„Po 5 minučių be deguonies atsiranda smegenų pažeidimai, dar šiek tiek daugiau - ir žmogus arba miršta, arba lieka visiška „daržovė“. Tai čia arba autorius nusišneka, arba Kaune sci-fi vyksta“, – spalio 6 dieną 15min publikavus sėkmingą kauniečio atgaivinimo istoriją, stebėjosi vienas skaitytojų.
Kitas jam pritarė: „Man vienam čia pasirodė keista, kad žmogus išgyveno 3 valandas su sustojusia širdimi? Man atrodo, smegenys po 10–20 min. atsijungia ir pradeda apmirti“.
„Taisyklingai atliekant kardiopulmoninį gaivinimą, t.y. taikant krūtinės ląstos paspaudimus ir oro įpūtimus, užtikrinama gyvybiniams organams ir smegenims kraujotaka. Teoriškai įmanoma gaivinti labai ilgai. Deja, praktiškai po tokio ilgo gaivinimo smegenų funkcija visgi lieka negrįžtamai pažeista.
Pasiteiraukit Kauno klinikose po 3 dienų ar savaitės to žmogaus likimo. Greičiausiai gerų naujienų neišgirsite. Šaunuoliai greitosios medicinos pagalbos specialistai, bet geriau žurnalistai aprašytų pilną istoriją, kai po gaivinimo žmogus atsigauna. Kiek tokių pasigyrimų teko skaityti, realiai dauguma tų žmonių mirė“, – liūdną gaidą tęsė ir dar vienas skaitytojas.
Prabėgus dešimčiai dienų nuo įvykio, spalio 15-ąją, Kauno Vytauto prospekte atgaivintas vyras vis dar buvo gydomas Kauno klinikose. Jo artimieji su žurnaliste nepanoro bendrauti.
Ši istorija iškėlė daugybę klausimų, į kuriuos atsakymus žino tik medikai. 15min nusprendė pakalbinti 17 metų reanimacijoje dirbančią Kauno klinikų gydytoją anesteziologę-reanimatologę, Europos gaivinimo tarybos instruktorę ir edukatorę (šias pareigas eina nuo 2006 m.) dr. Astą Krikščionaitienę, kuri papasakojo apie įvairiausius su gaivinimais susijusius mitus ir ne mitus.
– Gerbiama Asta, ar išties gali širdis neplakti dvi valandas ir žmogus vis tiek likti gyvas? Ar ši istorija – reali? Nes skeptikų netrūksta. Galbūt žinote, kiek truko ilgiausiai užsitęsęs sėkmingas gaivinimas?
– Čia nieko įstabaus nėra. Dviejų valandų gaivinimas – tikrai ne stebuklas skubiosios medicinos srityje dirbantiems medikams. Pasaulyje yra tokių istorijų, kur net ir 5 valandų gaivinimas buvo sėkmingas. Medicininėje literatūroje buvo aprašytas įvykis, kai skrendant lėktuvu virš vandenyno vienam keleiviui sustojo širdis ir jį pakaitomis gaivino keli lėktuve buvę medikai. Po 5 valandų, nusileidus lėktuvui, šis žmogus atgavo sąmonę. Ką tai reiškia? Gaivinimas buvo tiesiog kokybiškai atliekamas.
Reikia iš principo suvokti, ką mes darome gaivinimo metu. Mūsų širdis – kaip natūrali pompa, kurios paskirtis – varinėti kraują, užtikrinti kraujotaką į gyvybiškai svarbius organus. Kai įvyksta staigi mirtis, širdis sustoja, kraujotaka nebevyksta. Kai atliekame krūtinės ląstos paspaudimus, rankomis sukuriame kraujotaką.
Kokybiškai gaivinant, t. y. atliekant gilius, iki 5–6 cm gylio, paspaudimus, spaudžiant 100–120 kartų per minutę teisingoje vietoje, galima rankomis sukurti apie 30 proc. įprastos kraujotakos. Šių 30 proc. pakanka, kad nežūtų smegenys ir širdis tol, kol atvyksta specializuota pagalba. Tad įmanoma ir pusvalandį, ir valandą, ir 2 valandas išlaikyti smegenis bei širdį gyvus, tereikia kokybiškai gaivinti.
Pasaulyje yra tokių istorijų, kur net ir 5 valandų gaivinimas buvo sėkmingas.
– Eilinio žmogaus, ne mediko, tas gaivinimas nebūtų toks kokybiškas?
