Paprastas aiškinimas, pastebi ji, visiškai netinka ir fantominiams skausmams, kai, nesant galūnės, skauda, lyg ji egzistuotų iš tikrųjų: „Tai rodo, kad skausmas yra mūsų nervų sistemos funkcija, ir reikia tyrinėti nervų sistemą, skausmo atmintį.“
– Europos skausmo draugijų federacija skelbia, kad skausmas yra didžiausia sveikatos priežiūros problema Europoje, ir įvardija jį kaip epidemiją. Kodėl tai vyksta?
– Iš tikrųjų vadina epidemija, nes labai daug žmonių skundžiasi lėtiniais skausmais. Per XX a. pavyko įveikti daugelį ligų, nuo kurių žmonės faktiškai nebemiršta. Tačiau medicinos pažangos kaina ta, kad labai daug žmonių gyvena sirgdami lėtinėmis ligomis. O skausmas – vienas iš lėtinių ligų požymių, su kuriuo tikrai sunku susitaikyti.
– Kokia šiuolaikinė skausmo samprata? Kaip medicina ir psichologija aiškina skausmo mechanizmą?
– Dėl ūminio skausmo viskas daug aiškiau. Senovės graikai skausmą vadino sarginiu sveikatos šunimi, nes, kai pajuntame skausmą, kreipiamės pagalbos, ieškome priežasties ir tikimės, kad skausmas bus išgydytas. O lėtinis skausmas nesiliauja net ir taikant, atrodo, tinkamus vaistus, kartais jo priežasties net neįmanoma atsekti.
Skausmo problemos ėmėsi daugybė specialistų, nes paaiškėjo, kad tai nėra vien fiziologinė problema. Paprastai susižeidus žmogui skauda, bet būna, kad sužalojimo jis net nepastebi, pavyzdžiui, kai žaidžia futbolą, išgyvena labai didelį stresą. Taip yra, nes dėmesys nukreiptas kitur. O kai žmogus atsipalaiduoja, pajunta skausmą.
Taigi mechanizmai skirtingi, ir sunkiausia lėtinį skausmą paaiškinti linijiniu modeliu: priežastis, skausmas, gydymas ir išgijimas. Todėl su lėtiniu skausmu dirba ne tik gydytojai, bet ir psichologai. Tyrimais bandoma atskleisti netgi ne tai, kas sukelia skausmą, o kas jį palaiko. Kodėl ūminis skausmas virsta lėtiniu – šiuo metu viena didžiausių mokslo problemų. Gali būti, kad tai lemia psichologiniai mechanizmai.
– Nuo ko priklauso skausmo intensyvumas? Skaičiau, kad Aristotelis skausmą įvardijo kaip absoliučiai subjektyvią būklę, kaip emociją.
Tyrimais bandoma atskleisti netgi ne tai, kas sukelia skausmą, o kas jį palaiko.
– O kaip išmatuoti skausmą objektyviai? Nėra būdų. Reikia klausti paties žmogaus, kiek skauda, kaip skauda. Jis atsakys, bet visi apibūdinimai bus netiesioginiai, pavyzdžiui, tempiantis, šaudantis, šaldantis, slegiantis, duriantis, geliantis. Visa tai – palyginimai su kažkokiais kitais dalykais. Norint apibūdinti skausmą, įsijungia vaizduotė, mes vartojame labai subjektyvias ir netikslias metaforas. Tai priklauso ir nuo žmogaus patirties, ir nuo amžiaus, ir nuo požiūrio į skausmo priežastį (ar jis mano, kad čia labai rimtos ligos pasekmė, ar jaučiasi beviltiškai). Medikams šiuo atveju tikrai labai sudėtinga.
– Kokios įtakos šiam subjektyviam skausmo patyrimui turi konkretaus žmogaus charakteris, psichologinis nusiteikimas, būsena?
– Šiuo atveju tiktų biopsichosocialinis modelis – mes ir pradėjome nuo to, kad reikšmę turi pati situacija, kiek esi sutelkęs dėmesį į skausmą ar kažką kita, kiek tau svarbu, kaip pats vertini. Vadinasi, mąstymas, mintys apie skausmą gali jį padidinti arba sumažinti, gali atverti skausmo vartus arba uždaryti. Žinoma, labai svarbu emocijos: jei kažko labai bijai, nuogąstauji, nežinia taip pat susistiprina jutimą.
Taip pat tyrinėjama, kiek žmonės linkę prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta, kiek patys sprendžia skausmo problemą, kiek tikisi iš aplinkos, kiek tiki apskritai lemtimi ir atsitiktinumais. Taigi skausmo vertinimui įtakos turi požiūris, ar tai ne mano reikalas - iš medikų gausiu vaistų ir išsigydysiu, ar turiu kažką pats daryti – mankštintis, judėti, atlikti procedūras, kas man padės.
