Respublikinio priklausomybės ligų centro filialuose visoje Lietuvoje socialinių darbuotojų atsakomybės dar didesnės, dar sudėtingesnės, dar labiau specifiškos. Ką veikia socialinis darbuotojas su priklausomais ar žalingai vartojančiais žmonėmis ir jų artimaisiais?
Respublikinio priklausomybės ligų centro Vilniaus filialo socialinės ir psichologinės pagalbos skyriaus socialinis darbuotojas Valdas Damošius darbe – jau nuo tos 7 val. ryto:
„Šiuo metu pildome atvejo vadybos dokumentus apie pacientus – tad net ir nedirbdami tiesiogiai su pacientais, vis tiek visada turime ir turėsime darbo. Kaip socialinis darbuotojas, atlieku tarpininkavimo vaidmenį – lydžiu atvykusius pas gydytojus, padedu pacientui su socialinių pašalpų klausimais, žinau, kai būna problemų su antstoliais, taip pat padedu su maitinimo, apgyvendinimo paslaugomis.
Jei pacientas ligotas, tenka vykti ir į paciento namus. Būna, kad mane lydi ir gydytojas. Taigi esu nuolatiniame kontakte su visais, turiu suprasti ir žinoti viską, ko beprireiktų – mano kišenėse ir tušinukai, ir teisės aktai, ir bintai, ir pagalba pagal asmeninius kiekvieno poreikius.“
Valdas socialiniu darbuotoju dirba jau 20 metų – paskatino pažįstama, stojo ir baigė Utenos kolegiją, o vėliau – ir išlyginamąsias studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete.
Respublikinio priklausomybės ligų centro Vilniaus filialo psichosocialinio gydymo skyriaus (Minesotos) socialinė darbuotoja Svetlana Volujevič darbe jau irgi nuo aušros. Šiuo metu jai pacientai atneša Savarankiško darbo knygas, dar kitaip vadinamas Baltosiomis. Jose yra psichologų ir socialinių darbuotojų surašytos individualios užduotys kiekvienam pacientui, skirtos 4 savaitėms – tiek laiko, kiek pacientas gydosi priklausomybės ligų stacionare. Svetlana aiškina, kuo ši darbo knyga yra ypatinga:
„1 savaitę knygoje būna testai, kuriuos pats sau nusistato pacientas, padedančių nustatyti priklausomybės lygį. Aptariame, kokie iššūkiai kyla dėl vartojimo, priklausomybės. 2 savaitę kalbame apie vartojimo ar lošimo problemas. Įsivardijame kokie įpročiai, kokie mechanizmai skatina jų laikytis – taip suvokiama, kad pats žmogus tuos įpročius ir susikūrė, todėl turi galią juos keisti.
3 savaitę aiškinamės apie savipagalbos grupes bei būdus, kurie gali padėti asmeniškai tam žmogui einant link sveikimo. 4 savaitę programą apibendriname – ką iš jos pasiėmė, taip pat, kaip grįš į gyvenimą, kokios rizikos laukia jo aplinkoje bei kaip atsilaikyti, taip pat kokia aplinka yra gydanti ir gali padėti.“
Dieną Svetlana dar mini ir vadinamas penkiaminutes su kolegomis, kurių metu aptaria svarbiausius klausimus, čia komandai pristatomi ir nauji pacientai. O iškart po to vyksta bendruomenės susirinkimas, kurio metu jau sveikstančiųjų grupei prisistato nauji pacientai, pasisako išvykstantys bei aptariami kylantys klausimai. Visur dalyvauja ir socialinė darbuotoja.
„Vėliau vyksta konsultacijos, per kurias dirbame su jau minėta Savarankiško darbo knyga. Taip pat jų metu aptariame ir socialines problemas – apie sunkumus su vaikų teisėmis, teisėsauga, kitomis instancijomis, jei tokių problemų yra. Padeda tarpininkaudami su šiomis įstaigomis. Jei matome, kad pacientas sunkiai moka prašyti pagalbos, patys pasikviečiame jį į konsultaciją ir kalbame apie šiuos sunkumus. Būna ir tokių pacientų, kurie ateina iš destruktyvios aplinkos ir neturi bazinių įgūdžių, tokių, kaip susitvarkyti po savęs, tad kalbame apie tai, mokome naujų įpročių.
Neretai nutinka ir taip, kad pacientai pas mus nukreipiami kitų institucijų, vaiko teisių, probacijos, ir būna gera matyti, kai išorinė motyvacija pamažu virsta sava, kai jis pats nori keistis, sveikti, ne dėl to, kad tai primesta iš išorės. Ir vis dėlto svarbiausia man yra kontaktas su pacientais, todėl darbe su jais net negaliu įvardinti sunkumų – visą tai vadinu iššūkiais.
Svarbiausia man yra kontaktas su pacientais, todėl darbe su jais net negaliu įvardinti sunkumų – visą tai vadinu iššūkiais.