– Nesvarbu, eilinis ar neeilinis. Bet koks žmogus gali atlikti gaivinimą kokybiškai. Jis tik turi turėti pradinio gaivinimo įgūdžių.
– Bet tuos įgūdžius, tikėtina, turi tik nedidelė dalis eilinių piliečių. O ir tie, kurie turi, nėra susidūrę su realiomis situacijomis, tad kažin, ar puls padėti.
– Noriu priminti, kad Lietuvoje, vadovaujantis įstatymais, visi vairuotojai privalo ne tik kad mokėti gaivinti, bet ir privalo padėti ištikus nelaimei. Taigi, jei turite vairuotojo pažymėjimą, negalite tiesiog praeiti pro gatvėje gulintį žmogų, negalite nepradėti pradinio gaivinimo veiksmų. Jus tai daryti įpareigoja įstatymas.
Įpareigoti taip pat yra visi, dirbantys paslaugų srityje. Jūsų sporto klubo treneris negali nepradėti gaivinimo. Kaip ir mokytoja mokykloje, auklėtoja darželyje. Netgi jūsų kirpėja ar liftininkas privalo pradėti gaivinti. Lietuvoje už pareigos neatlikimą – pirmosios pagalbos neteikimą - numatyta administracinė atsakomybė.
Žmonės turėtų bijoti ne suteikti pagalbą, o jos nesuteikti. Tu esi pirmosios pagalbos teikėjas ir tu esi įstatymo įpareigotas padėti nelaimės ištiktam žmogui. Kitas klausimas, kodėl tu to negali padaryti. Tikriausiai dėl to, kad nusipirkai sertifikatą ir praktiškai nesimokei. Arba po mokslų praėjo 10–30 metų, tad praradai įgūdžius. Įstatymas įpareigoja kas keletą metų atnaujinti įgūdžius.
Mane stebina tai, kad kažkas dar giria šioje istorijoje besidarbavusius policijos pareigūnus: „Šaunuoliai, jie gaivino“. Būtų didelė bėda, jei policininką rastume stovintį prie staigios mirties ištikto žmogaus ir nieko nedarantį.
Kokybiškai gaivinant galima atkurti apie 30 proc. įprastos kraujotakos.
– Kartais žmonės, regintys asmenį be sąmonės, bijo prieiti ir kažką daryti, nes mano, kad gali pakenkti. Kokios blogo ar neteisingo gaivinimo pasekmės gali būti?
– Tai vienas iš madingiausių mitų, kad galima kažkaip pakenkti jau mirusiam žmogui. Neįmanoma.
Visame pasaulyje yra įstatymai, kurie apsaugo pirmosios pagalbos teikėjus nuo atsakomybės. JAV, kur ypatingai griežtai reglamentuojamas pirmosios pagalbos teikimas, galioja „gerojo samariečio“ įstatymas: jei teikei pagalbą, tos pagalbos teikimo apimtyje (nedarei gatvėje chirurginės operacijos) tavęs niekas nepatrauks baudžiamojon atsakomybėn, net jei ir kils kokių komplikacijų. Bet net ir tokiais atvejais galima žala pacientui yra daug mažesnė nei nauda.
– Ar tiesa, kad gaivinant visuomet lūžta gaivinamojo šonkauliai? Vis dėlto 5–6 cm gylio įspaudimai – nėra juokas.
– Jie iš tikrųjų lūžta. Lūžta beveik kiekvieno gaivinimo metu. Gaivinant vyresnio amžiaus žmogų – beveik visuomet. Nes jo krūtinės ląsta mažiau elastinga. Bet jei rankas dėsite taisyklingai – krūtinės ląstos centre, tie lūžimai bus fiksuoti tik ties kremzlėmis. Kremzliniai šonkaulių galai atsikabins nuo krūtinkaulio ir vėlesniame etape sugis be jokių liekamųjų reiškinių. Ši komplikacija labai menka, palyginus su tuo, kad žmogui galite dovanoti gyvenimą.
Visi šansai išgelbėti žmogų yra aplinkinių žmonių rankose. Jeigu mes nieko nedarome, nepradedame krūtinės ląstos paspaudimų, jau po 5 minučių vyksta negrįžtami pakitimai galvos smegenyse. Net ir pačiose turtingiausiose, labiausiai išsivysčiusiose šalyse greitoji medicinos pagalba į įvykio vietą neatvyksta greičiau nei per 8–10 minučių. Tai optimalus laikas.
