Stengėsi išlikti pozityvi
Tris dukreles auginanti Samanta ilgą laiką nė neįtarė turinti įgimtą inkstų ligą. Laukiantis pirmosios dukters, moters kraujyje buvo nežymiai padidėjęs baltymo kiekis. Medikai kalbėjo apie galbūt nesklandų inkstų darbą, tačiau pamanyta, kad tokius rodiklius tiesiog išprovokavo nėštumas. Sulaukusi vaikelio moteris jautėsi gerai, todėl dėl buvusių indikacijų nesuko galvos.
Pastojus antrą kartą, nerimas buvo sugrįžęs – baltymo rodikliai kraujyje ir vėl viršijo normos ribą, o gydytojai dar rimčiau kalbėjo apie inkstų funkcijos sutrikimą. Tačiau blogiausiai moteris pasijuto pagimdžiusi trečiąją dukrelę. Kelerius metus savijauta labai svyravo – tai geriau, tai prasčiau, o pasibaigus motinystės atostogoms ir grįžus į darbą ligoninėje, moters sveikata pablogėjo staigiai. Tai pastebėjo ir kolegos, patarę moteriai kuo skubiau nuodugniai pasitikrinti sveikatą.
„Pajutau rytinius blogumus, sunerimau ir pati, todėl pradėjau darytis tyrimus. Ilgainiui paaiškėjo, kad turiu rimtų problemų su inkstais. Mintis apie persodinimą iš pradžių vijau į šalį. Išsigandome visa šeima, bet stengiausi išlikti kuo pozityvesnė. Sakiau mamai, palauk, gal čia viskas bus dar gerai. Gal nereikės operacijos, gal užteks vaistų“, – vylėsi Samanta.
Diagnozė sukrėtė
Kai sveikata prastėjo su kiekviena diena, Samantos pozityvumas blėso. Pašnekovė atvirauja, kad atrasti jėgų buvo labai sunku: „Iš pradžių pykino tik rytais, bet viskas labai greitai progresavo. Galiausiai blogumas pradėjo kankinti nuolat. Visiškai neturėjau jėgų, tačiau vis sakydavau sau – privalau dėl vaikų, dėl šeimos būti stipri. Tą vidinį varikliuką vis užvesdavau, kol supratau, kad jau viskas – daugiau negaliu. Labai blogai.“
Moteris prisimena itin blogai pasijutusi, kai su tėvais vyko į Vilnių eilinio vizito pas nefrologus. „Kojos ir rankos pasidarė labai sunkios, negalėjau pajudinti liežuvio. Tėtis priėjo ir jam pasakiau, kad jaučiu, jog tuoj prarasiu sąmonę. Atvykome į ligoninę, padarė tyrimus ir paaiškėjo, kad organizme – labai didelis kalio kiekis“, – medikų išvadomis dalinosi Samanta.
Vis dėlto labiausiai moterį emociškai moterį paveikė kitos išvados – po echoskopijos. „Mane pribloškė echoskopuotojo žodžiai. Juos pamenu iki šiol. Sako – nesuprantu, ar čia kažkas su inkstu, ar čia ant jo kažkas yra, ar jis deformuotas. Reikia žiūrėti detaliau, būtina atlikti tam tikrus tyrimus“, – iki ašarų sukrėtusią žinią prisiminė Samanta.
Ir iš tiesų, tyrimai buvo blogi – didelis kreatinino kiekis, beprasidedantis kasos uždegimas.
„Pasirodo – įgimta liga. Kaip supratau, mano inkstai buvo deformuoti. Vienas – labai mažas, todėl jame buvo labai susilpnėjusi kraujotaka. Kitas – nors dydžiu ir forma atitiko normas, bet buvo grublėtas, tačiau kažkaip sugebėjo nuo mažens man palaikyti gyvybę“, – išgirstą diagnozę prisiminė pašnekovė.
Galiausiai moteris išgirdo ir sugluminusį verdiktą – anksčiau ar vėliau laukia inksto persodinimas: „Tada tęsėme tolesnius tyrimus. Savaitę gulėjau ligoninėje, o vėliau buvau nukreipta į Vilnių. Ten ir prasidėjo sunkus kelias, kurį kartu su mama turėjome įveikti.“
Tą vidinį varikliuką vis užvesdavau, kol supratau, kad jau viskas – daugiau negaliu. Labai blogai.
