Aurimas – draugiško būdo, o darbas reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje, kurio slaugytojas jau nekeistų į jokį kitą, reikalauja ne tik dėmesingumo bei rūpestingumo, bet ir vyriškos jėgos, ištvermės, rašoma Respublikinės Šiaulių ligoninės pranešime spaudai.
A.Grušeckio pastangos įvertintos – už nuoširdų ir nepriekaištingą darbą Slaugytojų dienos proga paskatintas ligoninės direktoriaus padėka.
Sunkiau nei merginoms nebuvo
Retai vaikinai pasirenka visuomenėje moteriškai priskiriamą slaugytojo specialybę. Tuo metu, kai šią specialybę rinkosi A.Grušeckis, dažnas vaikinas į medicinos mokyklą stodavo vengdamas tarnybos armijoje. Ne retai jie vėliau mesdavo mokslus ir pasukdavo kitu keliu. Aurimo pasirinkimas buvo kitas.
Slaugytoja buvusioje Šaukėnų psichiatrijos ligoninėje dirbo jo mama, o sūnui šis darbas visada patiko. Baigęs mokyklą, abejojo tik dėl to, ar labiau norėtų būti slaugytoju, ar kineziterapeutu.
Apsispręsti padėjo priėmimo komisijos darbuotoja, patarusi, kad kineziterapeutui bus daug sunkiau gauti darbą, todėl Aurimas užpildė dokumentus į slaugytojo specialybę. Mokantis anuometinėje Šiaulių medicinos mokykloje, teko gyventi viename kambaryje ir su būsimaisiais kineziterapeutais, ir su slaugytojais.
„Buvome keturi vaikinai grupėje, iki šiol dirbu šį darbą aš vienas. Vienas išėjo iš antro kurso, nes stojo, kad išsisuktų nuo tarnybos armijoje. Kitas dirba Airijoje, trečias – Anglijoje visai kitokius darbus“, – vardina slaugytojas buvusius grupės draugus, kurie tik patvirtino prielaidą, kad šis darbas – ne vaikinams.
Nors jam pačiam sunkiau už merginas niekada nebuvo – nei mokantis, nei dirbant. Gal todėl pavyko išlikti ir jau 16 metų jis dirba ne tik slaugytojo darbą, bet ir tame pačiame skyriuje, į kurį įsidarbino vos gavęs diplomą. Dirba drauge su kurso drauge Laura Šmigelskyte, skyriaus vyresniąją slaugos administratore.
Reanimacija – pats tas
Nė karto Aurimas nepasigailėjo, kad pasirinko slaugytojo specialybę. Mokslai sekėsi gerai, niekada nebuvo sunkiau mokytis ar atlikti praktines užduotis, negu merginoms, kurių dėmesys irgi nevargino.
„Aš esu draugiškas – niekada nekyla problemų“, – su šypsena patirtimi dalinasi nuo 2000 metų moteriškuose kolektyvuose dirbantis jaunas vyras.
Studijuojant, bendrabutyje gyveno 20 vaikinų. Grupė buvo labai draugiška, kartu mokėsi 26 studentai. Aurimui dažniau tekdavo bendrauti su merginomis, atvykusiomis studijuoti iš rajonų, nes kartu ir bendrabutyje gyveno, o šiaulietės į paskaitas vaikščiojo iš namų.
Būsimiesiems slaugytojams būdavo daug praktikos, kurią dauguma atlikdavo Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. Būsimasis slaugytojas buvo pasirinkęs buvusį II chirurgijos skyrių, kur ir atliko chirurginę praktiką. Ši patirtis nebuvo pati patraukliausia, nes, kai išbandė darbą Kardiologijos reanimacijos poskyryje, dirbti paprastame skyriuje tikrai nenorėtų.
Dar diplomo neturėdamas, A.Grušeckis atėjo pas anuometinį ligoninės direktorių pakalbėti apie galimybę įsidarbinti ligoninėje.
„Kai gavau diplomą, direktorius sakė, kad planavo skirti vietą Neurologijos arba Priėmimo skyriuje, bet prisiminė, kad reanimacijoje jau dirba vaikinas, tai ir nusprendė, jog dviese bus geriau“, – ligoninės vadovo sprendimą Aurimas priėmė kaip lemtį.
Iki šiol jis dėkingas buvusiam kolegai Eugenijui Markuliui už puikias pamokas ir perduotą patirtį, nes tik jo dėka liko reanimacijoje ir iki šiol tuo džiaugiasi. Jis tvirtai sako, kad reanimacija jam – pats tas, nors ateidamas į šį skyrių neturėjo jokio supratimo apie čia vykstantį darbą.
„Aš buvau šioje srityje visai žalias, reikėjo visko mokytis“, – prisimena slaugytojas ir pastebi, kad šiandieniniai studentai ateina jau pasirengę darbui, nes patirties įgyja praktikos metu.
