Slauga – tik 120 dienų per metus
„Sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis kompensuojama 120 dienų per kalendorinius metus, t.y. jei ligoniui būtinas palaikomasis gydymas, šis gali būti tęsiamas tik kitais kalendoriniais metais, tokiu atveju 120 dienų laikotarpis skaičiuojamas iš naujo“, – sako Ligonių kasų vyriausioji specialistė Oksana Burokienė.
Teoriškai šio gydymo metu visais reikiamais medikamentais turi aprūpinti gydymo įstaiga. Praktiškai yra kiek kitaip.
„Ligoniui skiriamos vienos sauskelnės per parą, bet jų dažnam ligoniui reikia po 3–4 per parą“, – situaciją slaugos ligoninėse komentavo Vilniuje veikiančios Slaugos ir globos reikalų komisijos pirmininkė Rūta Vanagaitė.
Teoriškai šio gydymo metu visais reikiamais medikamentais turi aprūpinti gydymo įstaiga. Praktiškai yra kiek kitaip.
„Pagal su Valstybine ligonių kasa sudarytas sutartis mes turime ligonį aprūpinti viskuo, kad jam nereikėtų pirkti vaistų. Tačiau neturime teisės jam taikyti aktyvaus gydymo. Jei ligonis susirgo, karščiuoja, įprastais vaistais galime gydyti tik tris dienas. Jei neužtenka įprastų medikamentų, už kitus ligonis turi susimokėti pats“, – problemomis dalijosi Kauno slaugos ligoninės vyriausioji gydytoja Rita Kabašinskienė.
Kas po 120 dienų?
Jei ligonis nepadeda šaukšto slaugos ligoninėje, artimajam pasirinkimas menkas: prižiūrėti jį namuose arba kreiptis į privačią slaugos įstaigą. Tačiau tiek vienu, tiek kitu atveju pastarajam tektų labai plačiai atverti piniginę. Pirmuoju – prireiktų ieškoti pagalbininko, antruoju – susimokėti už papildomus lovadienius slaugos ligoninėje.
Kaip sako Kauno slaugos ligoninė direktorė R.Kabašinskienė, jei tai sunkus ligonis, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra, būtinas jo vartymas, tokiu atveju giminaičiams, panorusiems laikyti artimąjį slaugos ligoninėje ilgiau nei 120 dienų, prisireiks mokėti po 81,44 Lt per parą.
Gydytojos įsitikinimu, situacija gerėja, nes nuo 2008 metų paliatyvios (ligonių, sergančių aktyvia, progresuojančia ar toli pažengusia liga priežiūra) pagalbos paslaugos yra neterminuotos, kai kitose pasaulio šalyse už šias paslaugas tenka mokėti. Taigi, jei liga progresuoja, giminaitis komos būsenos ar laukia paskutinio patepimo – šiam gydymas slaugos ligoninėje apmokamas iš valstybės biudžeto.
„Mūsų ligoninėje nėra daug vietų, tad privačiomis lėšomis slaugome tik keletą ligonių, negalime sutalpinti visų norinčių, – pasakoja Rita Kabašinskienė. – Tokiu atveju giminaičiai sukasi įvairiai: ima senolius namo, patys mokosi slaugos. Namuose juos lanko Socialinių paslaugų centro socialiniai darbuotojai, yra organizacijos „Caritas“ slaugos darbuotojai.“
Lietuvoje nėra slaugos namuose tarnybos, tad priežiūra namuose: vartymas, kūno tepimas losjonais, valgydinimas ir mankštinimas – tikras iššūkis giminaičiams.
Lietuvoje nėra slaugos namuose tarnybos, tad priežiūra namuose: vartymas, kūno tepimas losjonais, valgydinimas ir mankštinimas – tikras iššūkis giminaičiams.
Būtina galvoti apie slaugos plėtrą
„Lietuvoje reikėtų didesnį dėmesį skirti slaugos plėtrai“, – sako Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės vyriausioji gydytoja Violeta Grigienė.
Vyr. gydytoja priminė, kad šiuo metu ligoninėje ne tik visos vietos užimtos, bet 170 vietų ligoninėje slaugomi net 202 ligoniai.
R.Vanagaitė įsitikinusi, kad esminė problema slypi slaugos sistemoje, kad per kalendorinius metus senyvas žmogus gali būti slaugomas tik keturis mėnesius: „Įsivaizduokite, kad žmogus slaugomas tik keturis mėnesius, o vėliau, jei jo artimieji neturi galimybės jo prižiūrėti, jį veža iš slaugos ligoninės į globos namus, tarsi jis būtų pasveikęs. Globos namuose medicininės priežiūros jis negauna.“
Vilniaus Centro poliklinikos pavyzdys
Moters teigimu, paslaugas namuose gauna tik 0,96 proc. visų ligonių, kuriems ši paslauga reikalinga. Vilniuje šią paslaugą teikia tik Centro poliklinika, už šias paslaugas gaudama tik 63 litus per mėnesį už ligonį.
„Šiuo metu poliklinikos darbuotojai slaugo apie 600 pacientų, tūkstančiui teikiama paliatyvioji pagalba. Vieno ligonio slauga kainuoja 63 litus per mėnesį, bet sąnaudos didžiulės, tad šių lėšų nepakanka“, – aiškino Centro poliklinikos direktoriaus patarėja Sandra Šileikaitė.
Kaip tuomet sukasi gydymo įstaiga? „Kadangi Centro poliklinika yra didžiulė, mes galime perskirstyti lėšas, mažesnėms poliklinikoms, galbūt, tai daryti sudėtingiau, tikriausiai, todėl jos šių paslaugų neteikia. Mes registruojame visus ligonius, kurie kreipiasi į mūsų polikliniką ir teikiame šias paslaugas visiems, kuriems būtina slauga namuose“, – teigė S.Šileikaitė.
„Lietuvoje neišvystytos socialinės paslaugos namuose, nėra dienos centrų bendruomenėse, daug didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas paslaugoms bendruomenėse. Institucijos turi būti bendruomeninės, kad vyresnio amžiaus ligonis jaustųsi saugiai ir jaukiai“, – kalbėdama apie pageidautiną palaikomojo gydymo ir socialinių paslaugų tinklą Lietuvoje, pasakojo VŠĮ „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ direktorė Karilė Levickaitė.
