Skaudžios G.Vitkevičiūtės patirtys. Gyvenimas su priklausomu žmogumi tęsiasi, kol klausimą „kodėl?“ pakeičia „kaip?“

Tai patyrę sako, kad jautiesi taip tarsi gyventum ne savo gyvenimą. Visos dienos bėga pagal priklausomo žmogaus nuotaikas ir „sėkmingus“ ar „bloguosius“ etapus. Kaip šie žmonės išgyvena dažnai dramatiškas situacijas, žlugdančią kasdienybę ir nepalūžta? Ką daryti suvokus, kad serga ne tik tavo mylimas žmogus, bet ir tu pats? Kur ieškoti pagalbos?

Gabijos istorija: gyvenau savo mamos gyvenimą

Viena iš nedaugelio lietuvių, išdrįsusių viešai prisipažinti, kad ilgus metus gyveno šalia priklausomo žmogaus, buvo žurnalistė ir komunikacijos specialistė Gabija Vitkevičiūtė.

Asmeninės nuotr./Gabija Vitkevičiūtė pastaraisiais metais daugiausia savęs atiduoda priklausomybės ligų temoms ir veikloms

Jos mama sirgo ir mirė nuo alkoholizmo. Prieš keletą metų G.Vitkevičiūtė įkūrė „Ramunėlė Rehab“ centrą, skirtą sveikti priklausomybę turinčioms moterims.

Tiesa, šiuo metu pagalbos namai nebeveikia. Dėl finansinių sunkumų 2019 m. vasarą juos teko uždaryti. Tačiau G.Vitkevičiūtė toliau dirba priklausomybių srityje: konsultuoja priklausomus žmones ir jų artimuosius (tiek suaugusius, tiek ir vaikus, paauglius). Jei reikia, vartojančius asmenis nukreipia į ligonines ar reabilitacijos centrus.

Be to, šiuo metu leidykloje redaguojama G.Vitkevičiūtės knyga apie priklausomybes. Akivaizdu, jog ši tema jai gerai žinoma ir artima.

Pasak G.Vitkevičiūtės, jos gyvenime viešumas yra pasekmė, o ne priežastis. „Tam, kad galėčiau žmonėms padėti išgyventi sunkias dienas gyvenant su priklausomu ir perteikti tai, ką per kelerius metus apie šią ligą ir jos sveikimo būdus ieškojau, rinkau, mokiausi, važinėjau ir sisteminau, lyg ir turėjau pagrįsti – kokiu gi pagrindu staiga man pasidarė įdomios nebe meno istorijos, komunikacijos ar žurnalistikos, o priklausomybės subtilybės. Todėl jausdama, kad labiausiai žmogus pasitiki tuo, kas pats yra panašius batus pasimatavęs, įvardijau tiesą – yra taip, kad mano pačios mama yra sirgusi ir mirusi nuo priklausomybės“, – sakė moteris.

G.Vitkevičiūtė asmeninę patirtį apie priklausomybes pavertė prasminga veikla

+4

Gyvenimas su priklausomu žmogumi sunkiai prognozuojamas. Pasak G.Vitkevičiūtės, daug kas priklauso nuo amžiaus, patirties, galimybių būti už save atsakingu (jei esi suaugęs) arba priklausant nuo vyresnių (vaikystėje). Kiekviena diena priklausomybės pančiuose yra skirtinga.

Gyvenant su priklausomu žmogumi likti nepaliestam jo ligos neįmanoma.

„Man sunkiausia buvo negalėti kalbėti apie tai, kas skauda, ir gyventi nežinomybėje, neplanuojant, nematant ateities, nes vis tiek didžioji dalis norų ir svajonių neturi galimybės įvykti. Taip juk veikia liga – kol nenutrauki žudančios grandinės, viskas apie ją, dėl jos, su ja“, – pasakojo pašnekovė.

Anot jos, gyvenant su priklausomu žmogumi likti nepaliestam jo ligos neįmanoma. Juolab, kad liga yra ne tik progresuojanti. Ji dar ir lėtinė.

