„Labai tikimės, kad ilgainiui vis daugiau žmonių, užuot gyvendami slegiami baimės ir gėdos jausmo, kreipsis pagalbos“, – vylėsi pašnekovė.
Juolab kad tie, kurie kreipiasi pagalbos į gydymo įstaigas, turi žinoti, kad duomenys apie jų gydymąsi nebus atskleidžiami kitiems asmenims be jų sutikimo, kaip tai reglamentuota teisės aktuose ir dokumentų apsaugos reglamente. O tie, kurie vis tik bijo, turi galimybę kreiptis anonimiškai, neatskleisdami savo tikrosios tapatybės, tik šiuo atveju už paslaugas jiems teks susimokėti.
Nuo ko pradėti ieškant gydymo
Pasak specialistės, pagalbos galima kreiptis į pirminio lygio Psichikos sveikatos centrą (tokie centrai paprastai būna prie poliklinikų). Visi žmonės yra priskirti prie Psichikos sveikatos centrų. Jeigu žmogus nenori kreiptis būtent į tą centrą, prie kurio priskirtas, jis gali pasirinkti bet kurį kitą – konsultacija bus nemokama. Taip pat galima kreiptis tiesiogiai į vieną iš penkių didžiuosiuose miestuose esančių Respublikinio priklausomybės ligų centro filialų, tačiau be pirminės grandies mediko siuntimo konsultacija bus mokama.
Tarsi dvigubi standartai – priimtina, kad žmonės išgeria, bet kai jie tampa priklausomi, jau žiūrima netolerantiškai.
„Paprastai pirminės grandies psichikos sveikatos specialistas dėl priklausomybės besikreipiantį žmogų ir atsiunčia pas mus, nes neturi galimybių suteikti jam reikalingų paslaugų vietoje, kadangi reikia išsamesnio ištyrimo, įvertinimo ir gydymo. Nors siuntimai rašomi tikrai be trukdžių, visgi aš visada sakau, kad sistema šiuo atžvilgiu nėra draugiška. Žmogui, kuriam gėda dėl savo problemos, tenka įveikti slenkstį – susikaupti nueiti pirma pas vieną specialistą, tada – pas kitą.
Kita vertus, sergant bet kuria liga reikia pereiti pirminio lygio instanciją – šeimos gydytoją, todėl, manau, didžiausia problema ta, kad ši liga vis dar stigmatizuojama. Tarsi vyrauja dvigubi standartai – yra priimtina, kad žmonės išgeria, bet kai jie tampa priklausomi nuo alkoholio, į juos jau žiūrima netolerantiškai. Tarsi pats kaltas, pats atsakingas. Pamirštama, kad tai liga ir kad žmogui reikia padėti“, – teigė A.Širvinskienė.
Apie priklausomybę įspėjantys signalai
Specialistai nuolat kartoja – niekada nėra vieno veiksnio, dėl kurio išsivysto priklausomybė. Tikimybė tapti priklausomam kaip ir tikimybė susirgti bet kuria kita liga skirtingiems žmonėms yra nevienoda.
„Priklausomybės rizikai dažniausiai įtakos turi biologinės asmens savybės, šeimos istorija, genetika, amžius (kuo ankstyvesniame amžiuje pradedama eksperimentuoti su alkoholiu, tuo didesnė tikimybė tapti priklausomam). Tačiau paskutiniai tyrimai atkreipia dėmesį, kad nemažą įtaką turi ir socialinė aplinka – sąlygos namuose, mokykloje, kaimynystėje ir pan.
Taip pat mokslinėje literatūroje pateikiamos ir asmeninės savybės, kurios gali šiek tiek perspėti žmogų apie didesnį polinkį priklausomybei: polinkis į depresiją, didesnis nerimo lygis, impulsyvumas ir potyrių siekimas, kai nuolat reikia aštresnių pojūčių, ir pan. Sunkiausia, kad pats žmogus ilgai nepripažįsta savo priklausomybės. Italų mokslininkai, kurie tyrinėjo elgesio keitimo stadijas, yra nustatę, kad pirmiausia žmogus gana ilgai būna savo elgesio nesuvokimo stadijoje. Visi mato, kad jis turi problemą, išskyrus jį patį.
