Griežtai pasipriešino kojos amputacijai
„Norėčiau pakomentuoti „mažytę“ Lietuvos sveikatos sistemos problemą, kuri, ko gera, kiekviename Lietuvos mieste sprendžiama vis kitaip. Mano vyras, kaip supratau pagal prijungtus aparatus, yra komos būsenos ir svarstomas klausimas dėl jo kojos amputacijos. Mūsų šeimos nariai griežtai tam prieštarauja, nes jo sveiko proto valia buvo griežtai pasakyta: „Aš iš šio pasaulio noriu išeiti su abiem kojom, nesvarbu, ką tai kainuos.“
Nežinojau, kad šitą jo valią turėjau patvirtinti juridiniu įgaliojimu. Maniau, kad esame laisvi Lietuvos piliečiai ir galime laisvai išreikšti savo valią. Mano vyras yra mirties patale, bet negali pats išeiti iš šio pasaulio, nes, kiek žinau, Lietuvoje eutanazija, kai atjungiami gyvybę palaikantys aparatai, uždrausta.
Kodėl tik dabar bandoma gelbėti jo gyvybę, kai jis tokios tragiškos būsenos, kurioje pagal gamtos dėsnius žmogus jau seniai turėjo išeiti?“ – tokį laišką atsiuntė S.Lukavičiaus žmona Ilona.
Žmona suprato neturinti teisės spręsti dėl gydymo
Pasak moters, problema prasidėjo prieš keturis mėnesius, tačiau neseniai vyro būklė staigiai taip pablogėjo, kad jis atsidūrė reanimacijoje ir dabar guli prijungtas prie gyvybines funkcijas palaikančių aparatų.
Supratau, kad neturiu jokių teisių pareikšti savo ir vyro valią. Galėjau iškelti tik vieną sąlygą – kad be mano žinios jie nieko nedarytų. Tačiau jeigu nuspręs pjauti koją, jie mane pasikvies, gražiai paaiškins situaciją, ir tiek.
„Šioje situacijoje supratau, kad neturiu jokių teisių pareikšti savo ir vyro valią. Galėjau iškelti tik vieną sąlygą – kad be mano žinios jie nieko nedarytų. Dabar laukiu skambučio iš ligoninės – ką jie nuspręs. Gal jie visgi nuspręs nieko daugiau nebedaryti, supratę, kad tai beprasmiška. Tačiau jeigu nuspręs pjauti koją, jie mane pasikvies, gražiai paaiškins situaciją, ir tiek. Aš teisės išreikšti savo valią neturiu. Kaip ir neturėjau tokios teisės, kai penkis kartus kviečiau į namus greitąją pagalbą, bet vyras jos atsisakė. Mano žodis ir valia tais atvejais buvo bereikšmiai. Medikai tiesiog gaudavo jo parašą, kad atsisakė paslaugų, apsisukdavo ir išvažiuodavo.
Tuo tarpu kai vyras atsidūrė reanimacijoje ir miršta, medikai jau neklausia mūsų valios. Jeigu jie tada būtų įsiklausę į mano žodžius, galbūt šios situacijos buvo galima išvengti, bet dabar yra kaip yra. Viena gydytoja man atvirai pasakė: „Mums atveža žmones, kuriuos tikrai reikėtų išleisti Anapilin, bet mes turime apsimesti didžiaisiais gelbėtojais ir juos gaivinti, nors žmogus po dar didesnių kančių vis tiek miršta. Mes neturime kitos išeities.“
Tiesa, gydytoja prisipažino, kad nedrįstų paspausti pultelio, išjungiančio žmogaus gyvybę palaikančią aparatūrą. Tačiau aš išdrįsčiau ir norėčiau, kad tokią teisę turėtų mano dukra, jeigu ir man taip atsitiks“, – atviravo pašnekovė.
Namo pasiimti negali – numirs vos atjungtas nuo aparatų
Moters teigimu, medikai svarsto, kad jo inkstai dar veikia, bet jeigu nenupjaus kojos, jie greitai nebeveiks tikrai, tačiau buvusio sportininko žmona įsitikinusi, ši intervencija situacijos iš esmės jau nepakeis, tačiau papildomų kančių suteiks.