Miestuose Lietuvoje yra reikalavimas atvykti į vietą per 15 minučių. Ką tai reiškia? Jei stovėsite, žiūrėsite ir lauksite greitosios, visais atvejais turėsite blogą rezultatą. Atvykę medikai širdį gal ir užves, bet žmogus liks „daržovė“, smegenys bus žuvusios.
– Kada, aptikus gulintį be sąmonės asmenį, dar „apsimoka“, jei taip galima sakyti, gaivinti, o kada – jau ne? Kokie požymiai išduoda, kad jis jau miręs ir niekas nebepadės?
– Jeigu jūsų akivaizdoje ant žemės susmuko žmogus ar išgirdote, kad kažkas šalia nukrito, tai reiškia, kad viskas nutiko ką tik. Pradėjus gaivinimo veiksmus nedelsiant ir gaivinant nenutrūkstamai, kol atvyks medikai, suteikiamas didžiausias šansas išgyventi.
Skandinavijoje atlikti tyrimai, kad jeigu įvyksta staigi mirtis liudininko akivaizdoje, jei netoliese dar yra ir automatiniai defibriliatoriai, kuriuos liudininkai atsineša ir panaudoja, tikimybė, kad žmogus bus išgelbėtas, siekia beveik 75 proc. Iš tų išgelbėtų žmonių beveik 95 proc. grįžta į pilnavertį gyvenimą be jokių liekamųjų reiškinių.
Paprastam žmogui nereikia svarstyti, verta ar neverta pradėti gaivinti. Atsakomybė nuo jo nuimta. Jei matome ant žemės gulintį žmogų arba jis susmuko jūsų akyse, reikia prieiti ir stipriai papurčius už pečių garsiai paklausti: „Kas atsitiko?“.
Tai tikrai galime padaryti visi. Reikia žiūrėti į atsaką. Jei neatsako, nereaguoja, vadinasi, įvyko kažkas rimta. Jei nieko tokiu atveju nemoki, skambink tiesiogiai į greitąją – numeriu 033. Kartu su greitosios medicinos dispečeriu tu įvertinsi žmogaus sąmonę, kvėpavimą. Žmogui pačiam nereikia galvoti – viską paaiškins dispečeris. Svarbiausia, reikia nebijoti prieiti ir pajudinti.
Lietuvoje už pareigos neatlikimą – pirmosios pagalbos neteikimą, numatyta administracinė atsakomybė.
– Yra tokių, kurie matydami gulintį asmenį, mano, kad šis tiesiog paniręs į alkoholinę komą. Papurtytas toks žmogus taip pat gali nereaguoti.
– Pradinį gaivinimą mes atliekame ne kiekvienam nesąmoningam asmeniui. Tik tam, kuris nekvėpuoja ar nenormaliai kvėpuoja. Tad be sąmoningumo reikia įvertinti kvėpavimą. Tai galime padaryti patys arba su greitosios dispečerio pagalba. Reikia pasilenkti prie žmogaus galvos, 10 sekundžių žiūrėti į jo krūtinės ląstą ir klausytis garsų, kokie iš jo išeina.
Stebime, ar yra normalūs, ritmiški krūtinės ląstos pakilimai ir nusileidimai, ar girdime ramų, tylų alsavimą, kuris reiškia, kad žmogus normaliai kvėpuoja. Jeigu pakilimų, nusileidimų nėra arba girdime tik pavienius, retus, triukšmingus kvėpčiojimus, tai yra, agoninį kvėpavimą, nedelsiant kviečiame pagalbą, ieškome, kur yra artimiausias defibriliatorius, pradedame gaivinimą. Taigi gaiviname tik tuos, kurie yra nesąmoningi ir normaliai nekvėpuoja.
– Kaip nusprendžia medikai, kad dar nereikia nuleisti rankų, kad reikia toliau gaivinti žmogų? Kodėl kartais gaivinama pusvalandį, o kartais nepasiduodama ir kelias valandas?
– Yra aiškūs rodikliai. Pirmosios pagalbos teikėjas turi gaivinti visus, jei nėra akivaizdžių mirties požymių – lavoninio sustingimo, lavondėmių ir pan. Mėlynavimas nieko nereiškia. Gali imti mėlynuoti ir žmogus, kuris tik minutę nekvėpuoja. Mėlynavimas tik įrodo, kad yra sutrikusi kraujotaka ir kvėpavimas.
Negaiviname dar tuo atveju, kai mums patiems yra nesaugu. Pvz., partrenktas žmogus guli antroje juostoje greitkelyje ir eismas nėra sustabdytas. Pirmosios pagalbos teikėjams nereikia svarstyti, kiek gaivinti. Jie gaivina tol, kol gaivinamasis perduodamas medikams.