Gaivinti mirštantį – kasdienybė
Nors pačiam Aurimui po studijų buvo nesvarbu, kuriame skyriuje teks dirbti, bet dabar, kai jau sukaupta 16 metų patirtis, jis žino, kad nenorėtų dirbti paprastame skyriuje, kur tik tabletes slaugytojas padalina, vaistus suleidžia – mažai veiksmo.
Nepatiktų ir darbas su popieriais, nors to yra ir reanimacijoje. Dokumentus tenka pildyti, bet daugiausia tenka dirbi su ligoniu, kas Aurimą labiausiai ir „veža“.
Ypač daug veiksmo, kai tenka reanimuoti pacientus. Reanimuoti pradeda slaugytojai, kurie tęsia šį darbą, kol ateina gydytojas. Šios pagalbos prireikia ne tik Kardiologijos reanimacijos poskyrio pacientams. Eina slaugytojas su gydytoju reanimatologu ir į kitus ligoninės skyrius, kur reikia gaivinti ligonį.
Dažniausiai reanimuoja Terapijos klinikos skyrių pacientus. Per COVID-19 pandemijos metus teko eiti ir į Chirurgijos kliniką, nes Intensyviosios terapijos poskyrio anesteziologai reanimatologai gydė COVID-19 sergančius ligonius.
Dokumentus tenka pildyti, bet daugiausia tenka dirbi su ligoniu, kas Aurimą labiausiai ir „veža“.
Tik į Skubiosios medicinos pagalbos skyrių jau nebekviečiami, nes jame dirbantys skubiosios medicinos gydytojai puikiai tvarkosi: patys ir intubuoja, ir reanimuoja ligonį. Kai pacientas atsigauna, atvežamas į Kardiologijos reanimacijos poskyrį.
Ne visus ligonius pavyksta atgaivinti. Sėkmė priklauso nuo iškvietimo laiko, paciento būklės, o ypač – nuo ligų, dėl kurių varginamam žmogui prireikė reanimatologų pagalbos.
„Jaunesnius dažniausiai išgelbėjame ir parsivežame tolimesniam gydymui į poskyrį“, – dalinasi slaugytojas nelengva gyvenimo patirtimi, kuri tuo pačiu yra ir labai džiuginanti, kai žmogus atgaivinamas.
Anksčiau nuolat tekdavo gaivinti širdies infarkto ir insulto ištiktus žmones, nes padėti jiems buvo galima tik taikant trombolizę. Kai pradėtos taikyti kraujagyslių plėtimų procedūros: angiografija, angioplastika, daug daugiau žmonių išvengia ne tik gaivinimo, bet ir liūdnos baigties.
Reanimacijos poskyryje pacientai ne tik gaivinami, bet ir gydomi. Yra įrengti du postai – kardiologiniams ir terapiniams ligoniams. Skirstymo reikia, nes terapiniai ligoniai dažniau serga infekcinėmis ligomis. Kardiologiniai pacientai į skyrių dažniausiai patenka po angioplastikos procedūrų, tad jaučiasi geriau, bet jiems reikalinga ramybė.
Paklaustas, ar labai sukrečia paciento mirtis, Aurimas sako, kad jis nėra iš tų jautriųjų. Pagalvoja, kad gaila, ypač jauno žmogaus, bet yra supratimas, jog padarė viską ir niekuo daugiau nebegalėjo padėti. Toks likimas arba Dievo valia, ir žmogus jau tampa bejėgis prieš didesniąją jėgą, o profesionaliam medikui ypač svarbu nepasiduoti emocijoms.
Darbas ir lengvėjo, ir sudėtingėjo
Neišdildoma A.Grušeckiui tekusi patirtis – paciento rengimas organų donorystei. Šiems pacientams skiriama labai daug dėmesio, tad medikams tenka nemažai darbo. Nors specialaus pasirengimo nereikia – visi darbai įprasti, gydytojo nurodymu atliekami.
Koordinatorė anesteziologė reanimatologė Gabrielė Slunksnienė nuolat koordinavo šį darbą, derindama ir su Kauno medikais, kurie atvyko paimti organų.
„Visą dieną teko rūpintis vien šiuo organų donoru“, – prisimena slaugytojas A.Grušeckas emociškai ir fiziškai nelengvą profesinę patirtį.
Nebūna daug lengvesnė ir įprastinė diena.
„Daug metų dirbu, bet negalėčiau papasakoti, kokia diena būtų įprastinė. Kiekviena diena kitokia: būna ir ramesnių, ir labai įtemptų dienų. Gali nebūti naujų pacientų, bet pablogėti esamo paciento būklė, gali ir kas pusvalandį atvežti tris ar keturis naujus pacientus.
Tada dirbame visi kartu, nes darbas komandinis“, – dalijasi slaugytojas kasdiene patirtimi ir vardija daugeliui neįprasto darbo detales: jei pacientas komos būklės, intubuotas, suvedami kateteriai į šlapimo pūslę, įvedami zondai.
Anksčiau zondų slaugytojas nevesdavo, dabar, papildžius slaugytojo darbo normą, šį darbą atlieka ne tik gydytojai, bet gali ir slaugytojai. Jei reikia kraujospūdį reguliuoti, vedami centrai. Jei gydytojas intubuoja ligonį, slaugytojas asistuoja gydytojui reanimatologui, paduoda reikalingus medicinos instrumentus.
