Nuo ko priklauso nerimo lygis
Pasak psichiatro Martyno Marcinkevičiaus, užsitęsusi pandemijos situacija palietė absoliučiai kiekvieną. Ir tai natūralu – kai kiekvieno žmogaus ir visos visuomenės gyvenimas šitaip keičiasi, kai iš tiesų yra reali grėsmė sveikatai ar net gyvybei, nereaguoti praktiškai neįmanoma. Bandydami prisitaikyti, mes „įjungiame“ tam tikrus gynybinius mechanizmus, kurie gali būti adekvatūs arba ne. O tai jau priklauso nuo žmogaus adaptacinių galimybių, t. y. kaip jis sugeba susidoroti su stresu.
„Reakcijos stiprumas iš esmės priklauso nuo dviejų dalykų. Pirmasis – kiek ši situacija mus palietė tiesiogiai (galbūt kažkas iš artimųjų labai sunkiai sirgo ar mirė, gal baiminamės dėl artimo žmogaus sveikatos būklės, netekome darbo, pajamų ir pan.). Antrasis veiksnys – individuali žmogaus reakcija į stresinę situaciją. Mes visi į tą patį stresą reaguojame skirtingai.
Yra sveikas reagavimo būdas, kai savo veiksmus pritaikome prie realios situacijos: neužsidarome ir, kiek leidžia aplinkybės, gyvename savo gyvenimą. Pavyzdžiui, galbūt vengiame vakarėlių, kur bus daug nepažįstamų žmonių, bet susitinkame su artimaisiais, nebijome eiti į parduotuvę ar į kitas oficialias vietas, tiesiog adekvačiai saugomės – laikomės atstumų, dėvime kaukę ir pan.
Ir yra nesveika reakcija į stresinę situaciją, kai nesugebame prisitaikyti prie aplinkybių ir vengiame bet kokių kontaktų, labai saugomės, ištisai dezinfekuojame rankas ir vis tiek nuolat bijome užsikrėsti. Beje, kitas baimės kraštutinumas – neigimas ir antivakcininis judėjimas: aš taip bijau, kad neigiu virusą“, – pasakojo pašnekovas.
Psichiatras pabrėžė, kad šiuo metu psichikos sveikatos tyrimai rodo, jog visose visuomenės grupėse yra padidėjęs nerimo lygis, o kraštutinė nerimo išraiška yra panika. Tai jau psichikos sutrikimas, kai žmogus negali savo baimės suvaldyti.
Pavyzdžiui, kartais padidėjusi koronaviruso baimė vyrauja tarp pagyvenusių žmonių. Kartais ji pasiekia tokią ribą, kad žmonės ne tik bijo išeiti pasivaikščioti, bet ir nebeatidaro durų kaimynams.
M.Marcinkevičiaus manymu, pagyvenę žmonės taip smarkiai įsibaiminę todėl, kad nuo pat pandemijos pradžios buvo plačiai kalbama apie tai, kad virusas pavojingiausias būtent jiems. Beje, dėl tos pačios komunikacijos jaunimas pandemijos pradžioje į visus saugumo reikalavimus žiūrėjo labai atsainiai, nes buvo skelbiama, kad šioje amžiaus grupėje dažniausiai persergama lengvai.
Kiekvienas turi apsispręsti, kiek jam reikia žinoti, kad adekvačiai prisitaikytų prie aplinkybių.
Kokiais būdais psichiatras patartų mažinti nerimo lygį? Pagrindinis patarimas – sekti informaciją apie koronovirusą tik tiek, kiek reikia prisitaikymui prie aplinkybių.
„Kad nebūtų pirmas darbas – sužinoti, kiek vakar mirė žmonių nuo COVID-19. Buvo svarstymų, kad geresnės visuomenės psichikos sveikatos vardan reikėtų skelbti mažiau gąsdinančių duomenų, kita vertus, jeigu duomenys nebus skelbiami, atrodys, kad situacija normali ir nereikia saugotis.
Taigi kiekvienas turi apsispręsti, kiek jam reikia žinoti, kad jis adekvačiai prisitaikytų prie aplinkybių. Taip pat svarbu remtis oficialiais, patikrintais šaltiniais ir nesėdėti socialiniuose tinkluose bei forumuose, kuriuose tik apie tai ir diskutuojama“, – teigė pašnekovas.
Psichologinių sunkumų turi trečdalis visuomenės
Vilniaus universiteto Psichotraumatologijos centro vadovas prof. dr. Evaldas Kazlauskas taip pat sutiko, kad šiuo metu gyvename padidinto streso ir nerimo fone.
„Iš ankstesnių nelaimių žinome, kad stresui užsitęsus, t. y. kai jis trunka daugiau nei kelias dienas, tokia situacija turi ilgalaikių psichologinių pasekmių.
Pandemija palietė mus visus – mes visi šiuo metu gyvename tarsi dvilypiame pasaulyje. Viena vertus, mokomės gyventi su koronavirusu, atsiradus vakcinoms vėl galime aktyviau dalyvauti socialiniame gyvenime, kita vertus, kiekvieną dieną girdime statistiką, kad susirgimų atvejų ir mirčių nuo COVID-19 skaičius didėja. Kitaip tariant, kasdien gauname informaciją, kuri mus perspėja apie grėsmę, todėl natūralu, kad kyla sunkumų prisitaikyti prie šios grėsmingos situacijos“, – teigė pašnekovas.