Medikai turi savo kriterijus. Viskas priklauso nuo to, kas regima elektrokardiogramoje. Jeigu vyksta skilvelių virpėjimas, kuomet reikalingas defibriliatorius, gaivinti galima ir valandą, dvi ar tris. Kol tęsiasi skilvelių virpėjimas, tol vyksta ir gaivinimas. Širdis tokiais atvejais sustojusi, sinchronizuoto efektyvaus visų raumeninių skaidulų susitraukimo nėra, tačiau jos chaotiškai virpa. Defibriliacija tokiais atvejais atliekama kas 2 minutes.
Jeigu elektrokardiogramoje stebima lygi linija (virpėjimo nėra), medikai pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus gaivina 20 minučių. Žinoma, jeigu nėra kitų koreguojamų priežasčių, pvz., jei žmogus apsinuodijo – išgėrė vaistų, kurie blokuoja širdies darbą, tokiais atvejais nusprendžiama gaivinti ilgiau.
Taikomi kiti gydymo metodai, kurie padeda pašalinti vaistus iš organizmo. Tikėtina, kad širdis tokiu atveju nėra negrįžtamai pažeista. Yra aprašyta atvejų, kad apsinuodijus net 4–6 valandų gaivinimas, pajungus aparatus, gali būti sėkmingas. Žmogus iš ligoninės gali išvykti be neurologinio pažeidimo.
Kitas pavyzdys – sušalęs asmuo. Sušalimas turi tarsi apsauginį poveikį smegenims – ląstelių žūtis ne taip greitai prasideda. Sušalusį žmogų medikai taip pat gaivina ilgiau, laukia, kol sušils iki 35 laipsnių, nes negalima nė vieno paskelbti mirusiu, kol jis nėra sušildytas iki 35 laipsnių šilumos.
– Ar yra numatytas maksimalus skaičius, kiek kartų, gaivinant asmenį, galima panaudoti defibriliatorių?
– Nėra. Galime ir 20, ir 40 kartų. Kol skilveliai virpa, tol kas 2 minutes taikoma defibriliacija. Geriausių gaivinimo rezultatų yra pasiekusios tos šalys, kurios investuoja į bendruomenes, moko žmones gaivinimo įgūdžių. Ir tos, kurios investuoja į defibriliatorių tinklus. Lietuvoje jų taip pat daugėja. Kaune yra apie 40 defibriliatorių.
Labai svarbu, kad apie jų vietas žinotų greitosios medicinos pagalbos dispečerinė, kad tos vietos būtų aiškiai pažymėtos, gerai matomos ir pasiekiamos bet kuriuo paros metu. Nes yra įmonių, bankų, kurie nusiperka defibriliatorių, jį pasikabina ir neinformuoja. Tokiu atveju defibriliatorius gali likti nepanaudotas, nors yra šalia, kaip atsitiko prieš keletą metų Vilniaus oro uoste (Leonido Donskio atvejis - aut. past.).
Jeigu netoli vietos su defibriliatoriumi susmuks žmogus, greitosios medicinos dispečeris skambinančiajam pasakys, iš kur jį reikia atsinešti.
Nuo kovo mėnesio Lietuvoje startavo naujovė – pagalbos teikėjų tinklas, buriantis gaivinti mokančius žmones, praėjusius praktinius gaivinimo kursus. Tie žmonės atsisiunčia mobiliąją aplikaciją „aed alert“, užsiregistruoja sistemoje. Jei jie atsiduria 750 metrų spinduliu nuo įvykio vietos, kurioje įvyksta staigi mirtis, skambučio apie nelaimę sulaukęs dispečeris išsiunčia žinutę į programėlę ir aktyvuoja visus, 750 metrų nuo įvykio vietos esančius mokytus pagalbos teikėjus, kad jie bėgtų ir padėtų. Šiai dienai užsiregistravusių yra keli tūkstančiai.
Iš mano kolegų tarpo jau bėgo keletą kartų, tačiau atvejai buvo tokie, kurių metu reikėjo tik konstatuoti mirties faktą.
Jei nuo centro nutolusių rajonų gyventojai turėtų šią programėlę, pasistatytų defibriliatorių savo gyvenamoje vietoje, įvykus staigiai mirčiai, tikimybė išgyventi būtų 3-4 kartus didesnė. Į bet kurio didmiesčio atokesnius rajonus greitoji medicinos pagalba tikrai neatvažiuos per 5-8 minutes. Jei piko valanda, truks ir 20 minučių.