Esant lėtiniam skausmui, svarbu nesitikėti, kad rasime stebuklingą vaistą ar procedūrą ir išgysime, – reikia imtis visų įmanomų priemonių. Pavyzdžiui, kalbant apie epidemiją, galima paminėti lėtinius nugaros skausmus. Šiuo atveju labai praverčia reabilitacija, specialios mankštos, relaksacija, meditacija, masažai ir daugybė kitų dalykų – t. y. kompleksinis gydymas.
– Minėjote, kad fizinį skausmą gali realiai padidinti ar sumažinti mūsų dėmesys.
Mąstymas, mintys apie skausmą gali jį padidinti arba sumažinti, gali atverti skausmo vartus arba uždaryti.
– Mes nuolat esame veikiami daugybės visokių dirgiklių, bet yra pojūčio adaptacija. Pavyzdžiui, drabužiai visada liečiasi prie mūsų odos, bet mes to nejaučiame, dirgikliai nepasiekia slenksčio.
Skausmas paprastai išsiskiria iš visų kitų pojūčių, dėl to jis netikėtas. Bet yra žmonių, kurie jautresni skausmui – tiesiog jų žemi skausmo slenksčiai, ir jiems net drabužiai prie odos skausmingai liečiasi, viskas spaudžia.
– Kodėl nepakeliamas jausmas gali būti jaučiamas ir tada, kai nebėra kam skaudėti, pavyzdžiui, amputavus galūnes?
– Šis mįslingas reiškinys labai paskatino skausmo tyrinėjimus, nes paprastas aiškinimas visiškai netinka vadinamiesiems fantominiams skausmams, kai, nesant galūnės, skauda, lyg ji egzistuotų iš tikrųjų. Tai rodo, kad skausmas yra mūsų nervų sistemos funkcija ir reikia tyrinėti nervų sistemą, skausmo atmintį, kaip vyksta nervų sistemos įjautrinimas.
Pavyzdžiui, labai neaiški diagnozė fibromialgija – kai skauda visą kūną. Ilgą laiką ji buvo traktuojama skeptiškai – kaip gali skaudėti visą kūną, čia jau kažkokia psichologinė priežastis. Bet neseni tyrimai parodė, kad fibromialgiją gali sukelti net infekcinės ligos, tarkim, Laimo liga persirgęs žmogus gali susirgti fibromialgija, nes įsijautrina centrinė nervų sistema ir žmogui viskas, kas šiaip neturėtų kelti skausmo, tampa skausminga.
Taigi šiuo ir daugeliu kitų atvejų mes nesame kalti ir neturime jokios atsakomybės už skausmą. Antra vertus, mes esame atsakingi už tai, kaip gyventi su tuo skausmu, nes ne visuomet įvyksta stebuklas ir pavyksta pagyti. Bet valdyti skausmą ir reguliuoti jo įtaką gyvenime visiškai įmanoma.
– Prieš ką nors valdant, reikia žinoti, ką valdyti.
Senovės graikai skausmą vadino sarginiu sveikatos šunimi, nes, kai pajuntame skausmą, kreipiamės pagalbos, ieškome priežasties.
– Skausmo priežasčių ieškojimas sunkus ir kankinantis kelias. Iki to laiko, kol patenka į skausmo kliniką, kuri jau yra ir Lietuvoje, arba pas psichologą, pacientai jau būna nuėję ilgą kelią. Amerikoje vienas pacientas skausmo kliniką pasiekė po septynerių metų klajonių ir lėtinio skausmo priežasčių paieškos.
Manau, kad produktyvesnis būdas yra labiau analizuoti, kas man yra skausmas, kaip jis paveikia mano gyvenimą, elgesį, jausmus, socialinę aplinką, šeimą, ką aš apie tai galvoju, kaip elgiuosi. Ne veltui pacientai buriasi į įvairias grupes. Pavyzdžiui, Lietuvos artrito asociacijai priklausantys žmonės nebegali nuolat apie skausmą šnekėti šeimose, nes tai tema, ne visai suprantama sveikiems žmonėms.
– Paminėjote terminą „skausmo atmintis“. Ką tai reiškia?
– Turėjau galvoje ne tai, kad skausmo atmintis yra mūsų nervų sistemos savybės, kad joje lieka skausmo pėdsakai. Pavyzdžiui, kalbant apie fantominius skausmus, būtent skausmo atmintis čia ir veikia – juk nebeaišku, ką skauda. Tam tikra skausmo lokalizacija yra centrinėje nervų sistemoje, bet ji gana išplitusi, apima ir emocinę sferą, ir suvokimo.
Kalbėdama apie skausmo atmintį, turėjau galvoje daugiau fiziologinę prasmę. O jei turite galvoje tai, kad pakliuvęs į tam tikrą situaciją žmogus geriau ar blogiau jaučiasi, dažniausiai tai būna paremta tam tikru išmokimo mechanizmu: vienokios ar kitokios emocijos sukelia tam tikrus fiziologinius pokyčius organizme.
