sukelti vėžinius darinius“, – sako Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos chemijos tyrėja Liuda Bakienė. Tačiau pavojus sveikatai nėra svari priežastis, lemianti stogdengių elgesį. Klaipėdietis Irmantas, kaip ir prieš tai kalbinti, pripažįsta neturėjęs jokių su asbestu susijusių mokymų, o ir apsaugos priemonių, keisdamas stogus, ėmęsis tik minimalių.
„Pirštinės – kasdienis dalykas, bet respiratorių nenaudojame“, – teigia stogdengys.
Irmantas sako, kad su asbestu dažnai nedirba. „Mes daugiau užsiimame naujų stogų įrengimu, o ne atnaujinimo projektais“, – teigia jis ir priduria, kad žmonės, gyvenantys po asbestiniais stogais, į sveikatai kilusį pavojų nekreipia dėmesio.
„Žmonės asbesto stogus keičia dėl įvairių priežasčių, bet ne dėl to, kad tai kenkia sveikatai“, – sako Irmantas.
Žmonės asbesto stogus keičia dėl įvairių priežasčių, bet ne dėl to, kad tai kenkia sveikatai.
Irmantas, kaip ir visi kiti minėti darbuotojai, remiantis kompetencijų įmonėms reikalavimų aprašu, neturėjo teisės dirbti su asbestu, nes nebuvo apmokyti, nedėvėjo specialios aprangos ir neturėjo reikiamų priemonių. Jie padarė administracinės teisės pažeidimus, bet Valstybinė darbo inspekcija apie tai nežino. Kodėl?
Tiesa, statybų bendrovės vadovas E.Pranculis nuo vėžį sukeliančios medžiagos savo įmonės darbuotojus, šiuo metu keičiančius apie 20 šiferinių stogų Musteikių kaime, sako apsaugojęs pirštinėmis ir respiratoriais, bet ar to gana? Kokių savisaugos priemonių privalo imtis ne tik tie, kurie keičia šiferinę dangą, bet ir tie, kurie gyvena po asbesto stogu? Kodėl darbuotojai ir darbdaviai spjauna į savo ir aplinkinių sveikatą?
Darbdaviai nelinkę išlaidauti
Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro mokytojas Andrius Šipkinas apsaugos priemonių išvardija kur kas daugiau.
Realiai žmogus turėtų būti užsandarintas skafandre.
„Svarbu, kad asbesto dulkės nepatektų į kvėpavimo takus ir akis. Turėtų būti naudojamas kombinezonas, darbiniai batai, apklijuoti izoliacine juosta, kad į tarpelį tarp kombinezono ir batų nepatektų dulkių, darbinės, su izoliacine juosta užspaustos pirštinės ir respiratorius“, – teigia mokytojas.
Tačiau, jeigu atliekami sudėtingesni darbai, kai asbestcementinės plokštės pažeidžiamos mechaniškai (jos laužomos, šlifuojamos, gramdomos), respiratoriaus nepakanka.
„Tuomet turėtų būti naudojamos pusę veido dengiančios, priglundančios silikoninės kaukės su specialiais filtrais. Ir aišku, priglundantys galvos apdangalai bei akiniai – ne paprasti, apsaugantys nuo purslų ar dulkių, bet priglundantys, truputį panašūs į akvalangą, – aiškina A.Šipkinas. – Realiai žmogus turėtų būti „užsandarintas“ skafandre.“
Mokslai – privalomi
Norint aprūpinti darbuotojus visomis išvardytomis priemonėmis, įmonių vadovams reikia pakrapštyti pinigines ir dar įtikinti bei prižiūrėti, kad jos būtų naudojamos – stogdengiai vengia dėvėti respiratorius, nes su jais dirbti paprasčiausiai nepatogu.
Nacionalinio vėžio instituto Vėžio epidemiologijos laboratorijos vedėja Giedrė Smailytė pasakoja apie įmonės „Asbesto cementas“, 1963–2003 metais gamyboje naudojusios asbestą, darbuotojus, kurie respiratorių nedėvėdavo. Gamyklos administracija, anot G.Smailytės, į tai per daug nekreipė dėmesio – pabardavo ir tiek. Tačiau 2001 metais, dalį bendrovės akcijų įsigijus anglų kompanijai, „nuspręsta įvesti tvarką“.
Radus darbuotoją be respiratoriaus, jis turėdavo susimokėti baudą, kurią išskaičiuodavo iš atlyginimo.