Apie priklausomybę signalizuoja šeši diagnostikos kriterijai. Pirmasis – labai stiprus noras pavartoti alkoholio; antrasis – silpnėja galimybė kontroliuoti vartojimą ar visiškai jį nutraukti (žmogus prisižada negerti, bet vis tiek išgeria); trečiasis – padidėja organizmo tolerancija alkoholiui, t. y. žmogus gali išgerti vis daugiau; ketvirtasis – pasireiškia abstinencijos simptomai, kai žmogus, kelias dienas vartojęs alkoholio ir nustojęs gerti, pradeda prakaituoti, atsiranda nerimas, nemiga, gali padidėti kraujospūdis ir pan.; penktasis – dėl alkoholio vis mažiau laiko lieka šeimai, darbui ir kitoms gyvenimo sritims; šeštasis – žmogus pagaliau suvokia, kad jis negali pats liautis vartojęs.
Iki šeštojo kriterijaus žmogus vis dar tiki, kad gali susitvarkyti pats, kitaip tariant, save apgaudinėja“, – pasakojo Respublikinis priklausomybės ligų centro atstovė.
Pasak jos, šiuo metu galima rasti nemažai testų, kuriuos rekomenduoja Pasaulio sveikatos organizacija naudoti šeimos gydytojams ankstyvam alkoholio vartojimo rizikos išaiškinimui. Lietuvoje jie taip pat naudojami – tai vadinamieji alkoholio vartojimo rizikos įvertinimo testai (sutrumpintai iš anglų k. – AUDIT).
Specialistė pataria kiekvienam, vartojančiam alkoholį, atlikti tokį testą sąžiningai atsakant į klausimus ir pasitikrinti, ar nereikėtų kažko keisti gyvenime ar užsirašyti į konsultaciją pas specialistą, nes tęsiant alkoholio vartojimą pasekmės tik didės, tuo tarpu laiku kreipiantis pagalbos gali pavykti visiškai išvengti priklausomybės.
Kaip elgtis artimiesiems
Sakoma, kol pats žmogus nesuvokia problemos ir neatranda motyvacijos gydytis, jokie raginimai iš šalies tai daryti nepadės. Vis dėlto pašnekovė įsitikinusi, kad aplinkinių raginimai yra reikalingi.
„Jie neduoda rezultatų čia ir dabar, bet „kapsi“. Todėl mes visada patariame artimiesiems – net kai pats žmogus nesuvokia bėdos, jį reikia skatinti kreiptis pagalbos. Nesvarbu, kad atrodo, jog žmogus negirdi. Antras patarimas – palaikyti, kai jis ieško pagalbos. Jei iš pirmo karto pasiekti rezultato nepavyksta, ne smerkite, o skatinkite bandyti dar kartą, kartu ieškokite kitokių mokslu pagrįstų gydymo metodų. Trečias patarimas artimiesiems – aktyviai dalyvauti sveikimo procese, domėtis, kas yra priklausomybė ir kuo jie galėtų padėti.
Artimieji jokiu būdu neturėtų glaistyti priklausomo žmogaus problemų, ką ypač dažnai daro tėvai.
Taip pat reikia žinoti, kad priklausomybė paliečia visą šeimą, todėl šeima taip pat turi ieškoti pagalbos, nes jeigu sugebės pažvelgti į šią situaciją iš šalies, didesnė tikimybė, kad padės ir artimajam, kuris turi priklausomybę. Verta lankytis savitarpio pagalbos grupėse, pas psichologą, svarbu nepamiršti skirti laiko savo pomėgiams. Kuo labiau šeima judės stabilesnio gyvenimo būdo link, tuo greičiau priklausomas žmogus turės arba daryti išvadas, arba jiems bus ne pakeliui.
Artimieji jokiu būdu neturėtų glaistyti priklausomo žmogaus problemų, ką ypač dažnai daro tėvai. Asmuo turi pats susidurti su šiomis problemomis ir jas spręsti. Nereikia veikti už jį. Jis turi suprasti, kad neigiamų priklausomybės padarinių yra daugiau negu teigiamų. Kol šeima bus gelbėtojo vaidmenyje, problema tik gilės“, – įspėjo A.Širvinskienė.
