Ciniškas aplinkinių vertinimas – labai paplitęs
Kauno klinikų atstovė Gintarė Kasparavičė, pristatydama tyrimą apie perdegimo sindromo paplitimą tarp skubios medicinos pagalbos paslaugas teikiančių darbuotojų, pabrėžė, kad 50 proc. apklaustųjų pasireiškė žemo laipsnio emocinis išsekimas, 33 proc.– vidutinio ir 17 proc. – aukšto laipsnio emocinis išsekimas.
5 proc. apklaustųjų nustatytas žemo laipsnio, 18 proc. – vidutinio ir 76 proc. aukšto laipsnio neigiamas ciniškas požiūris į aplinkinius (pacientus ir kolegas).
Profesinių siekių sumažėjimas, kalbant apie žemą, vidutinį ir aukštą laipsnį, procentiškai išsidėstė maždaug po lygiai.
Visų šių simptomų ryšys su lytimi, amžiumi ir darbo valandų skaičiumi nenustatytas. Tik neigiamas požiūris į aplinką dažniau pasireiškė jaunesniems nei 45 metų respondentams (net 87 proc.).
Jei galėtų, emigruotų 42 proc. medikų, o beveik 30 proc. gailisi, kad neemigravo anksčiau.
Perdegimo sindromas verčia galvoti apie emigraciją
Lietuvos medikų sąjūdžio atstovė Jurgita Sejonienė taip pat pristatė prieš dvejus metus atliktą apklausą, kurios metu buvo aiškinamasi, kaip tarp medikų paplitęs perdegimo sindromas. Pasak pasaulinės statistikos, jį patiria nuo 19 iki 76 proc. respondentų skirtingose šalyse, tai kainuoja apie 20 mlrd. dolerių.
Buvo išanalizuotos 2 846 anketos. Kadangi anketa buvo platinama internetu, dauguma respondentų – jauno amžiaus iš didžiųjų miestų įstaigų darbuotojai. Rezultatai parodė, kad labiausiai perdegimo sindromą jaučia 30–39 metų amžiaus medikai, taip pat – 40–49 m. Didelis darbo krūvis šią riziką didina. Gerokai dažniau perdegimo sindromą patiria didžiųjų miestų medikai, dirbantys didelėse ligoninėse, nei provincijoje.
63 proc. medikų nurodė patiriantys vidutinį perdegimą, 11 proc. – sunkų ir tik 26 proc. perdegimo simptomų beveik nepatyrė.
Nustatyta, kad perdegimo sindromas tiesiogiai susijęs su ketinimais emigruoti. Jei galėtų, emigruotų 42 proc. medikų, o beveik 30 proc. gailisi, kad neemigravo anksčiau.
Taip pat perdegimas koreliuoja su pacientų skaičiumi. Pavyzdžiui, Lietuvoje slaugytojai turi bent du kartus daugiau pacientų nei rekomenduojama, o šeimos gydytojas iš 10 minučių, skirtų pacientui, tik 3 min. turi pokalbiui, 1,5 min. – apžiūrai, o visą kitą laiką tvarko popierius.
40 proc. nežino, kaip spręsti problemą
Antroji J.Sejonienės pristatyta apklausa susijusi su mobingu darbe.
„Mobingas – tai ilgalaikis, sistemingas teroras, tai nėra vienkartinis veiksmas. Jau seniai išskirti 45 veiksmai, traktuojami kaip mobingas, tarp kurių – patyčios, įžeidžios replikos, nepagrįsta darbo kritika ir pan.
Buvome labai nustebę, kai per pirmą vakarą gavome beveik 1000 atsakymų. Iš tiesų dėl pačios anketos sulaukėme kritikos dėl klausimų tikslumo, rezidentų neįtraukimo, todėl ruošiame naują, patikslintą anketą, kurią skelbsime.
Tačiau apibendrinant gautus 1 272 atsakymus matyti, kad 52 proc. atsakiusiųjų teigė, kad patyrė ar patiria mobingą iš savo vadovų. 25 proc. patiria mobingą iš tos pačios grandies kolegų“, – teigė pranešėja.
11 proc. atsakiusiųjų teigė, kad patys nėra to patyrę, bet žino, kad patiria kolegos, ir tik 10 proc. nebuvo susidūrę su mobingu. Net 80 proc. mano, kad šiuo atveju jie neturi, kur kreiptis, ir įsitikinę, kad problema veiksmingai sprendžiama nebus.
31 proc. bandė spręsti problemą patys, beveik 40 proc. nežino, kaip spręsti, ir nedaro nieko, dalis keičia darbovietes, mažoji dalis emigruoja. Didžioji dalis respondentų sako, kad mobingas turi didesnį poveikį jų savijautai negu atlyginimas, darbo krūvis, pacientų spaudimas ir ribotos galimybė tobulintis.
Perdegimas prasideda nuo universiteto
Lietuvos medicinos studentų asociacijos atstovė Ignė Balsytė paantrino, kad praėjusią savaitę atlikta medicinos studentų apklausa, į kurią atsakė 1 416 respondentų, parodė, kad savo psichinę sveikatą jie vertina nuo 4 iki 8 balų, dažniausiai – 7 balais. Akademinė atmosfera vertinama 6–8 balais.