„Kai pasakiau, kad noriu vyrą pasiimti į namus ir išlydėti Anapilin jį oriai – namuose, laikydama už rankos ir glostydama jo galvą, medikai man pasakė, kad negali jo atjungti nuo aparatų, nes jis iš karto mirs. Tai kam jį dar kankinti? Štai pavyzdys: neseniai buvo operuotas senolis, už operaciją artimieji sumokėjo didelius pinigus, o kitą dieną žmogus mirė. Vardan ko visa tai daroma? Ką mes vaidiname, ką norime įrodyti?
Taip, artimiesiems ne visada pavyksta susitaikyti su situacija. Kaip prisipažino viena moteris, verkdama prie savo motinos lovos: „Aš jos nepaleisiu!“ Kodėl? Reikia suvokti gamtos dėsnius, kurių negalime pakeisti, suvokti, kad esame laikini šiame pasaulyje. Ir jei žmogus nori išeiti oriai, leiskime jam tai padaryti.
Sutinku, kad artimųjų teisė palaikyti žmogaus gyvybę bet kokia kaina, bet aš noriu, kad ir kitokios nuomonės žmonės turėtų galimybę rinktis“, – teigė Ilona.
Medikai pradeda diskutuoti apie mirties kokybę
Pasak gydytojo anesteziologo reanimatologo, Jaunųjų gydytojų asociacijos valdybos nario Aurimo Pečkausko, jau ne vienerius metus pasauliniuose intensyviosios terapijos ir paliatyviosios medicinos ratuose diskutuojama apie mirties kokybę, o ne apie tai, kaip bet kokia kaina pratęsti gyvenimą. Vis aktualiau tampa, kaip numalšinti skausmą paskutinėmis gyvenimo akimirkomis, kaip sutelkti artimus žmones, sukurti jaukią aplinką ir pan.
Jeigu medikai elgsis taip, kaip širdis sako, turės paminti įstatymą, jei laikysis įstatymo, pamins žmogaus teisę numirti oriai.
Ši problematika tapo ypač aktuali atsiradus naujausioms technologijoms. Jas pasitelkiant žmogaus gyvenimą galima pratęsti labai ilgai. Įmanoma pavaduoti beveik visų organų sistemas. Tačiau ši situacija iškėlė klausimą – ar to reikia. Kaip žmogui norisi palikti šį pasaulį – su vamzdeliais, kyšančiais iš visų kūno vietų, gerklę spaudžiančia plaučių ventiliacijos įranga, ar oriai, ramiai, savo aplinkoje, apsuptam artimųjų ir be skausmo, kurį šiuolaikinė medicina jau sugeba numalšinti?
Tačiau medikų rankos supančiotos. Jeigu jie elgsis taip, kaip širdis sako, turės paminti įstatymą, jei laikysis įstatymo, pamins žmogaus teisę numirti oriai. Būtent todėl atsirado būtinybė įstatymų, kurie reglamentuotų žmogaus teisę iki pat gyvenimo pabaigos išlikti oriam.
Užsispyrėliškas gydymas – kas tai?
„Taip atsirado užsispyrėliško gydymo sąvoka. Užsispyrėlišku gydymu vadinamas gydymo metodų taikymas, kai jų taikyti nėra prasmės. Įsivaizduokime pagyvenusį vyriškį, kuris turi vieną kitą gretutinę ligą, o prieš keletą metų jam diagnozuotas išplitęs plaučių vėžys. Natūralu, kad pasveikti jau neįmanoma, visi gydymo būdai taip pat išnaudoti. Ir namuose žmogaus būklė pradeda blogėti, jis dūsta, nebepaeina. Artimieji supanikuoja ir iškviečia greitąją.
