„Kalbame apie tuos, kurie nori bendrauti, bet negali. Jiems sudėtinga kalbėti su kitais, išreikšti save viešai, nežino kaip pasakyti „ne“, tai verčia juos nerimauti ir gėdytis“, – sako Jaeno universiteto (Ispanija) profesorius Luisas Joaquinas Garcia Lopezas.
Anot profesoriaus, socialinis nerimas yra trečiasis labiausiai paplitęs sutrikimas po depresijos ir alkolizmo.
Socialinis nerimas būdingas iki 13 proc. suaugusiųjų ir 2-5 proc. vaikų bei paauglių. Kartais yra sudėtinga jį pastebėti, ir, laiku to nepadarius, šis sutrikimas gali peraugti į rimtesnes problemas, tokias kaip panikos atakos, alkoholio bei narkotikų vartojimas, depresija, patyčios.
Mokslininkas nurodė kelis bruožuos, pagal kuriuos būtų galima mėginti pastebėti šį sutrikimą – tai vaikai, turintys mažai draugų, nenorintys būti tarp žmonių, norėdami išvengti išėjimo į žmones melagingai skundžiasi pilvo skausmais.
„Prasidėjus paauglystei, šios problemos išryškėja. Dalis vaikų keičia mokyklas, kur naujoje aplinkoje turi susirasti draugų. Šiuo laikotarpiu socialiniai santykiai yra labai svarbūs“, – sako profesorius.
Mokytojai yra vieni svarbiausių žmonių, turinčių pastebėti šį sutrikimą. „Labai paprasta pastebėti hiperaktyvų vaiką, o tie, tylesnieji, kuriais taip džiaugiasi mokytojai, dažnai yra būtent tie, kuriems būdingas socialinis nerimas“, – pabrėžia J.Lopezas.
Mokslininkas nurodė kelis bruožuos, pagal kuriuos būtų galima mėginti pastebėti šį sutrikimą – tai vaikai, turintys mažai draugų, nenorintys būti tarp žmonių, norėdami išvengti išėjimo į žmones melagingai skundžiasi pilvo skausmais. Tačiau gali būti ir atvirkščiai – socialinį nerimą išgyvenantis vaikas gali būti klasės juokdariu, nes neranda jokio kito būdu kaip išreikšti save ir užmegzti santykius su klasės draugais.
„Jei tėvai yra pernelyg rūpestingi, arba kritiški ir priešiški, vaiko gydymo procese dalyvauti neturėtų“, – pabrėžia ekspertas.
Socialinį nerimą patiriantys žmonės dažnai stengiasi išvengti atlikti tam tikrus veiksmus ir prašo kitų pagalbos, tad tėvai tokiu atveju ne visada pagelbėtų, o tik pakištų koją, norėdami nuolatos padėti. Kaip teigia profesorius, tai tipiniai žmonės, kurie kavinėse nesiryžta užsisakyti kavos ir laukia, kol kiti tai padarys už juos. Tokie ryšiai yra pavojingi, nes gali sukurti priklausomybe nuo kito pagrįstus santykius.
„Dažnai šie žmonės bijo išreikšti savo emocijas, pasakyti nuomonę, todėl, vengdami kritikos, slepiasi už kitų. Baimė neleidžia būti savimi, jie per pasaulį keliauja tarsi vaiduokliai. Tai liūdina, nes esame čia tam, kad mėgautumėmes socialiniais ryšiais“, – apgailestauja profesorius.
Šį sutrikimą galima išgydyti. Mokyklų darbuotojai turėtų būti informuoti apie tai, žinoti, kokių priemonių imtis. Sudėtingiau yra suaugusiems, kurių nerimas gali būti peraugęs į lėtinį. Tačiau J.Lopezas pabrėžia, jog net ir šiuo atveju yra veiksmingų gydymo būtų ir socialinio nerimo įmanoma atsikratyti.