„Tai reiškia, kad ji neatsiranda per naktį ir nepranyksta pamojus burtų lazdele, tarkime, po vienos stiprios detoksikacijos. Ji ilgai ėjo į mane, tai ir man teks ne vienerius metus eiti „iš jos“.

Kai sakau „mane“, tai turiu mintyje abu veikiančius asmenis – ir priklausomą, ir jo artimą. Tai veidrodžio liga, kai vienas yra priklausomas nuo gėrimo (narkotikų, vaistų, lošimo, ekranų, pornografijos ar kt.), o kitas lygiai taip pat gyvena nebe savo, o to priklausomo žmogaus gyvenimą – ar jis pavartos, ar ne, ar parneš save ir algą namo, ar ne, ar naktis bus rami, ar ne, ar važiuosime prie jūros pavasarį, ar nebe... Todėl sveikti ir ieškoti pagalbos reikia abiem, įvardijus, kad abu tai ilgai neigėme“, – pažymėjo G.Vitkevičiūtė.

Kai žmogus serga, kenčia visa šeima. Sunku visiems: ir vaikams, ir tėvams, ir sutuoktiniams. „Kiekvienam tikrai skirtingai ir kiekvienas pasirenka savo išgyvenimo kelią – kas pasineria į darbus, komandiruotes, kas resursą randa knygose, filmuose, maldose, kas tampa klounu ir linksmintoju, kad tik nesimatytų pūliuojančio vidinio skausmo, o kas „sustingsta ir užšąla“ ir į visus klausimus atsako: „Man viskas gerai.“ Pasikartosiu, bet sunkiausia išjudėti tada, kai neigiame ir vis dar apsimetame, kad nieko nevyksta“, – įsitikinusi pašnekovė.

Asmeninės nuotr./„Ramunėlė Rehab“ – namai, kur moterys nori išgyti nuo alkoholizmo: be kaltinimų, be vaistų ir be kaltės

Pokyčiai prasideda, kai pradedi rūpintis savimi, o ne kitu

Kaip ir priklausomam žmogui, taip ir jo artimajam iš užburto rato išsivaduoti pavyks tik tada, kai jis išdrįs prisiimti atsakomybę. Taip pat, kai supras, kad svarbūs ir jo paties poreikiai.

„Yra toks sveikas ir stiprus jausmas – prisiimti atsakomybę. Būtent to aš linkiu tau, jei kol kas esi priklausomas. O tau, kuris gyveni šalia, linkiu irgi dviejų žodžių – žiūrėk savęs. Kai tai sakau, turiu mintyje net ir paprastą elgesį, pavyzdžiui, skambinimą. Bet tai juk nėra eilinis skambutis. Tai – kontrolė. O kontrolė gimsta iš nerimo. Mes norime padėti, o iš tiesų kenkiame.

Kontrolė nuo rūpesčio skiriasi tuo, kad pirmu atveju skambini, tikrini ir bendrauji vedamas tikslo, mosuoji vėliavomis su užrašais „Noriu tau gero.“ Vyras alkoholį slepia, žmona ieško. Žmona dingo, vyras važiuoja ieškoti.

Nuoširdus rūpestis kyla ne iš reikalo, o iš noro. Kai rūpiniesi, pats sprendi, ar nori padėti. Čia pats sprendi, ar nori padėti, paskambinti, paklausti, susitikti ir pan. O perdėto rūpesčio kontekste viską darai iš baimės, netikrumo ir ilgamečio nepasitikėjimo jausmo.

Ar priklausomas tai jaučia? Taip. Ar tai juos nervina? Labai. Tokių pavyzdžių galėtume vardyti šimtus. Ką daryti? Atsitraukti, o ne pasitraukti. Gelbėti save ir tik paskui – kitą”, – kalbėjo „Ramunėlė Rehab“ įkūrėja.

Žingsniai į pasveikimą panašūs į priklausomo žmogaus vadavimąsi iš priklausomybės. Pirmasis – prisipažinimas, kad yra problema.