Taip pat mes, socialiniai darbuotojai, skaitome pacientams paskaitas. Jei psichologai suteikia žinių apie žmogaus vidinį pasaulį, mes dėmesį skiriame kaip žmogus funkcionuoja sociume. Be teorinių paskaitų apie atkryčius, apie tai, kaip veikia priklausomybės, turime ir į praktiką nukreiptų seminarų. Šie užsiėmimai skatina žmogų pamatyti save socialinėje aplinkoje – atkurti save sociume, o mes čia veikiame kaip veidrodžiai.
Kadangi priklausomybę dažnai lydi vienišumas, nes tiek pats žmogus save atriboja nuo artimųjų, tiek aplinka atsiriboja nuo jo, svarbu yra atkurti bendrystę. Ir šiuose užsiėmimuose mažoje saugioje grupėje būtent to siekiame, o vėliau tai galima perkelti į išorę. Kartais tuo tikslu pasikviečiame ir pacientų artimuosius“, – pasakoja Svetlana.
Respublikinio priklausomybės ligų centro Klaipėdos filialo ambulatorinio skyriaus socialinė darbuotoja Zina Varnauskienė dirba su metadono programa ir turi pasirūpinti, kad jau ankstyvą rytą šios medžiagos atvykęs pacientas gautų ją laiku ir su profesionalia priežiūra:
„Tad ir mano rytas prasideda iškart nuo tiesioginio darbo su pacientais. Mes juos konsultuojame, kreipiame gydytis, registruojame tyrimams dėl hepatito C, domimės dėl darbo, dėl kitų ligų, prižiūrime, kad laiku atliktų tyrimus, skiriame testus sveikatai pasitikrinti. Taip pat kartu su kolegomis konsultuojame ir artimuosius. Be to, bendradarbiaujame su kitomis institucijoms: Šeimos ir vaiko gerovės centru, Probacijos tarnyba.
Sunkesnė mano darbo dalis man yra su žmonėmis, kurie neatsiveria, nelinkę bendrauti ar meluoja, nors juk visada matome, kad jį slegia didelės problemos. Mes niekada nevertiname, o tik siekiame padėti ir suteikti pagalbą pavyksta tuomet, kai žmogus užmezga ryšį, patiki socialiniu darbuotoju, pamažu tampa linkęs bendrauti, atviras kontaktui.“
Kas labiausiai motyvuoja pačius socialinius darbuotojus?
V.Damošius sako, kad „labiausia man mano darbe patinka darbe, kai matau rezultatą – kai mano parenkami pagalbos būdai padeda pacientui, matau jo sveikimą. Tuo labiau, kai ta pagalba pacientui sunkiai prieinama. Mano supratimu, socialinis darbuotojas – tai tas, kuris neretai turi pats lydėti pacientą už rankos ir padėti visais socialiniais jo gyvenimo klausimais“.
S.Vojulevič labiausiai įkvepia bundanti žmogaus savimonė: „Labiausiai man patinka matyti žmogaus savęs pažinimo džiaugsmą – kai sužino kažką apie save apie ką net nebuvo pagalvojęs. Taip pat, jei žmogus atvyksta su stipriais įsitikinimais, pvz., kad smurtas yra nieko tokio arba kad kiekvieną dieną pavartoti yra nieko baisaus, ir pamažu šie įsitikinimai tirpsta, keičiasi, kai jie suabejoja šiais destruktyviais įsitikinimais.“
O klaipėdietė Z.Varnauskienė džiaugiasi, kai mato rezultatą: „Labiausiai man savo darbe patinka, kai matau rezultatą. Kai nuoširdžiai bendrauji, užmezgi kontaktą su žmogumi ir matai, kad tai veikia – žmogus pradeda gydymą, susiranda darbą, būna tokių, kurie ir net mokslus pasibaigia, visiškai nutraukia vartojimą ir patį metadoną. Tada jaučiame prasmę ir nelengvo darbo vertę.“
– – –
Socialinio darbo ištakos siejamos su labdaringa ir filantropine veikla, pagalba skurstantiems, ligotiems, senyvo amžiaus žmonėms ar našlaičiams. Ilgą laiką tai buvo religinių organizacijų veiklos sritis, pagrįsta meilės artimui, solidarumo ir teisingumo idėjomis.
Geriau regimos socialinio darbo užuomazgos siejamos su industrine revoliucija Anglijoje, kuri lėmė staigų darbo vietų praradimą ir skurdo išaugimą, ypač miestuose (šaltinis: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija).
Ministerijos duomenimis, 2021 m. Lietuvoje socialinių paslaugų srityje dirbo per 14 tūkst. darbuotojų. Biudžetinėse įstaigose, seniūnijose bei vaikų globos namuose dirbo apie 2 tūkst. socialinių darbuotojų.