„Radus darbuotoją be respiratoriaus, jis turėdavo susimokėti baudą, kurią išskaičiuodavo iš atlyginimo“, – apie priemones, kurių teko imtis siekiant apsaugoti darbuotojų sveikatą, pasakoja mokslininkė.
Panašiais atsiminimais dalijasi ir kita specialistė. Chemikė L.Bakienė tikina regėjusi, kaip jauni vyrai, darbo vietoje dėvėję kostiumus, pirštines, respiratorius ir nešioję asbestinę dangą, nepersirengę nueidavo pavalgyti.
„Galbūt darbų vykdytojas neperspėja, nepasako, bet pačių darbuotojų žinios, kaip saugoti savo sveikatą, taip pat yra nepakankamos“, – konstatuoja tyrėja.
A.Šipkinas: žmonės neįvertina rizikos
Šiuo metu Lietuvoje vykdomos dvi mokymo programos: viena yra skirta darbininkams, turintiems bent pagrindinį išsilavinimą, kita – vadovams su aukštesniuoju išsilavinimu. Jas organizuoja keturios institucijos – trys iš jų įsikūrusios Vilniuje, ketvirtoji – Šiauliuose. Pagal Darbo su asbestu nuostatus, apmokymai gali vykti jose arba pačiose bendrovėse.
Didžioji dalis besikreipiančiųjų yra statybos įmonės, kurios atnaujina pastatus, tarkime, sovietinius, kuriuose gali būti asbesto. Kalbant apie statistiką, gerai yra, jeigu per metus kreipiasi bent dešimt žmonių. Bet tai yra labai mažai. Žmonės neįvertina rizikos.
„Didžioji dalis besikreipiančiųjų yra statybos įmonės, kurios atnaujina pastatus, tarkime, sovietinius, kuriuose gali būti asbesto. Kalbant apie statistiką, [...] gerai yra, jeigu per metus kreipiasi bent dešimt žmonių. Bet tai yra labai mažai. Žmonės neįvertina rizikos“, – apgailestauja vienos iš minėtų institucijų Vilniuje mokytojas A.Šipkinas.
Jo teigimu, mokymo programų klausimais Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centras bendradarbiauja su užsienio valstybėmis ir yra parengęs dar vieną neformalią mokymo programą. Tai – 8 valandų teorinis supažindinimas su asbesto gaminiais, pavojais ir žala sveikatai.
Formalios programos trunka savaitę – keturiasdešimt valandų. Jas baigusiems asmenims suteikiami pažymėjimai.
„Darbininkai, dirbsiantys su asbestu arba jo gaminiais, teoriniuose užsiėmimuose mokomi pažinti asbestą ir jo gaminius, asbesto laikymo ir transportavimo, darbų, atliekamų su asbestu ir jo gaminiais, atliekų šalinimo bei darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus“, – rašoma programos, skirtos darbininkams, apraše. Čia taip pat nurodomas devynių valandų praktinis mokymas įmonėse, nors A. Šipkinas pamini tik keturias tokio mokymo valandas.
Stogus keičia nelegaliai
„Mokytis jie (darbininkai – aut. past.) ateina tik tada, kai už atnaujinimo ar rekonstrukcijos darbus, susijusius su asbesto rizika, turi atsiskaityti Darbo inspekcijai – tada darbdaviai privalo apmokyti darbininkus. Bet didžioji dalis įmonių į tai žiūri pro pirštus ir to, kad darbininkai susiduria su asbestu, nefiksuoja, tarsi „o mes nežinojome“, – problemą įvardija mokytojas.
Bet didžioji dalis įmonių į tai žiūri pro pirštus ir to, kad darbininkai susiduria su asbestu, nefiksuoja, tarsi „o mes nežinojome“.
Valstybinės darbo inspekcijos duomenimis, 2015-aisiais apie darbą su asbestu pranešė 63 subjektai, 2016 metais – 58, taigi teisiškai Darbo inspekcija galėjo įvertinti ir patikrinti tik šių įmonių pasirengimą vykdyti statinių, konstrukcijose turinčių asbesto, griovimo ar šalinimo darbus. Visos kitos įmonės ar darbuotojai, apie kuriuos Darbo inspekcija informacijos neturėjo, atlikusios, kad ir šiferinės stogų dangos keitimo, darbus (o tokių tikrai buvo daugiau nei užfiksuota statistikoje), tai padarė savavališkai, todėl pažeidė statybos darbams taikomus reikalavimus, už kuriuos gresia administracinė atsakomybė ir piniginės baudos. Kadangi Darbo inspekcija apie tai nežinojo, stogdengiai liko nenubausti.