Tačiau reikėtų įvardyti, kad mus visus ištiko bėda. Ne vieną tą, kuris tapo priklausomas.

„Tačiau reikėtų įvardyti, kad mus visus ištiko bėda. Ne vieną tą, kuris tapo priklausomas“, – atkreipė dėmesį G.Vitkevičiūtė.

Antrasis etapas – klausimai ir sprendimų paieškos. „Klausti reikia ne „kodėl?“ (to paklaus priklausomybių konsultantas, psichologas, psichoterapeutas, psichiatras ar toksikologas), bet „kaip“?“ – sakė pašnekovė.

Į šį klausimą telpa daug: klausti savęs reikėtų, kaip aš galiu pasirūpinti savimi, o ne tuo, kuris geria ar vartoja narkotikus. Ką aš galiu padaryti sau gera, malonaus, teisingo?

„Klausimas „kodėl?“ veda į praeitį, panardina į kapstymąsi, senas žaizdas, kurias tikrai reikės dezinfekuoti ir gydyti. O klausimas „kaip?“ kelia bures į ateitį ir skatina veikti“, – teigė pašnekovė.

Ji įsitikinusi: kai tik sau, artimam ar saugiam žmonių ratui garsiai pasakai, kad patiri sunkumų, jautiesi įvarytas į kampą, o tai, ką darei, nepadėjo, randi bent kelis būdus stotis ant kojų.

„O tada jau nesvarbu, ar esate paauglė, ar pensininkė, ar verslininkė, o gal nuolaidus ar kategoriškas vyras, kurių namuose nuolat vartoja mama, tėtis, sesuo, brolis, dėdė, teta, vaikai ar seneliai. Liga kerta bet kurį, ir jūs jos nepasirinkote. Gėda ne sirgti, gėda – nesikreipti pagalbos“, – priminė su nuo alkoholio priklausoma mama augusi žinoma moteris.

Mokosi laikytis žodžio ir nekeisti priimtų sprendimų

Asmeninės nuotr./„Ramunėlė Rehab“ – namai, kur moterys nori išgyti nuo alkoholizmo: be kaltinimų, be vaistų ir be kaltės

Apsisprendus ieškoti pagalbos ir perbraižant santykių su priklausomu žmogumi ribas artimieji turėtų nepamiršti, kad pradžia bus sunki. Labai tikėtina, kad sergantysis liks nepatenkintas. Todėl sveikam žmogui visada patariama elgtis pagal 3 punktų schemą:

1. Aš noriu, kad TU…
2. O kas bus, jei toliau gersi…
3. Tai aš tada darysiu TAI…

Ši schema padeda informuoti, perspėti ir nusiimti atsakomybę. Tačiau svarbiausia čia maža smulkmena – laikytis to, ką pasakei.

„Jei nuolat tik mojuoju raudona vėliava ir gąsdinu skyrybomis, vaikais, tėvais, pinigais ir bet kuo, bet nieko nesilaikau ir gyvenu siaube tik iki kito susitaikymo, tai tada, logiška, kad priklausomas klausys jūsų dramų kaip radijo: „Tai foninė medija, tegu kalba, šįkart nesvarbu, nepasigarsinsiu“, - sako G.Vitkevičiūtė.

Labai dažnai greta priklausomų žmonių esantys artimieji ir patys palūžta – pradeda svaigintis. Anot G.Vitkevičiūtės, nuo to apsisaugoti galima tik vieninteliu būdu – nepradėti.

Svarbu išmokti ventiliuoti emocijas ir išgirsti save

Asmeninės nuotr./„Ramunėlė Rehab“ – namai, kur moterys nori išgyti nuo alkoholizmo: be kaltinimų, be vaistų ir be kaltės

Daug į šią temą įsigilinusi moteris atkreipė dėmesį į dar vieną mažiau viešai girdimą etapą – sveikimą po problemos pripažinimo.

„Mes dažnai priversti kalbėti apie terminą „sausas, bet ne blaivas“. Žmogus meta gerti, vartoti, lošti, bet ničnieko nedaro toliau – nevaikšto į terapiją, į grupes, neskaito specialiosios literatūros, nežiūri filmų, jų neaptaria, niekaip „neventiliuoja“ emocijų, neseka jų, nestebi savo jausmų, o ir veiksmų. Tai tada blaivybė yra kankynė.

