Skiepijant pagal Lietuvos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių iki 2009 metų buvo pasiektos pakankamai didelės skiepijimų apimtys (94–99 proc. paskiepytų įvairiose amžiaus grupėse), leidžiančios suvaldyti užkrečiamąsias ligas, nuo kurių skiepijama. Tačiau nuo 2009 metų pastebimas visų pozicijų skiepijimo apimčių mažėjimas.
2012 metais skiepijimų apimtys Lietuvoje tuberkuliozės vakcina naujagimiams siekė 97,9 proc., hepatito B (1 m. vaikai) – 93,2 proc., difterijos, stabligės, neląstelinio kokliušo, B tipo Haemophilus influenzae infekcijos, poliomielito vakcina (1 m. vaikai) – 92,8 proc., tymų, epideminio parotito ir raudonukės (2 m. vaikai) – 93,4 proc.
Analizuojant dešimties metų skiepijimo apimčių tendencijas, didėjimo tendencija yra stebima tik skiepijant difterijos, stabligės, kokliušo vakcina 1 metų vaikus, kitų vakcinų skiepijimo apimtys pastaraisiais metais sumažėjo.
Gal todėl 2012 metais palyginti su 2011metais sergamumas kokliušu, epideminiu parotitu (kiaulyte) šalyje padidėjo. Susirgimų raudonuke pernai nebuvo registruota.
Vilniuje – tymų protrūkis
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) Imunoprofikaltikos skyriaus visuomenės sveikatos specialistė Greta Gargasienė pažymėjo, kad nacionaliniai skiepų kalendoriai sudaromi, atsižvelgiant į tai, kokios ligos, jų sukeliamos komplikacijos ir jų lemta našta sveikatos sistemai bei visuomenei yra didžiausia – nuo tų ligų ir rekomenduojama skiepyti naujagimius.
„Šių vakcinų ekonominė nauda ir teigiamas poveikis visuomenės sveikatai yra įrodyti mokslo tyrimais, be to, sergamumas ligomis smarkiai sumažėja, komplikacijų pasitaiko rečiau ir pan. Skiepytas vaikas neužsikrės, o jei ir užsikrės, tai nesusirgs ir neplatins ligos kitiems vaikams. Kuo daugiau pasaulyje neskiepytų žmonių, tuo didesnė grėsmė, kad užkrečiamoji liga plis ir kils protrūkis, be to, liga galima užsikrėsti ne tik savo mieste, bet parsivežti ją iš kitų šalių“, – aiškino G.Gargasienė.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, jei besiskiepijančių žmonių skaičius šalyje sumažėja 2 proc., galima laukti ligos protrūkio. Būtent taip nutiko ir Lietuvoje – per pastaruosius dešimt metų skiepijimų nuo tymų apimtys dviejų metų amžiaus vaikų grupėje sumažėjo 4,5 proc.: nuo 97,9 proc. (2002 m.) iki 93,4 proc. (2012 m.).
Lietuvoje nuo balandžio 25 d. iki birželio 3 d. buvo užregistruoti 27 tymų atvejai, iš jų 19 ligonių paguldyti į ligoninę, 8 gydėsi namuose.
Sergamumo kokliušu pakilimas neslūgsta
„Jei nėščia moteris susirgtų raudonuke, gali grėsti persileidimas, o vaisiui – apsigimimai. Poliomielito liekamieji reiškiniai tiesiog siaubingi – paralyžius. Šių ligų ne tik gydymas sudėtingas, bet ir gresia labai rimtos komplikacijos – suluošinimas visam gyvenimui“, – įspėjo G.Gargasienė.
Lietuvoje paskutinis poliomielito atvejis užregistruotas 1972 metais. Lietuva priklauso laisvam nuo poliomielito Europos regionui. Nors Europos regione poliomielito virusas neplinta, išlieka įvežtinių atvejų grėsmė.
Laukinis poliomielito virusas vis dar randamas kai kuriose pasaulio šalyse, todėl yra rizika, kad virusas gali išplisti tarp neskiepytų asmenų ir kitose šalyse.
ULAC įspėja, kad pernai Lietuvoje prasidėjęs sergamumo kokliušu pakilimas neslūgsta. Per visus 2012 m. registruoti 154 kokliušo atvejai (sergamumo rodiklis – 5,15 atv./100 tūkst. gyv.).
Atsakomybę neskiepyti vaikų pagal vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių prisiima tėvai
Vaikų skiepijimą numato Lietuvos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius, skiepijama nuo užkrečiamųjų ligų, kurias siekiama suvaldyti, kurios gali sukelti sunkius susirgimus ir komplikacijas.
Skiepijimo kalendoriai skirtingose šalyse yra panašūs, nes dažniausiai siekiama suvaldyti ligas ne tik atskiroje šalyje bet ir visoje Europos Sąjungoje, Europos regione ar pasaulyje.
Prieš kiekvieną vaiko skiepijimą tėvai ar globėjai yra supažindinami ir turi pasirašyti sutikimą skiepyti vaiką.
Skiepais valdomų užkrečiamųjų ligų mastas labai priklauso nuo skiepijimų apimčių. Kai skiepijimų apimtys didelės, ligų sukėlėjai negali plisti. Net jei keli procentai vaikų nėra paskiepyti, juos apsaugo kolektyvinis (paskiepytų vaikų) imunitetas.
Tačiau kai situacija tampa tokia, kad neskiepytų vaikų skaičius vis daugėja, pasiekiama riba, kai kolektyvinis imunitetas nebegali apsaugoti nepaskiepytų asmenų – kyla užkrečiamųjų ligų protrūkiai.
