Apie šios ligos gydymą ir ją lemiančius veiksnius pranešime žiniasklaidai pasakoja Nacionalinio vėžio instituto abdominalinės chirurgijos gydytojas dr. Augustinas Baušys.
– Lapkritis yra skrandžio vėžio žinomumo mėnuo. Kokias šios ligos gydymo naujienas vertėtų aptarti?
– Lapkritis yra mėnuo, skirtas atkreipti dėmesį į skrandžio vėžio, vieno dažniausių onkologinių susirgimų Lietuvoje, problemą. Kadangi ši liga yra agresyvi, ne visuomet išgydoma, pasaulyje nuolat ieškoma naujų ir vis efektyvesnių gydymo metodų.
Svarbiausios pastarųjų metų naujienos – tobulėjantys sisteminio gydymo metodai, pažangesnė chemoterapija ir nauji chemoterapinių vaistų skyrimo būdai. Pavyzdžiui, chemoterapija skiriama ne tik į veną, bet ir į pilvo ertmę. Taip pat į gydymo algoritmus įtraukiami imunoterapiniai vaistai, skirti gydyti išplitusiai ligai.
Vis dėlto, pagrindinis ir vienintelis visiško pasveikimo leidžiantis tikėtis gydymo metodas išlieka chirurginis naviko pašalinimas. Labai svarbu paminėti, kad pastaraisiais metais NVI gydytojai ir mokslininkai bendradarbiaudami su kitų centrų tyrėjais inicijavo net keletą klinikinių tyrimų, kai yra tiriamos naujos, potencialiai efektyvesnės gydymo metodikos. Taigi, jau dabar dauguma NVI gydomų pacientų turi galimybę dalyvauti viename ar kitame klinikiniame tyrime, tai yra, gauti ateities gydymą jau šiandien.
– Nuo ko priklauso skrandžio vėžio gydymo sėkmė?
– Skrandžio vėžys išlieka iššūkis pacientui ir gydytojui, taigi, tokio gydymo sėkmė slypi daugybėje detalių. Visų pirma, diagnozavus ligą labai svarbu patekti į specializuotą onkologinių ligų gydymo centrą, kur šia liga sergantys pacientai gydomi nuolatos.
Be abejo, kuo ankstyvesnėje stadijoje nustatoma liga, tuo didesnė tikimybė pasveikti. NVI gydant I stadijos liga sergančius žmones, pasveiksta daugiau kaip 90 procentų pacientų. Daugumai jų pakanka tik chirurginio gydymo, kuris šiandien daugeliu atveju gali būti minimaliai invazyvus. Diagnozavus II ir III stadijos ligą ir taikant modernų kompleksinį gydymą, kai derinama ir chirurgija, ir chemoterapija, taip pat galima tikėtis visiškai pasveikti.
Kuo ankstyvesnėje stadijoje nustatoma liga, tuo didesnė tikimybė pasveikti.
Jei liga nustatoma išplitusi į kitus organus, yra IV stadijos, apie pasveikimą, deja, dažniausiai negalvojama. Tuomet gydymo tikslas yra ligos sustabdymas ir gyvenimo kokybės pagerinimas. Šiandien NVI daugumai išplitusiu skrandžio vėžiu sergančių pacientų galime pasiūlyti dalyvauti klinikiniuose tyrimuose, tai yra, gauti naują ir potencialiai veiksmingesnį gydymą.
– Ar įmanoma sumažinti komplikacijas po operacijos?
– Skrandžio vėžio gydymas yra sudėtingas, todėl natūraliai susijęs su reikšmingu šalutinių reiškinių ir komplikacijų dažniu. Dėl šios priežasties tinkamas pasiruošimas gydymui yra itin svarbi šiandieninio gydymo dalis. NVI šiais metais baigtas eilę metų trukęs su kolegomis iš VU ir VULSK vykdytas mokslinis tyrimas: sukurta nauja pasiruošimo gydymui metodika – priešoperacinė reabilitacija, leidžianti perpus sumažinti pooperacinių komplikacijų dažnį.
Tokie tyrimo rezultatai itin svarbūs ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio specialistams gydantiems skrandžio vėžį, o jų aktualumą įrodo tai, kad jie paskelbti viename iš penkių prestižiškiausių pasaulinių chirurgijos mokslo žurnalų – British Journal of Surgery.
– Neįprasta girdėti, kad fizinis žmogaus pasiruošimas yra svarbus planuojant chirurginę operaciją...
– Operacijos dėl skrandžio vėžio yra vienos sudėtingiausių onkologinėje chirurgijoje. Aukšto lygio pasaulio onkologijos centruose įprasta, kad maždaug pusė operuojamų pacientų patiria vienokių ar kitokių pooperacinių komplikacijų.