Nuo ko pradedamas gydymas
Pereinant prie konkrečių paslaugų, kurios teikiamos esant priklausomybei nuo alkoholio, Priklausomybės ligų centre paminėtinas abstinencijos sindromo gydymas – dažniausiai žmonės, nustoję vartoti alkoholį jaučia didesnius ar mažesnius abstinencijos simptomus.
„Dažnai šie simptomai susiję su fizine sveikata, pavyzdžiui, atsiranda pykinimas, drebėjimas. Tačiau nereikėtų jų suprasti stereotipiškai. Jie gali pasireikšti ir nerimu, kuris praeina išgėrus, liūdesiu, kuris praeina išgėrus, neretai užeina panikos priepuoliai, kamuoja nemiga. Tokiu atveju taip pat reikėtų būtinai kreiptis pagalbos užuot toliau „gydžiusis“ alkoholiu.
Švelnesni abstinencijos simptomai gali būti gydomi ir ambulatoriškai, kitiems reikia gydymo stacionare, kuris gali trukti iki 14 dienų, tačiau vidutiniškai pavyksta juos numalšinti per 5–6 dienas. Po šio gydymo žmogui visada toliau rekomenduojama Minesotos programa arba motyvacinė terapija“, – dėstė specialistė.
Minesotos priklausomybės gydymo programos metu pacientai mokosi analizuoti savo jausmus, koreguoti mąstymą, stiprinti pozityvų elgesį. Gydymo metu kuriama tvirta motyvacija gyventi blaiviai, o išmoktus „Dvylikos žingsnių“ principus mokomasi pritaikyti kasdieniame gyvenime. Pacientai kasdien lanko specialistų vedamus grupinius užsiėmimus: psichologų ir ergoterapeutų užsiėmimus, psichologines grupes, socialinių darbuotojų skaitomas paskaitas, filmų peržiūras, užsiėmimus apie „Dvylikos žingsnių“ programą.
Paklausta, ką ji atsakytų tiems, kurie teigia, kad dažnai vietos šioje programoje sunku sulaukti blaivam, o į ją gali patekti tik blaivus žmogus, A.Širvinskienė tikino, kad problema slypi ne tame.
„Tą pačią dieną, kai žmogus skambina, vietų iš tiesų gali nebūti. Vidutiniškai laukti tenka 1–2 savaites. Kol jis sulauks, mes siūlome kitus metodus, pavyzdžiui, abstinencijos gydymą, po kurio į Minesotos programą galima patekti iš karto be eilės. Tačiau žmonės nenori. Kitas dalykas – eiles labai sunku valdyti dėl to, kad žmonės ne visada sutartą dieną atvyksta.
Galime duoti neatvykimą į darbą pateisinančią pažymą, bet žmonės nenori tokių pažymų.
Skambini kitiems, kurie užsirašę, bet visi turi planų ir negali staiga visko mesti. Svyruojanti motyvacija yra būdinga priklausomybės ligoms. Stacionarinė programa trunka 28 dienas. Suprantu, kad ne visi žmonės gali sau leisti atvykti 28 dienoms, nes iki šiol nėra sutvarkyti nedarbingumo klausimai. Šiuo metu jiems apmokamas nedarbingumas dėl šios problemos tik 14 dienų per metus.
Mes galime duoti neatvykimą į darbą pateisinančią pažymą, bet žmonės nenori tokių pažymų pristatyti darbdaviams, nes ten yra matyti gydymo įstaigos pavadinimas, o tolerancijos priklausomybėms mažai, išskyrus retas išimtis, kai patys darbdaviai skatina žmogų kreiptis pagalbos. Kiek žinau, ši problema dėl nedarbingumo laiko ilginimo jau diskutuojama ir tikiuosi, kad greitu laiku bus išspręsta“, – pasakojo pašnekovė.
Taip pat galima ir ambulatorinė Minesotos programa, kai žmogus atvyksta į Priklausomybės ligų centrą vakarais. Ji trunka tris mėnesius.