Slaugytojas pastebi didžiules permainas skyriuje atėjus dirbti jauniems gydytojams. Darbas pasikeitė iš esmės: atnaujinta medicinos įranga, pakeista daug aparatūros, įdiegta naujovių, atitinkančių europinius reikalavimus. Su nauja įranga ir slaugytojo darbas labai palengvėjo. Tik reikėjo daug išmokti – slaugytojai drauge su gydytojais mokėsi įsisavinti nemažai naujos medicinos įrangos.
Ritmą pakeitusi COVID-19 pandemija
Kasdienį viso Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos centro medikų darbo ritmą ypač buvo pakeitusi COVID-19 pandemija, atnešusi daug naujos patirties, žinių.
A.Grušeckiui teko dirbti COVID-19 skyriuje per antrą bangą, kai buvo įrengta papildoma reanimacija. Praktika buvo nepamirštama.
Patirties medikai jau turėjo, nes nuo pat pandemijos pradžios dirbo skyriaus COVID-19 palatose, kur buvo guldomi pacientai tyrimui ir laikomi, kol gaunamas atsakymas iš laboratorijos. Jei gautas atsakymas neigiamas, ligonis perkeliamas į Kardiologijos reanimacijos poskyrį, jei teigiamas – į COVID-19 reanimacijos skyrių.
Dauguma nenorėjo dirbti su šiais ligoniais, bet Aurimas pagalvojo, kad gal daugiau niekada neteks dirbti epidemijos sąlygomis.
„Kas dirbs, jeigu ne mes“, – nusprendė slaugytojas ir tada, kai pagalbos reikėjo COVID-19 skyriuose.
Iš pradžių jam patiko darbas CIVID-19 reanimacijoje dėl naujos, įdomios patirties. Dirbo iškvietimais, kai trūkdavo žmonių. Labiausiai pribloškė didelis pacientų mirštamumas. Per pirmą darbo parą mirė du ligoniai, vėliau – 2–3 kasdien. Nors dirbant reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje mirtis – įprasta, bet tiek daug mirčių matyti neteko.
Kas dirbs, jeigu ne mes.
Medikui suprantama, kad kai liga plaučius pažeidžia iki 90 proc., būklė su gyvybe nesuderinama. O reanimacijos pacientų dauguma buvo nepasiskiepiję. Mirdavo ir skiepyti, bet jų gretutinės ligos buvo sudėtingos: cukrinis diabetas, vėžys, širdies patologijos.
Nepamirštamas Aurimui 32 metų pacientas, aktyvus antivakseris. Jau buvo dusti pradėjęs, bet dar šaukdavo: „Nesiskiepysiu aš.“ Paskui, kai būklė visai pablogėjo, apgailestavo, kad be reikalo nesiskiepijo, bet medikai jau niekuo nebegalėjo padėti.
Atokvėpiui – šeima, krepšinis ir motociklas
Baigęs Medicinos mokyklą A.Grušeckis netrukus ir šeimą sukūrė. Vilnietę Jovitą pažino dar vaikystėje. Ji atvažiuodavo atostogauti pas močiutę į tą patį kaimą, kuriame jis gyveno. Tad jau nuo 15 metų daug laiko leisdavo drauge, žaisdavo krepšinį. Ketvirtame kurse sugalvojo Jovitą pasikviesti į gimtadienį. Tada ir užsimezgė jausmai, kurie baigėsi vestuvėmis.
Žmona mokėsi Vilniaus universitete, kur įgijo taikomosios matematikos specialybę. Dirbo Vilniuje prekybos centro vadybininke, tad Šiauliuose gauti darbą nebuvo sunku.
Šiuo metu pora augina 12 metų dukrą Gabiją. Mokslas sekasi puikiai, bet apie profesiją dar negalvoja.
„Aš norėčiau, kad eitų į mediciną, bet čia reikia labai daug mokytis. Kažin, ar ji norės tiek daug mokytis“, – mąsto tėtis.
Sukūrę šeima abu galvojo ir apie gyvenimą Vilniuje. Bet Vilnius Aurimui – per didelis miestas. O žmona Šiauliuose labai lengvai pritapo. Greitai suprato, kad čia viskas arčiau, greičiau, mažiau laiko gaištama kelionėse, visur gali dviračiu nuvažiuoti. Ji ir darbą lengvai gavo, ir laisvalaikiui laiko lieka – žaidžia krepšinį, lanko šokius.
Aurimas laisvalaikiu taip pat stengiasi aktyviai leisti laiką: žaidžia krepšinį, kuris kaip ir kiekvienam lietuviui yra tarsi religija. Turi ir kitą pomėgį – sėsti ant motociklo ir vienas pralėkti keliais. Tai padeda atitrūkti nuo nelengvų dienos įspūdžių, užsimiršti bei į gyvenimą žvelgti pozityviai.