Taisyklėse – parankios išimtys
Darbo su asbestu nuostatose teigiama, kad įmonės, kurių darbuotojai gali būti veikiami dulkių, kylančių iš asbesto ar iš asbesto turinčių medžiagų, apie savo veiklą turi pranešti Valstybinei darbo inspekcijai. Tiesa, yra išimčių. Apie darbus nereikia informuoti tiems, kurie atlieka oro tyrimus; trumpą remonto veiklą, kai tvarkomos netrapios asbesto medžiagos; tiems, kurie pakuoja geros būklės asbestą arba šalinantiems gaminius, kurių sudėtyje esantys asbesto plaušeliai tvirtai surišti rišikliu, pavyzdžiui, cementu.
Kaip „geros būklės“ arba „tvirtai surištą“ asbestą įvertina tas pats darbdavys – turintis verslo interesą, taupantis pinigus ir laiką, apsimetantis yrančio asbesto nepastebėjęs. Kol darbuotojai nesiskundžia sveikata ir nereikalauja išeitinių kompensacijų, o žiniasklaida netrimituoja apie prastą įmonės reputaciją, į tai lengva numoti ranka.
Ligų simptomai pasireiškia senatvėje
Gydytojas gali nurodyti, kad darbuotojo sveikatos tikrinimai turi būti tęsiami ir pasibaigus asbesto veikimui, kol jis mano, kad tai būtina suinteresuoto asmens sveikatai apsaugoti.
Asbesto sukeliamos ligos žmogaus organizme vystosi lėtai, jų simptomai pasireiškia tik po 30–40 metų. Iki tol už darbuotojų sveikatą atsako darbdavys, kuris, pagal Darbo su asbestu nuostatus, inicijuoja darbuotojų sveikatos patikrinimus dar neprasidėjus su asbestu susijusiems darbams. Darbininkų, besisukiojančių pavojingoje aplinkoje, sveikata turi būti tikrinama bent vieną kartą per trejus metus, o vėliau – pagal gydytojo nurodymą.
„Gydytojas gali nurodyti, kad darbuotojo sveikatos tikrinimai turi būti tęsiami ir pasibaigus asbesto veikimui, kol jis mano, kad tai būtina suinteresuoto asmens sveikatai apsaugoti“, – teigiama nuostatose.
Asbestas, kaip pigi, šilumai nelaidi ir vandeniui atspari medžiaga, vamzdžių ar šiferinių stogų gamyboje plačiausiai naudotas 6–9 dešimtmečiuose.
„Darbo aplinkai nebuvo keliami praktiškai jokie reikalavimai, todėl pagrindinė liga, susijusi su asbestu, buvo asbestozė. Vėliau, pagerėjus darbo aplinkai, pagrindine problema tapo plaučių vėžys ir mezotelioma“, – teigia Vėžio epidemiologijos laboratorijos vedėja G.Smailytė.
Specialistės minėtos ligos, kaip ir dar dvi – gerklų vėžys ir pleuritas, nuo 2006-ųjų atsidūrė Lietuvos profesinių ligų sąraše.
Asbestas – uždraustas
„Pirmasis tyrimas, parodęs didesnę ligų su asbestu dirbusiems žmonėms riziką buvo paskelbtas 1955 metais. Pagrindiniai asbesto kancerogeniškumo įrodymai buvo gauti tiriant profesines žmonių grupes, kurios darbo aplinkoje susidurdavo su didelėmis asbesto koncentracijomis“, – apie Didžiojoje Britanijoje atliktą tyrimą pasakoja specialistė.
Pagrindiniai asbesto kancerogeniškumo įrodymai buvo gauti tiriant profesines žmonių grupes, kurios darbo aplinkoje susidurdavo su didelėmis asbesto koncentracijomis.
Lietuvoje analogiškas tyrimas atliktas tik po 50 metų, tačiau jo rezultatai kitokie.