Kam man visa tai, jis galvoja, anksčiau buvo netgi lengviau, o dabar ir žmona pyksta, ir vaikai inkščia, ir mokykloje jiems nesiseka, ir vamzdžiai namuose prakiurę. Ar anksčiau to nebuvo? Buvo. Bet nieko užpiltos akys nematė. Taip iliuzija užleidžia vietą realybei ir ją pažinti tikrai nėra lengva“, – pažymėjo „Ramunėlė Rehab“ vadovė.

Nors kiekviena priklausomybės istorija skirtinga, nusprendus sveikti užklumpa panašūs iššūkiai.

Sunkiausi, anot G.Vitkevičiūtės, du dalykai: „Būti savimi kitų žmonių akivaizdoje“, – kaip sako Nobelio premijos laureatas Johnas Maxwellas Coetzee. Ir iš visiško nieko arba net iš minuso susiformuoti, susikurti naują save. Tačiau svarbu žinoti, kad visi sunkumai tikrai įveikiami, gerai, kad juos bent jau suvokiame. Visų svarbiausia – pažinti naują save.

Jei jau suvokėme, kad priklausomybė yra liga, kuriai ne taip jau ir įdomu, ką vartoji, o daug svarbiau suprasti, ką „užpilinėji“, kokias skyles, it būtum didelė olandiško sūrio riekė, nori užkamšyti, tai suprantame ir tai, kad visa terapija yra nukreipta į veiksmus, kurie labiausiai leistų žmogui pažinti patį save. Sykį paprašėme vienos moters papasakoti apie save. „Kas aš? Neturiu žalio supratimo“, – atsakė. Tai ir buvo pradžios momentas“, – prisiminė G.Vitkevičiūtė.

Kaip jai pačiai pavyko išeiti iš užburto rato, gyvenant su nuo alkoholio priklausoma mama?

„Visada stengiuosi laikytis principo, kad nesvarbu, kas įvyko, daug svarbiau – kaip mes tai spręsime. „Jei nori susitaikyti su savo priešu, turi dirbti su savo priešu. Tada jis taps tavo partneriu“, – tai Nelsono Mandelos žodžiai", – sakė pašnekovė.

Nes laimė – tai būti emociškai, dvasiškai ir fiziškai sveikai ir būti dėl kito.

Pasak jos, randai liks („vadinu juos širdies tatuiruotėmis“ – G.Vitkevičiūtė), bet ji pati sąmoningai renkasi, ką su jais daryti. Ar kaltinti valdžią, visatas, dievus, tėvus, vaikus ir užterštą planetą, ar savo nelaimę paversti laime.

„Nes laimė – tai būti emociškai, dvasiškai ir fiziškai sveikai ir būti dėl kito“ , – atskleidė G.Vitkevičiūtė.

Kur ieškoti pagalbos žmonėms, kurių artimieji serga priklausomybės ligomis?

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas skelbia, kad visi asmenys, kurių artimieji yra priklausomi nuo psichoaktyviųjų medžiagų, gali kreiptis į priklausomų žmonių artimiesiems skirtas grupes. Žemiau pateiktoje lentelėje nurodytos grupės, į kurias registracija būtina. Visos grupės nemokamos, tačiau dauguma jų renka aukas (suma dažniausiai yra nurodyta), kurios skiriamos grupių išlaikymui. Svarbu atsižvelgti į tai, jog auka yra savanoriška ir finansinė padėtis neturėtų tapti kliūtimi siekiant gauti reikalingą pagalbą.

Suaugusių alkoholikų vaikų grupės

Daugiau informacijos rasite čia:

• https://al-anon.lt/al-anon-istorija/
• https://www.rplc.lt/d-u-k/pacientu-artimiesiems/
• http://www.suaugevaikai.com/2016/03/niekada-anksciau-12-zingsniu-programu.html