Noras padėti atvedė iki organizacijos durų
„Aš esu sesutė iš Kauno hospiso“, – taip V.Pipirienė prisistato atsiliepdama telefonu arba lankydama pacientus. Moteris pasakoja, jog toks pristatymas daugumai žmonių, ypatingai vyresnių, yra labiausiai priimtinas. Kaunietė teigia, jog slaugytoja tapo neatsitiktinai.
„Esu dėkinga savo tėveliams, kurie pastebėjo mano polinkį į mediciną. Jų dėka ir tapau medicinos sesuo. Slaugytojos darbas man nebuvo pagrindinis, todėl laisvą laiką po pirmojo norėjosi įprasminti, jaučiau norą būti reikalinga žmonėms. Turbūt širdis vis vedė link to“, – atsiradimą Kauno hospise prisimena moteris, netikėtai radusi darbo skelbimą net kelias savaites delsusi, dėl jo paskambinti, tam visgi pasiryžo.
Hospisas rūpinasi Kauno mieste bei rajone gyvenančiais, nepagydoma liga sergančiais pacientais bei jų artimaisiais. Organizacijos darbuotojai bei savanoriai teikia nemokamą medicininę, psichologinę, dvasinę, socialinę ir juridinę pagalbą nepagydomiems žmonėms bei jų artimiesiems jų pačių namuose.
Bendravimas su pacientais – darbo dienos dalis
„Nuolatinis dėmesys pacientams labai svarbus, to reikia, jog žmonės nesijaustų vieniši, visuomenės atstumti ir niekam nebereikalingi, todėl pastoviai vizituojame visus savo pacientus“, – darbo užkulisiais dalinasi V.Pipirienė, pridurdama, jog nepagydama liga sergantys pacientai ypatingai nori bendrauti, nes žodžiai jiems padeda nurimti.
„Turime senolių porą, kurie visuomet laukia mūsų apsilankymo. Jie laiką skaičiuoja nuo vieno atvykimo iki kito. Stebiu juos, matau tą begalinį rūpestį, meilę, atsidavimą. Norisi viską dėl jų padaryti, kad tik būtų lengviau“, – jautriai dalijasi „Kauno hospiso namų“ bendrosios praktikos slaugytoja.
Kaunietė pasakoja, jog ypatingos empatijos bendravime reikia su pacientų artimaisiais. „Jie būna jautrūs, pilni skausmo, o rasti žodžių, kurie padėtų jį numalšinti – nėra. Ką aš galiu pasakyti mamai, kurios vaikas guli komoje?“ – klausia moteris ir priduria, jog tokiose situacijose svarbu sau pripažinti, jog esi bejėgis kažką pakeisti, gali tik išlaikyti ramybę, pusiausvyrą viduje ir tokiu būdu padėti žmonėms.
Hospisas yra apie gyvenimą, o ne mirtį
V.Pipirienė pasakoja, jog aplinkinių reakcijos į jos darbo vietą būna labai įvairios.
„Vieni hospisą asocijuoja su mirtimi, jiems tai kelia siaubą, kiti žiūri su pagarba, dar kiti stebisi ir klausia: „Kiek gi tu čia tempsi“? Būna ir taip, kad žmonės apskritai nežino, kas mes esame“, – pasakoja moteris, pridurdama, jog prieš tris metus, kai dar nedirbo organizacijoje, pati ieškojo, ką reiškia ši sąvoka.
Žmonės hospisą dažnai sieja su mirtimi. Jis nėra apie tai. Jis yra apie gyvenimą, artimo meilę ir pasiaukojimą.
„Man keista, kad žmonės hospisą dažnai sieja su mirtimi. Jis nėra apie tai. Jis yra apie gyvenimą, artimo meilę ir pasiaukojimą. Po baisiausių diagnozių, išbandytų ir nepasisekusių gydymo būdų – gyvenimas nesibaigia. Jis privalo tęstis, su tuo susidūrusiems žmonėms, jų artimiesiems reikia ypatingos pagalbos“, – teigia V.Pipirienė.
Keičia vertybes
„Mums visada reikia rankų, kurios nori veikti“, – sako moteris paklausta ar organizacijoje trūksta pagalbos.
„Reikia medicinos darbuotojų, savanorių, priemonių, įrangos. Džiaugiamės, jog prie mūsų darbo prisideda verslai, kurie nori ne tik prisidėti finansiškai, bet ir skleisti žinią apie mūsų veiklą. Tada mes galime dovanoti sunkiai sergantiems žmonėms orų, pilnavertiškesnį gyvenimą iki paskutinio atodūsio“, – pasakoja darbuotoja.
„Dirbdama šioje organizacijoje gaunu pačias didžiausias gyvenimo pamokas. Rūpindamasi nepagydomomis ligomis sergančiais žmonėmis mokausi vertinti laiką, kuris nesitęs amžinai. Čia vertybės susikeičia vietomis, tai kas buvo svarbu iki darbo čia, lieka antrame plane“, – sako V.Pipirienė.
Norintys prisidėti kviečiami 1,2 proc. GPM skirti kaip paramą „Kauno hospiso namams“. Visos surinktos lėšos skiriamos pacientų visokeriopai priežiūrai.
