„Jei pamatytumėte, kokios geros fizinės formos esu šiandien, būdama 77-erių, galėtumėte pamanyti, kad esu vienas iš tų sportiškų žmonių, kurie mėgsta prakaituoti ir fiziškai stengtis. Tačiau klystumėte – visiškai klystumėte. Aš taip nemėgstu sportuoti (jau nekalbant apie prakaitavimą!), kad turiu save įkalbinėti tai daryti.
Įveikti save būna labai sunku. Mano prigimtiniai polinkiai veikia prieš mane. Aš mieliau sėdžiu, nei stoviu. Verčiau atsigulsiu – su knyga – nei sėdėsiu. Net vaikystėje niekada nemaniau, kad fiziniai žaidimai, ypač tie, kuriuose naudojami kamuoliai (man niekada nerūpėjo, ar juos pagausiu), yra patrauklūs. Lenktynės taip pat. Nespaudžiau savęs, nes man nerūpėjo, ar pralaimėsiu.
Mano mama sakydavo, kad jei jai reikėtų viską daryti iš naujo, ji sportuotų.
Mano mama sakydavo, kad jei jai reikėtų viską daryti iš naujo, ji sportuotų. Kodėl, ji nesakydavo, bet kadangi tai vienintelis gyvenimo patarimas, kurį ji man davė, stengiausi juo vadovautis. Išbandžiau visas mankštos rūšis, bet niekaip negalėjau prisiversti nuolat jas daryti“, – portalui „Psichology today“ pasakoja Michael Marcus.
Kartą buvau įkalbėta apsilankyti sporto salėje, pilnoje spandeksais apsirengusių žmonių, pumpuojančių raumenis ant įvairiausių treniruoklių. Košmariškas vaizdas. Vadybininkė mane įtikino, kad galima sutaupyti daugybę pinigų perkant metinį abonentą, todėl iš anksto sumokėjau už metus, manydama, kad tai mane privers lankytis. Taip ir negrįžau. Savaitėms bėgant ir didėjant mano kaltės jausmui, didėjo ir barjeras, trukdantis man nueiti, visai kaip tada, kai neatsiliepi į skambutį, neatsiliepi ir neatsiliepi, kol tiesiog nebegali.
Įžvalga, kuri mane paskatino eiti
Metams bėgant, kaip pasakoja Michael, ją aplankė vienas suvokimas. Jei ji nori reguliariai mankštintis, jai tai turi būti malonu.
„Jokie motyvaciniai tikslai, nesvarbu, ar tai būtų noras įsisprausti į džinsus, ar tiesiog įgyti fizinę formą, manęs neveikia. Man turi būti smagu“, – tikino moteris.
Pirmoji programa, kurią sėkmingai įgyvendino Michael, buvo bėgimas su drauge, jai tai tiko, nes bėgiojant buvo galima kalbėtis.
„Kadangi pradėjome, kai mūsų vaikai buvo maži, o mes buvome karjeros pradžioje, turėjome apie ką pasikalbėti: motinystės rūpesčius, santuokos rūpesčius, darbo rūpesčius ir vaikus! Pokalbiai buvo tokie naudingi, iš tikrųjų gelbstintys gyvenimą, kad mums jie tapo bėgimo tikslu“, – tikino moteris.
Tiesa, buvo ir vienas didžiulis trūkumas, kurį suprato ir pati Michael. Ji buvo visiškai priklausoma nuo draugės užimtumo. Jei darbo grafikas pasikeisdavo ir draugė negalėdavo atvykti, nebėgiodavo ir Michael. O sportuoti vienai, be intymaus ir nuoširdaus pokalbio, noras kaipmat dingdavo.
Jei būdavau įnikusi į serialą, kiekvieną dieną negalėdavau sulaukti, kada galėsiu užlipti ant bėgimo takelio.
„Tuomet sugalvojau kitą sprendimą. Kai persikėlėme į naują savo butą, mano vyras didelę spintą pavertė tamsiuoju kambariu, kur laikė nemokamai gautą, bet niekada nenaudojamą įrangą. Vieną vakarą grįžęs namo jos vietoje jis rado bėgimo takelį. Tai buvo pats mažiausiais modelis, jis vos ten tilpo, o tai gali būti pavojinga, jei greitai bėgate ir prarandate pusiausvyrą. Bet aš neketinau lakstyti. Mano planas buvo žiūrėti filmus per nedidelį televizorių, pakabintą priekyje ant sienos, ir vaikščioti didžiausiu greičiu, koks netrukdytų man įsijausti į filmą“, – kalbėjo Micheal.
Tai veikė kaip svajonė, tikina moteris. Bėgimo takelis judina jus, o ne jūs jį. Tamsoje užsidedi ausines, pasineri į filmą ar serialą, visiškai nesuvoki, kad mankštiniesi, bet tai darai. „Jei būdavau įnikusi į serialą, kiekvieną dieną negalėdavau sulaukti, kada galėsiu užlipti ant bėgimo takelio. Dabar beveik jaučiu pagundą žiūrėti ištisai. Įdomu, kad kartais tai jau daro ir mano vyras, todėl man tenka jį atitraukti“, – atviravo moteris.
Bėgant metams, kūnui prisitaikant, Michael didino tempą, greitį ar nuolydžio kampą taip lėtai, kad beveik nepastebėjo, kaip ir natūraliai ėmė vaikščioti kur kas greičiau. Dar ji gatvėje aplenkia visus, dažniausiai lipa laiptais, nes tiesiog nenori laukti lifto, o svarbiausia – negali pati patikėti, kad tai ji.
Reguliarus vaikščiojimas turi didžiulę naudą vidutinio žmogaus sveikatai. 2023 m. atlikto tyrimo duomenimis, 30–45 min. vaikščiojimas penkis kartus per savaitę, pridėjus jį prie to, ką paprastai darote per dieną, gerokai sumažina ankstyvos mirties nuo visų ligų riziką, jau nekalbant apie imuninės sistemos ir psichinės sveikatos gerinimą.
