Vaikai gyvena prieš savo prigimtį
„Auginant jaunąją kartą vienodai prisideda dvi pusės – šeima ir švietimo sistema. Tačiau akivaizdu, kad vieni neturi laiko, o kiti vadovaujasi tik statistiniais duomenimis, todėl svarbiausi tampa pažymiai, o vaiko emocinė bei fizinė būklė geriausiu atveju atsiduria antrame, blogiausiu atveju – paskutiniame plane. O juk vaikai yra tarsi baltas popieriaus lapas: ką ten įrašysime, tai ir turėsime. Be to, iš prigimties jie yra judrūs.
Jiems reikia judėjimo, fizinio krūvio, o kai mes bandome apgauti prigimtį ir dėmesį nukreipti į kitus dalykus, pasekmės paprastai būna siaubingos. Šiandien, pasak lyginamųjų statistinių duomenų, kas penktas vaikas turi psichikos sutrikimų, labai sparčiai plinta dėmesio deficito sindromas, kurio paplitimas per 15 metų padidėjo 43 proc., vaikų depresijos atvejų per tą patį laikotarpį padaugėjo 37 proc., savižudybių skaičius tarp 10–14 metų amžiaus vaikų išaugo iki 200 proc., fizinio judrumo poreikis akivaizdžiai sumenko. Tai susiję su sąlygų fizinei veiklai pablogėjimu, technologijų skverbimusi į gyvenimą ir tėvų bei švietimo specialistų vangumu“, – tikino pašnekovas.
Kaip sportuoti vieno kvadratinio metro plote
Sporto įstatyme numatytos keturios kūno kultūros pamokos mokykloje, tačiau finansinės krizės periodu dėl finansinių sunkumų jų liko tik dvi, iš kurių viena dažnai panaudojama kitoms reikmėms.
„Įstatymo pataisoje buvo rekomenduojama atsiradus finansinėms galimybėms skirti ir trečią pamoką. Tačiau akivaizdu, kad mokyklose krizė dar nesibaigė, nes situacija ne tik nepasikeitė, bet ir pablogėjo.
Daugelyje mokyklų kūno kultūros pamokos vyksta absurdiškomis sąlygomis. Vaikai ne tik fiziškai, bet ir emociškai patiria didžiulį stresą, kuris visiškai atgraso nuo sporto. Kai į vieną kūno kultūros pamoką susirenka trys klasės po 28 mokinius, net sunku įsivaizduoti, kaip galima tokiomis sąlygomis sportuoti, kai vaikas gauna vieną, geriausiu atveju – du kvadratus.
Antras dalykas – rūbinės. Kokios jos buvo įrengtos prieš daugelį metų, tokios ir liko. 10–15 kvadratinių metrų patalpoje turi persirengti po tris klases mergaičių ir berniukų. Ar tai normalu dvidešimt pirmame amžiuje? Aš manau, kad ne.
Kai pradedi pažinti ir gerbti savo kūną, tikrai nesinori, ypač mergaitėms, persirenginėti, kai jos susispaudusios dviem sluoksniais“, – dėstė R.Lukoševičius.
Laikas tarsi sustojo vietoje
Pasak jo, per pastaruosius tris dešimtmečius viskas keitėsi, išskyrus švietimo atstovų požiūrį į sportą ir sveikatingumą.
Kai į vieną kūno kultūros pamoką susirenka trys klasės po 28 mokinius, net sunku įsivaizduoti, kaip galima tokiomis sąlygomis sportuoti.
„Mes, kaip sporto klubas, bendradarbiaujame su kai kuriomis mokyklomis, atliekame tam tikra prasme švietėjišką funkciją. Tenka pradėti nuo pradmenų – supažindiname, kokie yra pirmieji sveiko sportavimo žingsniai, kalbame net apie tokius elementarius dalykus, kokia turi būti avalynė, kokia apranga, kad būtų saugu sportuoti, kaip saugu atlikti vieną ar kitą pratimą, nes matome, kad daugelyje mokyklų pratimai metų metus atliekami neteisingai“, – tikino specialistas.