Psichotraumatologijos centre pirmo ir antro karantino metu atlikti visuomenės psichinės sveikatos tyrimai rodo, kad apie trečdalis visuomenės yra paveikti pandemijos ir turi adaptacijos sunkumų, jaučia nerimą, depresines būsenas. Šie negalavimai būdingi ne tik suaugusiems, bet ir vaikams bei paaugliams.
Įdomu tai, kad pagal šiuos tyrimus, pagyvenę žmonės prie dabartinės situacijos prisitaiko geriau. Traumų ir streso sutrikimų srities eksperto manymu, tai gali būti susiję su tuo, kad pagyvenę žmonės per gyvenimą yra prikaupę daugiau sunkumų įveikos būdų, filosofiškiau žiūri į aplinką. O labiausiai pandemijos paveikta visuomenės grupė pasirodė medikai – šioje grupėje tyrėjai fiksavo itin padidėjusį nerimo lygį ir perdegimo sindromą.
Pasak E.Kazlausko, tikrąsias pandemijos pasekmes psichikos sveikatai bus galima įvertinti tik po kelerių metų ar net dešimtmečio. Tačiau iš to to, kas matoma iš mokslinių tyrimų dabar, po pusantrų pandemijos metų, jau galima pastebėti tam tikras tendencijas, susijusias su stiprėjančiu vienišumo jausmu, kuris savo ruožtu gali būti lydimas įvairių kitų psichologinių sunkumų.
„Toks ilgalaikis stresas gali būti susijęs su adaptacijos sunkumais, paaugliams gali būti nelengva prisitaikyti mokykloje, suaugusiems – darbe. Jeigu yra artimųjų, kurie mirė nuo COVID-19 ar dėl to, kad laiku negavo sveikatos paslaugų, gali būti užsitęsęs gedėjimas, nes pandemijos metu kitokios laidojimo procedūros, negalima būti šalia mirštančio žmogaus, su juo atsisveikinti. Gali kilti ir kitų psichinės sveikatos sunkumų, kurie paaiškės tik ateityje“, – svarstė psichologas.
Po pusantrų pandemijos metų jau galima pastebėti tendencijas, susijusias su stiprėjančiu vienišumo jausmu.
Šiuo metu jausti blogai – normalu ar ne?
Nors šiuo metu vakcinos suteikia tam tikrą saugumo jausmą, jau žinoma, kad tikimybė užsikrėsti vis tiek išlieka. Taigi, jeigu esi vakcinuotas, nereiškia, kad esi visiškai saugus. Ši informacija taip pat prisideda prie baimės ir nerimo augimo.
„Noriu pabrėžti, kad šiuo metu jausti nerimą yra visiškai natūralu, nes mes jaučiame grėsmę, o į grėsmę visada reaguojama nerimu. O kai mums neramu, vengiame grėsmę keliančių situacijų.
Todėl natūralu, kad mes visi susiduriame su klausimu, kaip į šią situaciją reaguoti sveikai. Susitikus žmogų – paspausti ranką, apkabinti ar laikytis atstumo? Dalyvauti darbiniame susirinkime, eiti į draugo gimtadienio šventę ar likti namuose?
Vis dar esame šiek tiek sutrikę, nesame tikri, kaip turėtume elgtis, juolab kad girdime apie susirgimo atvejus darbo kolektyvuose, mokyklose, šeimose. Kita vertus, jau suprantame, kad virusas niekur neišnyks ir norime toliau užsiimti savo veiklomis“, – teigė pašnekovas.
Šioje situacijoje egzistuoja du kraštutinumai. Vienas, kai žmonės jaučiasi visiškai saugūs ir gyvena taip, tarsi pandemijos nebūtų, kitas kraštutinumas – kai visiškai užsidaro, vengia bet kokio socialinio gyvenimo, susitikimų su artimaisiais, net bijo eiti į darbą, jeigu negali dirbti nuotoliniu būdu.
Pasak psichologo, nerimas gali taip sustiprėti, kad sukelia panikos priepuolius ar mintis apie savižudybę. Tokius atveju būtina kreiptis į į psichologą ar psichoterapeutą – užsirašyti bent vienam susitikimui ir pasikalbėti.
Svarbiausia yra suvokti, kad pandemija gali turėti man poveikį ir aš galiu jaustis blogai, išsekęs, vienišas, todėl būtina ieškoti pagalbos ar savipagalbos būdų. Juolab kad pandemija atvėrė galimybę kalbėti apie savo vidinį pasaulį, emocinius sunkumus, kurie anksčiau tarsi būdavo tabu tema. Šiandien viešoje erdvėje atviri pasidalinimai apie savo savijautą pandemijos metu pasirodo vis dažniau.
„Kita vertus, mes daug ko ir išmokome per pandemiją. Anksčiau turbūt niekas neįsivaizdavo, kad tiek susirinkimų gali vykti nuotoliniu būdu. Daugelis atrado nuotolinio darbo privalumus, nuotolines treniruotes, pasivaikščiojimą gamtoje, kaip kitaip būti šeimoje, praleisti su namiškiais daugiau laiko, galiausiai nuotolinį bendravimą. Daugelį išmoktų dalykų mes galėsime sėkmingai taikyti ir ateityje“, – apibendrino E.Kazlauskas.