Čia ir prasideda dilema. Mes jam taikome dirbtinę plaučių ventiliaciją, t. y. pavaduojame jo plaučius, tačiau tai tikslinga daryti tol, kol atsistatys kitų žmogaus organų sutrikimai, o šiuo atveju mes visi suprantame, kad pacientas neišgis, mes tik prailginsime jo kančias ir agoniją. Deja, pagal įstatymą mes privalome jam taikyti šį užsispyrėlišką gydymą“, – pasakojo A.Pečkauskas.
Kitas dviprasmiškas gydymo būdas, pasak mediko, yra gaivinimas krūtinės ląstos paspaudimais. Jis taikomas žmogui staiga sustojus širdžiai. Pavyzdžiui, tai buvo privalu daryti, kai širdis netikėtai sustojo žinomam visuomenės veikėjui Leonidui Donskiui, tačiau ar tai tikrai tikslinga daryti jau minėtam plaučių vėžiu sergančiam pacientui, kuris gęsta ir kurio širdis mirštant natūraliai sustos? Juolab kad šis metodas yra traumuojantis, dažnai lūžta šonkauliai, taip pat yra kitų pašalinių poveikių.
„Didžiojoje Europos dalyje natūralus žmogaus išėjimas iš gyvenimo yra reglamentuotas. Aš pats 3,5 metų dirbau Didžiojoje Britanijoje. Ten su pacientu aptariama jo diagnozė, ligos eiga, gydymo planas, taip pat aptariami visi potencialūs punktai: ką jis mano, jei sustotų širdis, ir pan. Pacientas gali pareikšti valią, kad nenori vieno ar kito gydymo, taip pat kad nebūtų gaivinamas. Pas mus, jei žmogus net ir raštu išreiškė tokią valią, šis dokumentas niekinis, teisiškai jis negalioja.
Noriu pabrėžti, kad tai neturi nieko bendra su eutanazija. Tai tik galimybė negaivinti, netaikyti užsispyrėliško gydymo, kai tam nėra prasmės. Tuo tarpu eutanazija apibrėžiama kaip gydytojo asistuojama savižudybė. Ji įteisinta tik Belgijoje, Olandijoje ir Šveicarijoje“, – teigė anesteziologas reanimatologas.
Įstatymas, tam tikrais atvejais leisiantis negaivinti, jau Seime
Šiuo metu Seimui yra pateiktas Kritinių būklių įstatymo pakeitimas, kurio svarstymas vyks pavasario sesijoje. Įstatyme atsiradusi galimybė, kad dėl objektyvių priežasčių, kai organizmui nėra galimybės pasveikti, gydytojų konsiliumo siūlymu ir pačiam pacientui ar jo artimiesiems pritariant būtų galima netaikyti beviltiško gaivinimo.
„Taigi įvesta nauja sąvoka – beviltiškas gaivinimas. Jis netaikomas, kai visos gydymo galimybės yra išsemtos ir gaivinimas pačiam pacientui būtų nepakeliama kančia ir visiškai beprasmis. Tai reiškia, kad jeigu sustotų širdis, priėmus naują įstatymą, beviltiško paciento būtų galima negaivinti. Šiuo metu, kol tokio įstatymo nėra, vis dar reikėtų taikyti traumuojančius krūtinės ląstos paspaudimus, nors visiems aišku, kad galutinis rezultatas vis tiek bus tas pats.
Mes nekalbame apie jau pradėto gydymo nutraukimą – nauji gydymo metodai, jeigu jie gali pratęsti žmogaus gyvenimą, turi būti diskutuojami ir taikomi. Tuo tarpu didžiojoje Europos šalių dalyje galima diskutuoti apie tai, ar verta pradėti gydymą, jeigu jis vis tiek beprasmiškas, o kai kuriose šalyse galima ir nutraukti pradėtą gydymą, jeigu matoma, kad jis bevaisis ir tik padidina paciento kančias.
Taigi mes darome tik pirmą žingsnį – kalbame apie galimybę netaikyti gaivinimo, kai jis yra beprasmis. Iš tiesų, užsienyje pacientai ir jų artimieji turi kur kas daugiau teisių, o mes galime tik pavydėti kitų šalių medikams, kurie nesusiduria su šiomis sudėtingomis etinėmis dilemomis“, – teigė A.Pečkauskas.