Trečdalis atsakiusiųjų mano, kad neišpildę šeimos lūkesčių prarastų artimųjų palaikymą, tiek pat prisipažino turintys minčių apie savižudybę, nors du trečdaliai žino, kur tokiais atvejais kreiptis pagalbos. Tiesa, asmeninio spaudimo iš dėstytojų studentai beveik nepatiria, kiek didesnis spaudimas grupėse.
Pasak mokslinės literatūros, dažniausiai perdegimo sindromą sukelia socialinio gyvenimo trūkumas, neišpildomi visuomenės, dėstytojų, šeimos narių lūkesčiai, visuomenės ir šeimos narių požiūris į psichinės sveikatos būklę, taip pat finansinė padėtis bei baimė kreiptis pagalbos laiku.
Pateikėme išgalvotą istoriją apie žmogų, patiriantį simptomus, kurie atitinka klinikinę depresiją. 70 proc. medikų bent kartą gyvenime irgi taip jautėsi.
Perdegimo sindromas pasireiškia tokiais simptomais, kaip išblėsusios emocijos, apatiškumas, motyvacijos trūkumas, empatijos ir jautrumo trūkumas, nuolatinis nuovargis.
56 proc. mano, kad gali netekti licencijos
Jaunųjų psichiatrų asociacijos atstovė Neringa Čėnaitė, pristatydama Lietuvos sveikatos priežiūros specialistų požiūrio į pagalbą psichikos sveikatai tyrimą, kuris vyko šių metų pradžioje, teigė, kad apklausoje dalyvavo 643 respondentai. Medikų amžiaus vidurkis – 36 metai.
„Visiems pateikėme išgalvotą istoriją apie 30 metų Andrių, kuris patiria simptomus, kurie atitinka klinikinės depresijos vaizdą. 70 proc. respondentų atsakė, kad bent kartą gyvenime irgi taip jautėsi. Pasak statistikos, depresijos epizodų gali patirti apie 10 proc. populiacijos, taigi gautas skaičius tikrai didelis, netgi turint omenyje, kad medikai turi didesnę riziką patirti depresiją“, – tikino pranešėja.
Pagalbos kreipėsi 37 proc. respondentų, dauguma – į privačiai dirbančius specialistus. Nuo 8 balų pagal tam tikrą depresijos simptomų apklausos skalę (tai reikšmingas rodiklis) surinko pusė rezidentų, studentų ir odontologų. Daugiau depresijos atvejų tarp medikų, dirbančių didžiosiose ligoninėse nei rajonuose.
Atsakydami į klausimą, kas trukdo siekti profesionalios pagalbos, 28,8 proc. nurodė visuomenės stigmą, 23,5 proc. – baimę prarasti darbą, 22,2 proc. tiesiog abejingi sau ir savo psichikos sveikatai, 18,5 proc. nepasitiki esama sistema. 56 proc. apklaustųjų prisipažino manantys, kad paaiškėjus jų problemoms, iškiltų grėsmė netekti licencijos.
28,8 proc. nurodė visuomenės stigmą, 23,5 proc. – baimę prarasti darbą, 22,2 proc. tiesiog abejingi sau, 18,5 proc. nepasitiki sistema.
„Taigi dauguma vis dar baiminasi dėl stigmos, bijo, ką pagalvos šeima, artimieji, visuomenė, bijo, kad tyčiosis kolegos, pagaliau, kad gali netekti darbo ar bus užtrenktos durys tolesnei karjerai. Dalis medikų nepasitiki sistema, nenori kreiptis pagalbos į specialistus, kurie dirba jų įstaigoje ar net jų miestelyje“, – apibendrino N.Čėnaitė.
Savižudybės riziką patyrė 13,4 proc. medikų
Gydytoja psichiatrė Aidana Lygnugarytė-Grikšienė teigė, kad depresijos paplitimas tarp medikų vidutiniškai siekia 28,8 proc., tačiau, priklausomai nuo tyrimo metodo, gali svyruoti nuo 21,9 iki 43,5 proc.
Savižudybių dažnis tarp gydytojų yra didesnis nei bendroje populiacijoje. Pasak vieno tyrimo, 6,4 proc. per 12 mėnesių turėjo minčių apie savižudybę. Savižudybių rizika tarp studentų ir jaunų gydytojų siekia iki 14 proc. JAV tyrimų duomenimis, apie 10–12 proc. gydytojų kenčia nuo priklausomybių, 86 proc. turi miego sutrikimų.
Pasak Utenos apskrityje atlikto tyrimo, kuriame dalyvavo skubios pagalbos medikai, 67,2 proc. respondentų patyrė nerimo sutrikimus, 9,7 proc. – depresiją, 13,4 proc. nustatyta savižudybės rizika, 1,9 proc. – priklausomybė nuo alkoholio, 5,6 proc. – žalingas alkoholio vartojimas.
Deja, 74 proc. problemų turinčių medikų pasipasakotų draugui, šeimos nariui, bet ne kolegai, kadangi bijo, kad nebus išlaikytas konfidencialumas, tai gali pakenti jų tolesnei karjerai. Neskatina kreiptis ir lietuviški teisės aktai, kuriuose nurodytos tam tikros ligos, dėl kurių medikas negali dirbti.