– Kaip manote, kiek procentų tų, kurie mokėsi, kaip gaivinti, realioje situacijoje to nesiimtų?
– Manau, tie, kurie mokėsi praktiškai, padėtų. Tiesa, yra daug Lietuvoje žmonių, kurie formaliai yra pirmosios pagalbos teikėjai, tačiau praktiškai niekuomet nėra bandę gaivinti manekeno ir neturi įgūdžių. Kol už kelis eurus galima nusipirkti sertifikatą arba paklausyti teoriją...
Tačiau jei tu net neturi įgūdžių, gali įvertinti sąmonę. Ir jei žmogus yra nesąmoningas, paskambinti tiesiogiai greitajai medicinos pagalbai. Tyrimais įrodyta, kad net tais atvejais, kai gaivina įgūdžių neturintis asmuo, rezultatai yra geresni nei nieko nedarant.
– Apie kokius įdomesnius gaivinimo atvejus jums yra tekę girdėti? Galbūt į pagalbą puolė nepilnametis ar koks žymus verslininkas?
– Tų atvejų yra labai daug. Puikus pavyzdys, kaip mokymai ir defibriliatorius gelbsti gyvybes, yra 2017 m. Kauno futbolo manieže įvykęs įvykis, kai žaisdamas aikštėje susmuko vienas futbolo veteranas.
2016 m. man pačiai teko apmokyti Lietuvos futbolo federacijos trenerius ir personalą. Per metus federacija nupirko defibriliatorius. Praėjus metams nuo mokymų, du treneriai išgelbėjo žmogaus gyvybę. Vienas krūtinės ląstos paspaudimus darė, kitas atnešė ir prijungė defibriliatorių. Buvo skilvelių virpėjimas, įvykio liudininkai atliko defibriliaciją.
Šis žmogus atsigavo dar iki greitosios atvykimo. Kitą dieną Kauno klinikose tą asmenį aplankiau, jis buvo labai dėkingas savo gelbėtojams. O treneriai kalbėjo, kad pavyko, nes tebuvo praėję metai po mokymų – nebuvo praradę įgūdžių. Buvę ir įvykių, kai mokykloje atgaivino vaikus. Svarbiausia, kuo greičiau iškviesti greitąją medicinos pagalbą ir tiksliai vykdyti dispečerio nurodymus gaivinimo metu. Vienareikšmiškai.
JAV oro uostose net gaivinimo kioskeliai yra: kol lauki lėktuvo, gali pasitreniruoti.
– Ar dažnai atgaivinti asmenys padėkoja pirmosios pagalbos teikėjams? Medikams?
– Dalis padėkoja. „Ačiū“ niekuomet nebūna per daug.
– Su kokiais liekamaisiais reiškiniais susiduria atgaivintas asmuo, kai gaivinimas truko labai ilgai?
– Labiau viską siečiau ne su tuo, ilgas ar trumpas gaivinimas buvo, o su tuo – kokybiškas ar ne, ir ar greitai pradėtas. Galima grįžti į pilnavertį gyvenimą ir po valandą trukusio gaivinimo. Suprantama, ilgesnio gaivinimo metu sunkiau yra užtikrinti kokybę, bet įmanoma. Taip, žmogus gali likti ant patalo, visiškai priklausomas nuo kito asmens. Gali likti vieno ar kito lygio pažintinių funkcijų sutrikimų. Pvz., gali imti šlubuoti atmintis. Viską lemia pirmosios minutės po sąmonės netekimo.
Taip pat labai svarbu tai, kad defibriliatorių turėtų ne tik greitosios medikai, bet ir policijos pareigūnai, skubantys į įvykio vietą. Taip yra visame pasaulyje. Reikia plėsti ir viešai prieinamų defibriliatorių tinklą.
Geriausi gaivinimo rezultatai pasiekiami tuomet, kai defibriliaciją atlieka įvykio liudininkai dar iki atvykstant greitajai medicinos pagalbai. Defibriliatoriai viešose vietose turėtų būti pasiekiami 1,5 minutės greito ėjimo atstumu. Tuomet, skilvelių virpėjimo atveju, kai gaivinimas pradedamas nedelsiant, galėtume pasiekti 75 procentų išgyvenamumą.
Medikai turi ir kitų prietaisų, kurie naudojami ilgų gaivinimų ar paciento transportavimo metu, pvz., mechaniniai krūtinės ląstos paspaudimų įrenginiai. Tačiau tyrimai rodo, kad šie prietaisai nėra pranašesni už paspaudimus rankomis.
