Sodindavo, kad namų dvasią prisiviliotų
Šeivamedis – šventas medis, naminių dvasių prižiūrimas, kiekvienoj sodyboj esamas ir privalomas. Anksčiau kiekvienas ūkininkas tokį juodauogį prie pastatų būtinai sodindavosi, kad sodybą pasipuoštų, kad namų dvasią priviliotų, kad nuo visų kvarabų ir vargų saugotų.
Jei jau burtininkai, raganos, akiniuoti vaikai sau magijos lazdeles iš šeivamedžio drožia, mojuoja burtažodžiais šnekėdami, tai pamanykit, koks tai stebuklingas augalas. Prūsai jį šventu vadino, o mūsų piemenukai šeivamedžio dūdelėmis dainas dūdavo.
Iš Krymo į ūkininkų sodybas kadaise parėjęs, juodauogis šeivamedis (lot. Sambucus nigra) dabar Lietuvos pamiškes daug kur savaime puošia, o uogomis rudeniop paukščius sotina.
Reikia žinoti: pradėjęs vysti nemaloniai smirdi
Bet še tau gražuolis – juoduoju bezdu išvadintas. Nei stena, nei bezda – žydi žiedai gelsvais skėtukais, kvepia tikrai maloniai, va tik jauni lapai smirdi, ypač sujudinus, pro šalį einant šonais pabraukus.
Žiedų skėtis labai gražus, ilgiausiąją naktį galės galvas dideliais vainikais puošti, o paskui žemyn upe paleisti ir geriausių norų sau ir kitiems prilinkėti. Net jaunosios galėtų tokią magišką puokštę bažnyčion neštis, tik va bėda – kai ima vysti, tikrai katinų patinų salsvais kvapais ima nosį riesti.
Tada susisukęs drąsesnis svečias sakys, ko čia pilnas trobas katinų prisileidai, visus kampus šlapalais turbūt prižymėjo. Teks rodyt, kad šeivamedžių žiedus vaistams džiovini, ne svečius, o tarakonus ir peles iš namų tuo būdu išprašinėji. Džiūva visgi sunkiai ir ilgai, žiedeliai dažnai paruduoja ir vaistams nebetinkami patampa.
Ir nuo vidurių užkietėjimo, ir nuo peršalimo
Iš šviežių žiedų ne tik arbatas reikia virti – va, vokiečiai labai mėgsta naudoti kaip prieskonį, į jogurtus, kefyrus ir kitus rūgalus, už Atlanto gyvenantieji žiedus beria į tirpinamą sviestą kiaušinienei kepti, o jaunus šeivamedžių ūglius riša siūlais ir sūdytam vandeny verda. Apie uogas galėtume pusę knygos prirašyti – ir sultis, ir nektarus, ir putėsius, ir uogienes, ir visas marmalienes galima virti. Svarbu, kad uogos visiškai prinokusios būti, kitaip vidurius gali smarkiai paleisti, nesmagu būtų.
Tad šeivamedžių žiedų ar uogų arbata labiausiai ir tiks tiems ilgasėdžiams, kuriems viduriai užsiraukę – turi laisvinamąjį poveikį, o jei nuo sėdėjimo dar ir hemorojus, kompresui labai tiks šeivamedžio lapai, piene pavirinti.
Arbata labai tinka ir norintiems sulieknėti, diabetikams: skatina medžiagų apykaitą, prakaito ir šlapimo išsiskyrimą, mažina cukraus kiekį kraujyje. Peršalimams – pirmas vaistas; rimtas vaistas ir kosuliams, laringitams, plaučių uždegimams, sėkmingai šeivamedžio žiedais gydoma ir astma.
Šeivamedžiais gydomos ir judėjimo bėdos – sąnarių uždegimai, reumatai, artritai ir podagros.
Jei jau sėkmingai gražuolius žiedus išsidžiovinome, pasidėkime žiemai – tuomet, kai liūdna ar šalta bus, užsiplikius šeivamedžio žiedų kartu su liepžiedžiais, vingiorykštėmis, serbentų lapais, arbata kvepės, vasarą kaipmat primins, tarsi burtų lazdele pamojus ūpą ir sveikatą sugrąžins.
Daugiau informacijos apie vertingas įvairių žolelių savybes rasite „Facebook'“ paskyroje Žolelės. Viršūnėlės ir šaknelės.