Pacientams ar kolegoms aiškindamas pasiruošimo svarbą, mėgstu palyginti operacijos sukeliamą fizinį stresą pacientui su tuo, kurį žmogus patiria bėgdamas ilgą distanciją, pavyzdžiui, maratoną. Juk natūralu, kad nepasiruošus sėkmingai nubėgti maratoną pavyktu ne kiekvienam, o tinkamai paruošiant savo kūną, treniruojantis tą padaryti lengviau.
Lygiai taip pat, tinkamai pasiruošus operacijai, atliekant fizinę jėgą, ištvermę, kvėpavimo raumenis stiprinančius pratimus, užtikrinant pilnavertę paciento mitybą ir psichologinį palaikymą galime ženkliai sumažinti pooperacinių komplikacijų riziką, taip pat reikšmingai pagerinti chemoterapinio gydymo toleranciją.
– Kokie simptomai turėtų žmogų priversti kreiptis į gydytoją?
– Skrandžio vėžys neturi specifinių, tik šiai ligai būdingų simptomų. Dauguma simptomų, tokių kaip skausmas ar maudimas viršutinėje pilvo dalyje, ankstyvas sotumo jausmas, rėmens graužimas, dažni atsirūgimai, apetito stoka, svorio kritimas gali būti patiriami sergant nebūtinai onkologine liga.
Vis dėlto, jei tokie simptomai atsirado naujai ir užsitęsė nors kiek ilgesnį laiką, rekomenduočiau kreiptis į gydytoją. Skrandžio vėžys diagnozuojamas atlikus endoskopinį skrandžio tyrimą. Tyrimas nėra malonus, tačiau neskausmingas, jo bijoti tikrai nereikia. Taip pat reikia žinoti, kad tyrimą galima atlikti su nejautra.
– Ką reikia žinoti apie skrandžio vėžio riziką? Ar šios ligos atsiradimui įtakos turi paveldimumas?
– Tik nedidelė visų skrandžio vėžio atvejų dalis yra genetiškai paveldimi atvejai. Dažniausiai dėl paveldimumo reikėtu ištirti tokius asmenis, kurių pirmos ar antros eilės giminių tarpe yra buvę bent trys skrandžio vėžio atvejai ar bent 2 atvejai, kai susirgo jaunesni nei 50 m. giminės. Pavieniai susirgimai šeimoje gali būti susiję su šiek tiek didesne, nei įprastine rizika, tačiau to negalime vadinti paveldimu skrandžio vėžiu. Vis dėlto, absoliuti dauguma skrandžio vėžio atvejų yra nepaveldimi.
– Ar skrandžio vėžys gali išsivystyti neteisingai renkantis maistą?
– Tikra tiesa. Maistas yra žinomas skrandžio vėžio rizikos veiksnys. Siekiant sumažinti riziką, rekomenduojama riboti rūkyto, sūdyto, perdirbto, konservuoto ir ant grotelių kepto maisto vartojimą. Taip pat labai stiprūs ir gerai žinomi skrandžio vėžio rizikos veiksniai yra tabako rūkymas ir piktnaudžiavimas alkoholiu.
– Ar tiesa, kad labai karštas ar aštrus maistas gali ilgainiui sukelti skrandžio vėžį?
– Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra. Šiandien nėra tvirtų mokslinių tyrimų duomenų, pagrindžiančių karšto ir aštraus maisto keliamą riziką susirgti skrandžio vėžiu.
– Ar nacionalinių virtuvių (pvz., Azijos tautų) ypatumai gali kelti didesnę riziką susirgti skrandžio vėžiu?
– Sergamumas skrandžio vėžiu Azijoje yra didesnis nei Europoje ar JAV, manoma, kad tam įtakos turi ir nacionalinių virtuvių, kuriose gausu konservuoto ar sūdyto maisto, pavyzdžiui, sūdytos žuvies, ypatumai. Tačiau reikia paminėti, kad sergamumas skrandžio vėžiu Lietuvoje yra vienas didžiausių Europoje ir tik šiek tiek nusileidžiantis Rytų Azijos šalims, kur ši liga labiausiai paplitusi.
– Ar galima skrandžio vėžio prevencija?
– Kai kuriose pasaulio šalyse yra profilaktinių skrandžio vėžio programų. Deja, Lietuvoje tokios programos šiandien neturime. ES lygmeniu pastaruoju metu skiriamas išskirtinis dėmesys kovai su vėžiu, o šių iniciatyvų kontekste verda diskusijos apie skrandžio vėžio prevencinių programų galimybes ES šalyse artimiausioje ateityje.
– Kokie gydymo būdai be chirurgijos dar taikomi skrandžio vėžio gydymui?
– Šiandien skrandžio vėžys gydomas taikant sisteminį gydymą – chemoterapiją, biologinę ar imunoterapiją, rečiau – radioterapiją. Vis dėlto chirurgija išlieka vieninteliu visiško pasveikimo leidžiančiu tikėtis gydymo metodu.
