Paralyžiuotas genijus nė nemanė pasiduoti – net tada, kai 1985m. po gerklės operacijos jis prarado kalbos dovaną. Su aplinkiniais jis bendrauja specialiu kalbos sintezatoriumi, turi gerą humoro jausmą ir džiugina savo įžvalgomis.
1. Pykti dėl neįgalumo – tai laiko švaistymas. Reikia stengtis gyventi toliau ir, aš manau, kad man tai neblogai pavyko. Žmonės niekada neras jums laiko, jei visada tik pyksite arba skųsitės.
2. Neturiu supratimo, koks mano IQ. Tie, kuriuos itin domina jų IQ – tiesiog nevykėliai.
3. Galbūt aš kažką ir sugebu. Bet aš ne Einsteinas.
4. Manęs dažnai klausinėja, kaip jaučiuosi turėdamas amiotrofinę sklerozę. Atsakymas paprastas: ne itin kaip.
5. Pati didžiausia problema, su kuria teko susidurti žmonijai – agresyvūs mūsų instinktai. Urviniam žmogui tie instinktai buvo būtini išgyventi, evoliucijos eigoje jie tarsi atsispaudė mūsų smegenyse kaip genetinis kodas. Dabar, turėdami branduolinius ginklus, jau nebegalime laukti, kol evoliucija mus išvaduos iš mūsų instinktų. Bijau, kad teks pasinaudoti genų inžinerijos paslaugomis.
6. Pastebėjau, kad net tie žmonės, kurie tikina, kad viskas nulemta iš anksto ir esą nieko jau nepadarysi, prieš pereidami gatvę, įdėmiai apsižvalgo.
7. Mano sintezatorius kalba su amerikietišku akcentu. Jau seniai pastebėjau, kad amerikietiškas ir skandinaviškas akcentai labiausiai užveda moteris.
8. Ko gero aš tikiu į Dievą, jeigu Dievas mums reiškia jėgas, kurios valdo Visatą.
9. Egzistuoja daugybė scenarijų, kaip mūsų mažoje planetoje gali žūti visa, kas gyva. Ir nesu įsitikinęs, kad žmonija išgyvens dar bent tūkstantį metų, jei neras galimybės išsiveržti į kosmosą. Bet aš esu optimistas. Mes pasieksime žvaigždes.
10. Gyvenimas būtų labai tragiškas, jei nebūtų toks juokingas.
11. Labai svarbu tiesiog nepasiduoti.
12. Dievas negalėjo sukurti Visatos per septynias dienas – jis tiesiog neturėjo laiko, nes iki Didžiojo Sprogimo laikas neegzistavo.
13. Naršyti po internetą tokia pat kvaila idėja kaip nuolat perjunginėti televizoriaus kanalus.
14. Žmogus – vienintelė gyva būtybė, kuri žino, kad jos laukia mirtis ir vienintelė – kuri abejoja jos baigtinumu.
15. Perspektyva anksti numirti privertė mane suprasti, kad gyvenimas vertas to, kad jį nugyventum
16. Mano svajonė – parašyti knygą, kuri būtų pardavinėjama oro uostų knygynėliuose. Tačiau tikriausiai tuomet leidėjui tektų viršelyje publikuoti nuogos moters nuotrauką.
17. Kai buvau 12-kos, vienas iš mano draugų susilažino su kitu iš maišelio saldainių, kad iš manęs nieko neišeis. Nežinau, kaip baigėsi šios lažybos ir kuris jas laimėjo.
