– Emocinė sveikata fizinei mūsų sveikatai turi labai didelės įtakos. Optimistinis požiūris – tebūnie lyja ir tebūnie vėsoka kol kas, bet juk ateis ir šiltoji banga, tokios optimistinės nuotaikos juk mus veikia geriau negu tas nuolatinis niurzgėjimas?
– Jeigu kalbame apie šventes, tai šventės veikia nevienpusiškai, ne vien teigiamai. Viena iš priežasčių, kodėl šventės gali veikti neigiamai – yra spaudimas iš televizijos, kitų medijų, kad reikia jaustis gerai, laimingam, kad reikia susitikti su kitais, dovanoti dideles dovanas ir pan. Tai labai užkelia žmogaus lūkesčius. Kai jie nepatenkinami, kažkas nutinka, susergama, nesusitinkama, kažkas sugenda, žmogus jaučiasi nelaimingas, o spaudimas vis tiek yra jaustis laimingu. Tas disonansas, nesutapimas tarp lūkesčių ir realybės, žmogui atneša kentėjimą. Taigi viena iš priežasčių – nepatenkinti lūkesčiai, dėl kurių nelaimingumo jausmas aplanko ir švenčių metu.
Dar vienas dalykas – kai kurie žmonės, išėję iš rutinos, patekę į situaciją, kur yra daug žmonių, pasikeitus aplinkai, jie jaučiasi blogiau. Rutinoje jie jaučiasi saugiai, tvarka jiems patinka, o chaosas ir neaiškūs nauji dalykai jiems kelia diskomfortą. Tokiems žmonėms sudėtingiau šventiniu laikotarpiu.
Švenčių laikotarpiu išryškėja ir žmonės, kurie jaučiasi vieniši, kurie galvoja, kad neturi, kur nueiti, su kuo pabūti, susitikti. Jie jaučia dar didesnį kentėjimą vėlgi dėl to, kad taip socialiai priimtina – reikia susitikti, būti su artimaisiais, švęsti. Tie žmonės iš tikrųjų dar labiau kenčia. Padidėja jų problemos, vienišumo jausmas. Tada netgi padaugėja besikreipiančių pas psichologus ar kitus psichikos sveikatos specialistus.
Disonansas, nesutapimas tarp lūkesčių ir realybės, žmogui atneša kentėjimą.
Per šventes taip pat susitinka seniai nesimatę žmonės, šeimos nariai, kurie rečiau bendrauja. Dėl to gali iškilti senos problemos, seni klausimai, anksčiau neišspręsti sunkumai, nepatogūs klausimai, nepatogios temos. Tai irgi paskatina nemalonius jausmus, nes žmogus nebūtinai bus laimingas susitikęs su tais seniai matytais artimaisiais.
Vis dėlto yra žmonių, kurie mėgsta šventes. Jiems patinka socialinis kontaktas, jie mėgsta bendrauti, dalintis, todėl šventės jiems teikia malonumą. Be to, kaip daliai žmonių nepatinka išeiti iš rutinos, taip kitai daliai labai patinka. Jie tik tada pajaučia, kad jie gyvena.
Tokiems žmonėms tas užsisukimas atima galimybę pajausti dabartį, ką jis dabar turi: namai, darbas, miegas, valgis. Tiesiog tas automatizmas įsisąmoninti, ką žmogus dabar turi. Kai ateina šventės, ir žmogus išmetamas iš tos rutinos, jis gali suprasti – tai mano šeima, mano namai, atėjo toks laikotarpis, pavasaris, žiema ar dar kažkas. Toks sustabdymas leidžia šiek tiek tą automatizmą išjungti ir pastebėti tai, ką turi žmogus tuo metu: namus, maisto, artimuosius.
Teigiamų jausmų mechanizmą paskatina ir tas socialinis spaudimas, kad visi turi būti laimingi, nes tada žmonės stengiasi į kažką nekreipti dėmesio, stengiasi palinkėti, padėkoti. Tai sukelia ir pozityvesnę atmosferą – smegenys patiki, kad viskas gerai. Tada žmogus yra laimingesnis, nesiveliama į barnius, palinkėjimai sukelia teigiamus jausmus per šventes.
– Pati savo prigimtimi ta šventės sąvoka nurodo, kad reikia švęsti, kad reikia šventiškos nuotaikos. Kokie procesai vyksta, kad žmogus būna geros nuotaikos?
– Žinoma, yra fiziologinė, biologinė pusė ir yra aplinkos įtaka. Žmonės per šventes dažniau susitinka vieni su kitais, bendrauja, apsikabina, šypsosi. Tai gamina daugiau oksitocino – hormono, kuris skatina prieraišumą, artumo, meilės jausmą. Iš esmės tai skatina bendrumą.