Nerimas dėl mamos ir vaikų
„Kai gulėjau Vilniuje, Antakalnio ligoninėje, mane prižiūrėjęs gydytojas iškart pasakė – jau reikėtų galvoti apie transplantaciją. Situacija smarkiai prastėjo, todėl rekomendavo pradėti darytis tyrimus. Pasižiūrėti, ar man tiktų kurio iš artimųjų inkstas“, – gydytojų pasiūlymą prisiminė Samanta.
Pati tėvų prašyti tokios dovanos Samanta nedrįso, pasiryžusi dukrai padėti buvo pati mama, o pokalbis išsivystė natūraliai. Apie dukros būklę sužinojusi mama iškart pasiryžo vykti į ligoninę ir išsitirti. Šeima nusprendė iš pradžių bandyti gyvosios donorystės variantą, o tik tada, jei netiktų, galvoti apie stojimą į eilę laukti donoro.
Samanta neslepia, kad tai vienu kartu buvo ir viltis, ir nerimas. „Aš tikrai esu žmogus, kuris mažiausiai nerimauja dėl savęs. Viena vertus, buvo baisu dėl vaikų – kas, jei tektų juos palikti, o kita vertus – dėl mamos sveikatos. Nenorėjau, kad jai kas būtų blogai. Bet turėjau būti stipri. Aš pasakiau sau: noriu pamatyti, kaip mano vaikai užauga“, – atviravo moteris.
Laimei, mamos ir Samantos rodikliai sutapo puikiai, kliūčių persodinti Valentinos Butkienės inkstą dukrai – nebuvo. „Žinia, kad mamos inkstas tiko, buvo lyg šviesa tunelio gale. Galvojau, na štai – po mažą žingsniuką kažkaip gal išsikapstysime. Vienintelis mano nerimas buvo mamos sveikata, tačiau tyrimai parodė, kad transplantaciją atlikti galima“, – pasakojo kupiškėnė.
Taigi beliko nuodugniai pasitikrinti sveikatą – tiek Samantai, tiek mamai. Reikėjo įsitikinti, kad operacija nepakenks nei donorui, nei recipientui. Šis procesas užtruko apie pusę metų.
Nelengvas šis etapas buvo ne tik Samantai, bet ir jos tėvams ir vaikams. Moteris svarsto, kad galbūt net dar sunkiau viską išgyveno užsienyje dirbantis vyras.
„Mes su juo susiskambindavome, nuolat pasikalbėdavome, tačiau būti šalia jis negalėjo. Galvoju, jam turbūt buvo dar sunkiau. Aš vis tiek čia turėjau ir mamą, ir artimuosius. O jis ten – visiškai vienas. Vaikų nemato, žino, kokia yra situacija, padėti negali, psichologiškai nelengva, o dar reikia ir dirbti. Kai prisimename – labai sunkus buvo laikas, bet, ačiū Dievui, praėjo“, – šypsosi moteris.
Nelauktos komplikacijos
Po operacijos Samanta stengėsi per save nelipti, kantriai sveikti, tačiau nesklandumų išvengti nepavyko.
„Jaučiausi silpnai, o po kokio mėnesio ėmė visai blogėti. Pamenu savijautą, kai mama su vyru vežė mane į priėmimo skyrių – jėgų visiškai nėra, temperatūra perkopusi 39 laipsnius, galva tiesiog plyšta. Kai atvykome, galima sakyti, jau nelabai orientavausi aplinkoje. Sunku paaiškinti, atrodo, viduje sakai sau – eisiu, galiu, o kojos visiškai neklauso“, – apie savijautą po operacijos pasakojo pašnekovė.
Samantos kraujo rodikliai buvo labai prasti, todėl medikai vėl paguldė į ligoninę: „Buvo sunku, tačiau labai stengiausi save motyvuoti. Vis galvodavau – sustiprėsiu ir būtinai grįšiu namo. Pas vaikus, pas mamą, pas visus artimuosius. Tai mane palaikė psichologiškai.“
„Dabar jau gyvenu“
Grįžusi namo iš ligoninės Samanta sveiko, tačiau procesas nebuvo toks greitas, kokio tikėtasi.
„Kurį laiką negalėjau daryti pačių elementariausių dalykų, taigi teko su savimi kovoti – labai nori, bet žinai, kad geriau nereikia. Atsigauti tiek fiziškai, tiek emociškai prireikė nemažai laiko. Po operacijos pasikeitė kūno formos, plaukų struktūra ir kiti dalykai. Su tuo turi susigyventi, kas psichologiškai nėra lengva. Tačiau svarbiausia, kad dabar – jau tikrai gyvenu“, – ryžtingai kalbėjo Samanta. Visiškai sugrįžti į gyvenimą ir vėl pradėti juo džiaugtis moteriai prireikė metų.
