Kokių sąlygų reikia išgyventi erkėms
Pasak specialistės, Lietuvoje sąlygos erkėms veistis yra nepaprastai geros. Mat šis gyvis nėra labai reiklus, jam reikalinga tik drėgmė ir vieną kartą vystymosi stadijoje pasimaitinti. Lietuva – žalias kraštas, daugiau nei trečdalį teritorijos dengia miškingos vietos, taigi drėgmės tikrai pakanka. Ne veltui sakoma: kur šabakštynai, ten ir erkių knibžda, nes joms patinka vėsuma. Miško paklotė lapuočių miškuose taip pat sudaro puikias sąlygas erkėms vystytis ir brandinti kiaušinius, iš kurių išsirita naujos lervutės.
„Erkių pramaitintojų gausa taip pat didelė. Erkės nėra išrankios, jos maitinasi visų šiltakraujų krauju – nuo pačių smulkiausių graužikų, paukščių iki didžiausių miško žvėrių ir žmogaus. Ir būtent graužikai yra epidemiologinis Laimo ligos ir erkinio encefalito rezervuaras. Patys graužikai neserga, tačiau šių ligų sukėlėjai cirkuliuoja jų kraujyje. Kai erkė prisisiurbia infekuoto kraujo, ji ligą perduoda žmonėms.
Sąlygos gyventi ir veistis graužikams taip pat yra puikios. Kodėl mes nuolat kalbame apie tai, kad reikia pjauti žolę? Kadangi aukštoje žolėje gera gyventi ir graužikams, ir erkėms. Be to, graužikai, kurių populiacija dėl klimato kaitos vis didėja, išnešioja erkes po visą teritoriją. Dėl šios priežasties taip pat daugėja ir visų kitų miško žvėrių. Tarkime, stirna. Šis gyvūnas nedalyvauja viruso cirkuliacijos procese, bet išmaitina nepaprastai daug erkių, nes ilgai vaikšto pamiškėmis, čia maitinasi, miega, t. y. gyvena tose vietose, kurios labai tinka ir erkėms“, – pasakojo pašnekovė.
Pasak M.Žygutienės, pastaraisiais metais dėl klimato kaitos periodas, kai gamtoje nėra aktyvių erkių, vis trumpėja, o paskutinis sezonas buvo ypač išskirtinis, nes aktyvių erkių buvo randama visus metus.
„Klimato kaita erkes veikia ir tiesiogiai, ir netiesiogiai. Kalbant apie tiesioginį poveikį, akivaizdžiai pailgėjo jų aktyvumo periodas. Regis, mes žinome, kad reikia saugotis erkių, bet tokiu netipišku laiku mūsų budrumas sumažėja. Nors šaltuoju laikotarpiu žmonės būna tinkamai apsirengę, erkė gali užsikabinti ant drabužių ir po kurio laiko patekti ant odos, tačiau žmonės, grįžę iš miško, tokiu metu neapsižiūri. Netiesioginis klimato kaitos poveikis pasireiškia per pramaitintojus: kuo lengvesnė žiema, tuo lengviau išgyvena visi kiti gyvūnai, kurie gali tarnauti kaip maistas erkei“, – teigė specialistė.
Vienintelis būdas išnaikinti erkes
Jeigu anksčiau būdavo kalbama, kad erkės kažkur toli, miške, šiandien jos pačios ateina pas mus. Jų yra visuose miestų parkuose, net miegamuosiuose mikrorajonuose, nes dažnai jie būna žaliose vietose, kuriose žolė nėra prižiūrima ir pjaunama. Be to, daugelis turime augintinių, kuriuos neretai saugome labiau nei save, bet jie vis tiek parsineša erkių. O ką jau kalbėti apie neprižiūrimas kates, kurių miestuose taip pat netrūksta. Taigi erkės jau praktiškai gyvena daugiabučių kiemuose.
„Suaugusi erkė gali išbūti ant kūno net apie savaitę. Taigi įsivaizduokime pelę, katę ar stirną, kuri laksto tai ten, tai šen. Niekas nežino, kur nukris nuo jų kūno pasimaitinusi erkė. Jeigu sąlygos jai bus tinkamos, ji išgyvens, o jeigu tai dar ir patelė, subrandins kiaušinius, iš kurių aukštoje žolėje išsiris lervutės. Taip pat ypatingai aktyvūs erkių išnešiotojai yra paukščiai, ypač tie, kurie suka lizdus ant žemės ir maitinasi pievose“, – aiškino pašnekovė.
Pasak M.Žygutienės, bet koks erkių naikinimas cheminiais preparatais neturi prasmės, nes tai kova su vėjo malūnais. Mat erkė geriausiai jaučiasi apatinėje miško paklotėje, todėl iki jos prisikasti yra sudėtinga: ji tik dalį savo gyvenimo būna aktyvi, o pasimaitinusi nukrenta ir pasislepia miško dangoje. Antžeminiai erkių naikinimo būdai preparatais netaikomi nė vienoje Europos šalyje.
„Jeigu ir pradėtume tokius naudoti, mes išnaikintume viską aplinkui, bet abejoju, ar paveiktume erkes. Vienintelis efektyvus jų naikinimo būdas – neleisti užaugti žolei aukštesnei nei 10 cm. Deja, pas mus tai nedaroma, tad galima įsivaizduoti, kokios puikios sąlygos sudaromos erkėms tarpti. Jei žolė trumpa, vėjas ir saulė išdžiovina viršutinį dirvos sluoksnį ir erkė neturi, kur pasislėpti. Ji arba žūsta, arba pasitraukia kur nors į pakraštį, kur pakankamai drėgmės. Taip pat ir pramaitintojams žemoje žolėje nėra saugu. Juk kiekviena rūšis turi savo priešų, nuo kurių nori pasislėpti.
Sergamumas auga
Šiuo metu tyrimai, kuriais būtų siekiama išsiaiškinti erkių infekuotumo mastus, neatliekami, tačiau pagal ankstesnius tyrimus galima spėti, kad erkinio encefalito sukėlėjų turi apie 1 proc., Laimo ligos – apie 20 proc. erkių. Nors skirtingose vietose šie skaičiai gali labai skirtis, pasikliauti vien jais specialistė nepataria, nes bet kada gali įsisiurbti kad ir vienintelė infekuota erkė.
„Erkės Lietuvoje paplitusios visose teritorijose. Nėra nė vieno rajono, kuriame nebūtų erkių ir kuriame nebūtų išskirtas erkinio encefalito arba Laimo ligos sukėlėjas. Todėl budrumas gamtoje turi išlikti visada“, – tikino M.Žygutienė.
Pernai Lietuvoje registruota 711 erkinio encefalito ir 3292 Laimo ligos atvejų. Didžiausias sergamumas erkiniu encefalitu – Utenos apskrityje, toliau seka Kauno, Marijampolės, Panevėžio, Tauragės apskritys. Daugiausiai Laimo ligos atvejų registruota didžiųjų miestų apskrityse – Vilniaus, Kauno, Panevėžio, taip pat Utenos, Marijampolės, Tauragės.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, per pirmąjį šių metų pusmetį užregistruoti 136 susirgimai erkiniu encefalitu ir tai beveik trečdaliu daugiau nei pernai per tą patį laikotarpį (99 atvejai).