„Jie neparodė darbuotojams kilusios didesnės rizikos susirgti plaučių vėžiu, – konstatuoja G.Smailytė. – Rezultatus interpretuoti sudėtinga, nes pats tyrimas vyko praėjus pakankamai trumpam laikui nuo pirmosios asbesto ekspozicijos (pirmojo darbuotojų susidūrimo su asbestu – aut. past.). Tiriamoji žmonių grupė galėjo būti per jauna arba kiek per trumpas stebėjimo laikotarpis.“
Nepaisant minėto tyrimo rezultatų, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, taip ir Lietuvoje, asbestas pripažįstamas kaip kancerogeninė medžiaga ir nuo 2005-ųjų jį uždrausta naudoti. Tačiau asbestas nėra traktuojamas kaip vienintelė vėžio priežastis.
Profesinis vėžys – nediagnozuojamas
„Nesvarbu, kad mes žinome, jog žmogus buvo veikiamas asbesto. Nesvarbu, kad jo plaučių audinyje rasta plaušelių. Vienareikšmiškai teigti, kad dėl ligos kaltas asbestas, negalima. Asbestas yra vienas iš rizikos veiksnių“, – sako G.Smailytė.
Vėžys, kaip profesinė liga, Lietuvoje neatpažįstamas. Nuo 2000-ųjų aš prisimenu vieną plaučių ir vieną odos vėžio atvejį. Tai yra nenormali situacija.
Turbūt dėl to, kad vėžys dažniau asocijuojamas su rūkymu, o ne su darbu kenksmingoje aplinkoje, Lietuvoje nefiksuojami profesinių ligų, susijusių su asbestu, atvejai.
„Vėžys, kaip profesinė liga, Lietuvoje neatpažįstamas. Nuo 2000-ųjų aš prisimenu vieną plaučių ir vieną odos vėžio atvejį. Tai yra nenormali situacija.
Skaičiai neatspindi realybės. Tačiau Lietuvoje yra problema ne tik su profesinio vėžio, bet apskritai su profesinių ligų diagnostika“, – aiškina G.Smailytė.
Nėra galimybės reikalauti kompensacijų
2003–2005 metais Higienos institutas atliko tyrimą ir nustatė, kokia dalis plaučių vėžio atvejų kyla dėl asbesto poveikio darbe. Tyrimo metu apklausti 302 ligoniai, asbesto plaušeliai ištirti 23-ijų asmenų, sergančių plaučių vėžiu, plaučių audiniuose.
„Rezultatai parodė, kad 3,4 proc. susirgusiųjų plaučių vėžiu galėjo susirgti dėl intensyvaus asbesto poveikio darbe“, – tyrimą komentuoja Nacionalinio vėžio instituto Vėžio epidemiologijos laboratorijos vyresnioji mokslo darbuotoja Rūta Petrauskienė-Everatt.
„Visoje Lietuvoje tuo metu apie 50 plaučių vėžio atvejų galėjo būti susiję su intensyviu asbesto poveikiu, kuris daugelyje šalių laikomas profesine liga“, – tvirtina mokslininkė.
Visoje Lietuvoje tuo metu apie 50 plaučių vėžio atvejų galėjo būti susiję su intensyviu asbesto poveikiu, kuris daugelyje šalių laikomas profesine liga.
Profesinių ligų registro duomenimis, 1995–2016 metais nediagnozuotas nei vienas asbesto sukeltas plaučių vėžio atvejis. Nepaisant to, jog 2009-aisiais Sveikatos apsaugos ministerija parengė Asbesto sukeltų profesinių ligų nustatymo kriterijų aprašą, kuriame gydytojams pateiktos detalios rekomendacijos, kaip atpažinti su asbestu siejamus susirgimus, tačiau statistika ir toliau neatitinka realybės – 2008–2016 metais užfiksuoti tik du gerklų vėžio atvejai, kurių priežastis – asbesto plaušeliai. Tai reiškia, kad sąlygos, paveiktiems asmenims reikalauti valstybinių kompensacijų už darbe sugadintą sveikatą, nepagerėjo.
Baltasis asbestas – ne toks pavojingas?
Nors naudoti asbestą draudžiama jau gerą dešimtmetį, gyvenamojoje aplinkoje jo apstu iki šiol. Higienos instituto duomenimis, Lietuvoje galimai sunaudota apie 1 mln. asbestcemenčio gaminių. 96 procentų jų nugulė ant pastatų šiferinių stogų pavidalu. Bėgant metams stogų danga trupa, dūlėja, o atplaišos plaikstosi vėjyje. Būtent tada jos pavojingiausios, nes bet kada gali pakliūti į žmogaus organizmą.