Moteris džiaugiasi tiesiog galėdama būti kartu su vyru, šeima ir trimis atžalomis – 12–os Saule, 8–erių Smilte ir 4–erių Skaiste.
„Man labai patinka didelės šeimos. Galvoju, kaip gerai tiems vaikams būna, kai jie užauga, kai jau sukuria savas šeimas ir bendrauja tarpusavyje – juk tai nuostabus dalykas. Mamos visada laukia atvažiuojančių savo vaikų, o dar jei su anūkais – fantastika“, – tyliai apie ateitį pasvajoja moteris.
Svarbiausia, kad dabar – jau tikrai gyvenu.
Samanta priduria, kad dabar kur kas dažniau galvoja ir apie donorystę, jos prasmę.
„Apie tai iš tiesų kalbama per mažai. Natūralu, žmonės pagalvoja tik tada, kai susiduria. Norint skleisti šią žinią, reikia raginti kalbėti tuos, kurie tai išgyvenę. Dabar žinau – kai atliksiu savo pareigą žemėje, jei būsiu kam nors naudinga, jei bus tinkama situacija donorystei, norėčiau taip padėti kitiems. Juk tai suteikia žmonėms galimybę vėl būti su savo artimaisiais, apkabinti juos, bendrauti. Neapsakoma“, – mintimis dalinosi pašnekovė.
Moteris priduria neretai susimąstanti, kad taip, kaip jai, pasiseka ne kiekvienam: „Esu labai dėkinga mamai už antrą gyvenimo šansą, už galimybę auginti dukras.“
Nebuvo jokių dvejonių
Dukros Samantos ligą V.Butkienė priėmė palyginti ramiai. Neįgalų sūnų auginanti moteris atvirauja prie gyvenimo iššūkių jau įpratusi ir išmokusi visada žiūrėti tik į priekį: „ Galbūt esu toks žmogus, galvoju – kaip yra, taip yra. Susitaikome ir ieškome sprendimo. Esame užgrūdinti, visada save ramindavau – kitiems yra dar sunkiau, reikia tiesiog judėti į priekį ir kabintis.“
Paklausta, ar priimti sprendimą – dovanoti dukrai inkstą, buvo sunku, moteris ramiai nusišypso – nebuvo jokių dvejonių.
„Gerai prisimenu tą akimirką, kai Samanta grįžo ir sako: kreatininas kyla, taigi laukia arba dializės, arba transplantacija. Aš iškart jai pasakiau: darome tyrimus, jei mano inkstas tinka – jis tavo. Nebuvo net mažiausios abejonės. Juk tai yra mano vaikas, dėl kurio galiu padaryti viską“, – ryžtingai kalbėjo moteris.
Valentina neslepia, kad aplinkoje buvo bandančių ją atkalbėti, skatinančių pagalvoti, kad rizikuoja savo sveikata, bet svetimų kalbos mamos nepaveikė: „Jei galiu išgelbėti dukrą, taip ir padarysiu.“
Pasiteiravus, ar nebuvo baisu, kad inkstas dukrai gali netikti, Valentina atsako tvirtai žinojusi, kad viskas bus gerai.
„Aš jaučiau. Nekilo minčių, kad mano inkstas Samantai galėtų netikti. Galėjau duoti 100 proc., kad tiks. O kai tai patvirtino ir medikai – labai apsidžiaugėme“, – kalbėjo inkstą dukrai padovanojusi moteris.
Sureikšminti šio įvykio Valentina nelinkusi, pašnekovė tiesiog ramiai džiaugiasi, kad viskas pagaliau susitvarkė. Tačiau dukra, kaip besišypsodama sako moteris, nurimti vis negali.
„Kovo 29 d. yra mūsų su vyru vestuvių metinės, o kovo 30 d. buvo operacija. Samanta atvažiavo ryte su didžiule puokšte, sakau – pavėlavai, metinės buvo vakar. Sako, ne – aš laiku, bet dabar be ašarų išklausyk“, – dukros vizitą prisimena moteris.
„Niekada, mama, neužmiršiu tos dienos, kai suteikei man antrą gyvenimą“, – mamai dėkojo Samanta. Valentina juokiasi, kad apsieiti be ašarų, aišku, nepavyko.
Pasidomėti Donoro kortele galite spustelėję čia.
Už pagalbą rengiant projektą „Dalintis gyvenimu“ dėkojame asociacijai „Gyvastis“.
