Dar prieš metus visiškai nieko nežinojau nei apie kovo 21-ąją, nei apie žodžių trumpinį DS (Dauno sindromas). Tačiau tikiu, kad vieni su kitais susipažįstame ne šiaip sau, tikiu, jog kiekvienas žmogus, esantis šalia, užima tam tikrą vietą gyvenime, tarsi atlieka tam tikrą vaidmenį.
Tuo dar kartą įsitikinau susipažinusi su Nikita, kuri iškart užėmė labai svarbią vietą mano gyvenime. Dėl jos ši kovo diena man tapo ypatinga. Tad šiandien aš noriu bent šiek tiek jus supažindinti su mūsų ypatinga draugyste. Atskleisiu jums penkias priežastis, kodėl aš džiaugiuosi, turėdama ypatingą draugę.
Pirma priežastis: jai esu vienintelė
Aš visuomet jai būnu karalienė. Nesvarbu, kaip sušukuoti mano plaukai, ką aš apsirengusi (nors taip, kartais sulaukiu iš jos priekaištų arba patarimų stiliaus klausimais). Jai svarbu, kad esu su ja. Ir aš jai esu tokia vienintelė.
Taip yra ne tik dėl to, kad ji yra vaikas, kuris neužmezga taip lengvai kontakto su kitais žmonėmis, tačiau aš nuolat jaučiu, kad ji neturi dar penkių Martų, ji turi mane vienintelę ir manimi labai rūpinasi. Neįtikėtina, bet būdamas su ja, visuomet jautiesi esantis ypatingas žmogus. Ypatingas dėl to, nes ji tave pasirinko.
Antra priežastis: sugriovė visus stereotipus
Susipažindamas su žmogumi, apie kurį yra daugybė mitų, stereotipų, tikiesi, kad jis juos visus patvirtins. Nikita nepatvirtino iš visų jų nei vieno. Nežinau, iš kur ir kas juos sugalvojo, tačiau tokie mitai, kaip „žmonės su Dauno sindromu nieko nesugeba“ yra mažų mažiausiai netiesa!
Ji visko tiek daug moka, tiek visko žino, jog aš jos nelaikau kažkokia kitokia nei esu pati. Ji yra visiškai tokia pati mergaitė – smalsi, linksma, draugiška, – kokia kažkada buvau ir aš.
Trečia priežastis: išmokau džiaugtis!
Bendraudama su Nikita, aš išmokau džiaugtis. Iš tikro džiaugtis! Būti laimės būsenoje dėl paprasčiausių dalykų, net ne dalykų, o dėl paprasčiausių akimirkų, praleistų kartu.
Oi, kaip mums kartu būna linksma! Vos užgrojus radijuje D. Montvydo dainai, mano automobilis staiga tampa „džiaugsmobilis“. Ir tai nuostabu, kad būdama su ja išmokau džiaugtis tiesiog trumpomis akimirkomis.
Ketvirta priežastis: išmokau bendrauti atsakingai
Mūsų draugystė manyje išaugino didžiulį atsakomybės jausmą, dėl kurio aš jaučiuosi įsipareigojusi, jog mano artimi žmonės žinotų, kas yra DS, kad jie nedrįstų vartoti žodžio „daunas“ nei norėdami pajuokauti, nei įžeisti kitą. Juk „tampi amžinai atsakingas už tą, kurį prisijaukini“.
Todėl aš nuolat jaučiuosi atsakinga prieš Nikitą, nes ji mane išmokė daugybės dalykų. Mažų mažiausia, ką aš galiu padaryti dėl jos – skleisti žinią, kad tokie žmonės, kaip ji, visų pirma yra žmonės, o ne diagnozė.
Penkta priežastis: pažadina, priverčia atsimerkti
Pažintis su bet kokią negalią turinčiu žmogumi tarsi atveria vartus, kurių iki šiol nebuvai matęs, nebuvai apie juos girdėjęs. O tai reiškia, kad pradedi domėtis, skaityti, pats susirandi informacijos, nes staiga tau pradeda rūpėti, norisi sužinoti kuo daugiau. Kitaip tariant. imi domėtis tuo, kas anksčiau tavęs nelietė tiesiogiai ir atrodė, kad niekada nelies.
Iš tiesų tų priežasčių yra ir daugiau, tik sunku aprašyti tai, ką patiriu. Būdamos kartu mes nuveikiame daugybę dalykų, lankomės muziejuose, teatruose, kinuose, tačiau labiausiai man patinka tiesiog būti su ja ir kalbėtis. Kai susitinkame, ji visuomet džiaugiasi. Kartais tai pajunti iš labai stipraus apsikabinimo, o kartais – iš spindinčių akių.
Na, o mūsų pokalbiai! Jie neįkainojami! Jų dėka išmokau mylimiems žmonėms sakyti „myliu“ daug dažniau nei buvau pratusi, nes pati girdžiu tai kiekvieno mūsų susitikimo metu. Ji yra pati mieliausia, rūpestingiausia ir įdomiausia draugė, kokią kada nors galėjau turėti.