Taip pat treniruočių namai 8–14 metų vaikams organizuoja dienines vasaros stovyklas, kurių metu jie turi galimybę dalyvauti įvairiose fizinėse veiklose, estafetėse, o taip pat ugdyti socialinius, profesinius įgūdžius, įsijausti į savo trokštamas profesijas ir susipažinti su jomis tiesiogiai per ekskursijas į įvairias įstaigas.
Nebus kam tėvynės ginti?
R.Lukoševičiaus teigimu, šiandien vaikų fizinis pasirengimas taip sumažėjęs, kad reikia pamiršti ankstesnius normatyvus, kuriuos didžioji dalis įvykdydavo. Nieko keista, kad jų atsisakyta, nes dabar juos įvykdo vos 10–30 proc. moksleivių. Pavyzdžiui, anksčiau 14–16 metų berniukai padarydavo nuo 6 iki 9 prisitraukimų, šiandien tiek kartų prisitraukia vienetai.
Tuo tarpu normatyvai tikrina žmogaus fizinį pajėgumą ir gebėjimus, atsižvelgiant į jo amžių. Jie yra aprobuoti ir patvirtinti specialistų, tačiau dabar, kai fizinis jaunosios kartos pajėgumas akivaizdžiai menksta, jie praranda prasmę. Juk kai vaikas yra fiziškai nepasirengęs, laikyti testus jam yra didžiulis iššūkis.
Jei situacija nesikeis, anot jo, nutiks taip, kad jaunajai kartai bus sudėtinga net kariuomenėje tarnauti. Žinia, ten reikia daug fiziškai judėti ir laikyti normatyvus.
Ką daryti, kad padėtis pasikeistų?
Pašnekovo teigimu, didžiausia tragedija, kad visi supranta dramatišką padėtį, bet tyli. Tėvai sutinka mokėti už sporto būrelius, už vaiko reabilitaciją, nes neva nieko negalima pakeisti. O iš tiesų pakeisti galima, tik bėda, kai pradedama svarstyti apie tai, kaip tai padaryti, procesas sustoja.
„Jei būtų vykdomi reikalavimai ir vyktų bent trys kūno kultūros pamokos, būtų dirbama su viena klase, atskirai su mergaitėmis ir berniukais, situacija tikrai pradėtų gerėti. Norint pasiekti rezultatą, vienoje grupėje turi būti ne daugiau kaip 12 vaikų, visi treneriai tai žino, ir kitos Europos šalys taip ir dirba.
Pas mus kažkokiu būdu vienas mokytojas sugeba dirbti su 30 ar net su daugiau vaikų, kas visiškai nesuprantama. Taupyti galima dėstant istoriją, nes sėdėdami suoluose vaikai tušinuku vienas kito nesužeis, kad ir kiek jų bebūtų klasėje, tačiau kai vienoje erdvėje sportuoja 100 vaikų, tai jau katastrofa.
Dar būtų tobula, jeigu atsirastų dvi pamokų specializacijos – viena būtų susijusi su sveikatingumu, kita – su pasirinkta sporto šaka.
Geras pavyzdys – Vengrija. Ji turi 4–5 savaitines kūno kultūros pamokas, vidutiniškai dvi bendras ir dvi specializuotas, taigi vaikai neišvengiamai penkis kartus per savaitę sportuoja. Mūsų vaikai per savaitę sportuoja dažnai vos 45 min., nes antrą pamoką dažnai „suvalgo“ įvairūs dalykiniai renginiai, blynų kepimo šventės, margučiai ir pan.“, – svarstė specialistas.
Pasak jo, jeigu norime, kad vaikai augtų sveiki, reikia prasikrapštyti akis ir grįžti prie pagrindų, pradėti pokyčius nuo darželių ir pradinių klasių, t. y. pasižiūrėti, ką ten vaikai veikia per kūno kultūros pamokas. Tėvai taip pat turėtų netingėti ir daugiau laiko praleisti su vaikais ką nors aktyviai veikdami, užuot džiūgavę, kad vaikai įnikę į kompiuterius, planšetes ir duoda jiems ramybę.