„Asbesto, su kuriuo mes susiduriame savo gyvenamojoje aplinkoje, koncentracijos yra labai mažos“, – problemos nesureikšmina G.Smailytė. Jos teigimu, baltojo asbesto rūšis, kurios Lietuvoje aptinkama daugiausiai, siejama su gerokai mažesne vėžio rizika.
„Mano akimis, ši problema yra šiek tiek perdėta. Asbesto kancerogeniškumas remiasi ne baltojo, o kitų asbesto tipų paveiktų profesinių grupių tyrimais“, – dėsto mokslininkė.
Mano akimis, ši problema yra šiek tiek perdėta. Asbesto kancerogeniškumas remiasi ne baltojo, o kitų asbesto tipų paveiktų profesinių grupių tyrimais.
„Vieni epidemiologai mano, kad su chrizotilu (baltuoju asbestu – aut. past.) susijusi labai maža vėžio rizika [...], kiti pritaria, kad rizika maža, bet kadangi baltasis asbestas yra gerokai labiau paplitęs, suminis jo poveikis gana didelis. Kaip yra iš tikrųjų, aš nežinau“, – pripažįsta G.Smailytė.
Asbesto atmainos, tokios kaip rudasis ir mėlynasis asbestas, Europos Komisijos pripažįstamos kaip pačios pavojingiausios ir keliančios sveikatai didžiausią riziką, tačiau tai, kad Lietuvai aktualiausias baltojo asbesto klausimas, nereiškia, kad ir kitų asbesto rūšių plaušeliai negali atsidurti mūsų plaučiuose.
Rekomenduoja pasikeisti šiferinius stogus
„Man anksčiau buvo teigiama, kad Lietuvoje žinomas tik baltasis asbestas [...], bet dabar, kol dirbu, gaminiuose randame ir mėlynojo, ir rudojo asbesto. Neaišku, iš kur jis atvežtas, bet jo yra“, – tikina chemikė L.Bakienė.
Siekiant išvengti tiek savo, tiek aplinkinių sveikatos problemų, esant galimybei ji rekomenduoja pasikeisti šiferinės dangos stogus.
Man anksčiau buvo teigiama, kad Lietuvoje žinomas tik baltasis asbestas [...], bet dabar, kol dirbu, gaminiuose randame ir mėlynojo, ir rudojo asbesto. Neaišku iš kur jis atvežtas, bet jo yra.
„Jeigu medžiaga nedūlėja, galime užsimerkti ir sakyti – „dar palaukiame“. Bet jeigu kažkuri dangos dalis pradeda dūlėti, reikia stengtis, kad jos nebūtų. Pačiam reikia galvoti, kur gyveni ir ką darai“, – sako L.Bakienė.
Į klausimą, ar labai pavojinga gyventi po asbesto stogu, daktarė G.Smailytė atsako: „Apskritai gyventi yra pavojinga, todėl, kad viskas baigsis mirtimi. Kokios priežastys? Kam kaip pasiseks.“ Bet tai nereiškia, kad nereikia imtis atsargos priemonių.
Mokslininkė perspėja, kad šiferinės dangos negalima laužyti, skaldyti, gerti ar naudoti vandens, nutekančio nuo asbestcementinio stogo. Pastarasis patarimas aktualus kalvarijietei Kristinai, kuri gyvena daugiabutyje, tačiau renka tekantį vandenį nuo greta stovinčio pastato, dengto šiferiniu stogu, ir lieja juo daržoves bei gėles.
Bendra taisyklė, kuria žmogus turėtų vadovautis: jeigu aš žinau, kad ši medžiaga, esanti mano aplinkoje, gali man pakenkti, padarysiu taip, kad jos nebūtų. Tai galioja ir asbestui.
„Kalvarijoje tvartukai dengti šiferio stogu, pasidarėme lietvamzdį, pasidėjome bačką ir laistome“, – pasakoja gyventoja, bet pripažįsta, kad tai nėra geras sprendimas.
„Manau nelabai gerai pomidorams. Juk juos vėliau valgome“, – teigia ji.
Tuo tarpu G.Smailytė, turėdama omenyje ne tik asbestą, bet ir kitus pavojumi sveikatai grasinančius gaminius, rekomenduoja jų vengti.
„Bendra taisyklė, kuria žmogus turėtų vadovautis: jeigu aš žinau, kad ši medžiaga, esanti mano aplinkoje, gali man pakenkti, padarysiu taip, kad jos nebūtų. Tai galioja ir asbestui“, – apibendrina ji.