Ką daryti toliau
Alternatyva Minesotos programai – motyvacinė terapija, vadinamoji psichosocialinė reabilitacija, kuri trunka 14 dienų. Su šia programa dirbama komandoje – psichologas, ergoterapeutas, gydytojas psichiatras ir socialinis darbuotojas visapusiškai įvertina asmens psichikos būklę, alkoholio vartojimo, sveikatos atstatymo, mitybos, finansų valdymo, darbo užimtumo, vaikų priežiūros ir pan. sritis bei sudaro individualų planą, pagal kurį 14 dienų lavinami tam tikri asmens įgūdžiai.
Po gydymo dėl atkryčio prevencijos labai naudingos anoniminių alkoholikų (AA) grupės, nors jos tinka ar patinka ne visiems. „Reikėtų drąsiai pripažinti, kad yra žmonių, kuriems dėl jų charakterio savybių, požiūrio į gyvenimą ar kitų dalykų netinka 12 žingsnių programa. Tokiu atveju reikėtų susirasti kompetentingą psichologą, kuris atliks tą vaidmenį. Tačiau kam tinka, labai rekomenduotume lankytis 12 žingsnių AA programoje“, – patarė A.Širvinskienė.
Reikėtų pripažinti, kad yra žmonių, kuriems dėl jų charakterio savybių, požiūrio į gyvenimą netinka 12 žingsnių programa.
Taip pat yra ilgalaikės reabilitacijos nevyriausybinių organizacijų įstaigos. Jos gali būti labai skirtingos. Vienos turi kvalifikuotų specialistų, kitos daugiau remiasi religiniu pagrindu, bet jeigu jose taikomi mokslu pripažinti metodai, pavyzdžiui, kognityvinė elgesio terapija, jos turi rimtus psichologus, tai pakankamai efektyvu. Licenciją turinčių reabilitacijos įstaigų sąrašą galima rasti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento tinklalapyje.
Taip pat po gydymo Priklausomybės ligų centre gali būti skirtas palaikomasis gydymas – psichologų konsultacijos arba medikamentinis gydymas, kuris mažina atkryčio riziką ir gali būti derinamas su įvairiais kitais psichosocialiniais metodais.
„Jeigu po stacionarinio gydymo pacientas nėra užtikrintas savimi, kad negrįš prie buvusio gyvenimo būdo, galime pasiūlyti medikamentus, gydymą, kuris gali būti tęsiamas ir pirminiame lygyje. Vieni medikamentai jautrina organizmą alkoholiui, kiti slopina patį potraukį. Rekomenduojama vaistus vartoti kelis mėnesius, kol remisija taps stabili, ir žmogus jausis gebantis valdyti norą išgerti bei turės planą, ką daryti, jei vienaip ar kitaip pasijaus“, – aiškino A.Širvinskienė.
Apie stebuklų paieškas
Ar vis dar ieško žmonės stebuklingų gydymo metodų? Taip, tikino pašnekovė.
„Mes vis dar girdime, jog taikomas kodavimas, nors įrodyta, kad jis yra neveiksmingas, todėl nėra laikomas gydymu. Aš suprantu, kodėl jis toks populiarus: siūlomas greitas sprendimas be pastangų. Jeigu žmogus nelinkęs prisipažinti, kad serga ir lengvai nepasveiks, kad jam reikia nuoseklaus gydymo ir jo paties įsitraukimo, tada jis ieško burtų. Aš dažnai girdžiu iš žmonių – „betgi padėjo“. Esą visi turi pažįstamų, kuriems padėjo. Tačiau kartais žmogus ir be niekieno pagalbos nustoja gerti. Taigi gal jis turėjo rimtų priežasčių, kurios jį motyvavo sustoti, ir jam pavyko?
Tačiau tikrai negalime teigti, kad padėjo kodavimas. Tiek Vakarų Europoje, tiek JAV šis metodas prilyginamas šarlatanizmui. Vakariečiai, gydydami priklausomybę, labai daug dėmesio skiria paties žmogaus įsitraukimui, su juo dalijasi gydymo eigos etapais, vaistų poveikiu, taikomų metodų pranašumais ir galimais rezultatais. Mes visko prisiklausome – ir apie įvairias turguje pirktas žoleles, ir apie mistinius psichoterapeutus, kurie net neturi tinkamo išsilavinimo, tačiau tie žmonės anksčiau ar vėliau ateina pas mus“, – teigė specialistė.
„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.