Saldumynai, skanus maistas gamina serotonino hormoną, kuris suteikia laimės, džiaugsmo. Žinoma, negalima nuneigti, kad per šventes būna ir daugiau streso. Tai veikia kito hormono, atsakingo už stresą, gamybą – kortizolio. Jo irgi būna daugiau. Žmogaus organizme įvairių hormonų būna daugiau nei įprastą dieną.
– Konkrečiai kalbame apie atėjusias pavasario šventes, šv. Velykas. Taip jau įprasta, kad žmonės eina ir į iškilmingas šventas mišias, ten buriasi, paskui grįžta į namus, laukia svečių arba patys vyksta į svečius. Žmonės daugiau bendrauja kitaip negu kasdienybėje. Gal tos šventės dar yra ir savotiška pokalbių terapija?
– Iš esmės tai priklauso nuo žmogaus. Vieniems žmonėms patinka kalbėti, jie atviri, lengvai išsipasakoja. Jiems šventės yra tikrai puiki terpė išsikalbėti. Yra daugiau klausytojų, daugiau klausiančių, kaip sekasi, kaip laikosi. Žmogus tikrai gali daugiau išsikalbėti, pasipasakoti, išgirsti, ką kiti sako, permąstyti tas savo problemas ar klausimus.
Kitiems žmonėms ta aplinka visiškai netinka, nes jiems reikia intymios, saugios aplinkos, kad klausantysis girdėtų ir nepertraukinėtų, pasakojant neklaustų, ar įdėti mišrainės. Tokiems žmonėms šventės nėra kaip terapija iš tikrųjų.
– Šventė yra tai, kas nekasdieniška, bet tikrai yra tokių žmonių, kurie šventes švenčia tik su savo namiškiais, jie niekur nevyksta. Ar toks šventimas, tokių švenčių emocija turės teigiamų pasekmių mūsų sveikatai?
– Šventė yra kažkas kitokio. Jeigu ta šeima neturi kažkokių ritualų, nedaro kažko kitokio, tai galbūt tos šventiškos nuotaikos ir ne tiek daug jausis, bet paprastai net ir švenčiant su tais pačiais žmonėmis, su kuriais yra gyvenama, galima sugalvoti žaidimų, kurių paprastai nežaidžiama, ritualų, kurių paprastai nedaroma, kitokių būdų, kaip pasigaminti, renginių kažkokių, kuriuos galima aplankyti. Tikrai galima švęsti ir su tais žmonėmis, kurie šalia mūsų kiekvieną dieną, tik čia yra pastangos padaryti tai kažkaip kitaip negu kiekvieną dieną.
– Maistui tenka didelis vaidmuo. Kaip vertinate maisto kultą per šventes? Ar galėtumėte įžvelgti, kad vis dėlto ne tuos akcentus kartais sudėliojame?
– Ta tendenciją galima pastebėti kiekvieną dieną. Tai toks materializmas, daiktiškumas.
Jeigu po švenčių, pripirkęs dovanų, prigaminęs begales patiekalų, žmogus jaučiasi gerai, tai jo pasirinkimas. Valio, jeigu tai jam tinka. Žmonės, kurie jaučia nuovargį, moralines pagirias, per daug išleidžia pinigų, persivalgo, gali maskuoti kitą trūkumą, kažkokį nevisavertiškumo jausmą. Kartais iš tikrųjų būna tas gilesnio ryšio noras, artimesnio bendravimo, meilės. Dažnai žmonės tą trūkumą maskuoja gausybe.
– Tai kas yra ta tikroji šventė ir kam ji turėtų būti skiriama?
– Tai iš tikrųjų ne tiek psichologinis klausimas, kiek filosofinis. Manau, kad labai svarbu kiekvienam žmogui atsakyti sau į tą klausimą, kas yra šventė, koks yra jos tikslas, ko aš noriu ta švente pasiekti ir kokia nauda man iš tos šventės. Juk, kai į tai atsakysime, tada tikriausiai bus šiek tiek aiškiau, ką daryti per tą šventę.
Tikrai linkiu visiems žmonėms užduoti sau klausimą – ar man patinka dabartinė šventė tokia, kaip ji dabar vyksta, kokia prasmė man viduje tos šventės ir ką galiu padaryti kitaip, kad ji būtų malonesnė man ir malonesnė mano artimiesiems. To ir linkiu visiems.
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichoterapeutė Daiva Žukauskienė: „Jeigu nesinori švęsti – nešvęskite ir leiskite sau jaustis taip, kaip norite“
