Po gimdymo prasidėjo epilepsijos priepuoliai
Birželio mėnesį Neringos kova su vėžiu buvo pralaimėta itin skaudžiai – gyvenimo pabaigoje ji buvo visiškai paralyžiuota, liga atėmė net kalbą. Nesunku nuspėti, kas tuo metu sukosi jos sūnaus galvoje, kuris jau buvo pakankamai didelis, kad suprastų – mama miršta.
Šį rudenį Kevinui sukako 11 metų. Tai amžius, kai mamos dar labai reikia.
Šiuo metu berniuką prižiūrinti Neringos mama Marijona pasakojo, kad dukra visada buvo geros sveikatos, niekuo ypatingai nesirgdavo. Ištekėjusi greitai pradėjo lauktis vaikelio. Tuo metu su vyru sutarė gerai, jis labai norėjo vaiko.
Visos bėdos prasidėjo po gimdymo. Moteriai prasidėjo epilepsijos priepuoliai.
Pirmoji operacija nepavyko. Chirurgas atvėrė kaukolę, suprato, kad nieko negali padaryti, ir užsiuvo.
„Ji pradėjo kristi ir alpti su baisiais traukuliais. Nesupratome, kas vyksta, prašėme gydytojų peršviesti galvą, bet jie sakė, kad nereikia jos švitinti, jauna moteris, esą gal čia reakcija po gimdymo.
Galiausiai pažįstamiems padedant pavyko atlikti tyrimą. Galvoje buvo rastas didžiulis auglys, kuris spaudė nervus. Mums liepė kuo greičiau bėgti pas chirurgus ir kažką daryti, nes auglys gali visiškai užspausti gyvybiškai svarbius centrus, ir dukra bus paralyžiuota.
Pirmoji operacija Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje nepavyko. Chirurgas atvėrė kaukolę, suprato, kad nieko negali padaryti, tik nulaužė kaukolės gabalą ir užsiuvo. Vėliau iškart išėjo į atostogas. Tuomet dukrai kažkas patarė važiuoti pas galvos smegenų chirurgus į Kauno klinikas. Jie auglį išoperavo.
Kadangi buvo antra vėžio stadija, teko praeiti ir chemoterapiją, nuslinko pusė plaukų. Kadangi nuotraukoje matėsi patamsėjimas, vadinasi, viso auglio pašalinti nepavyko. Neringa buvo išleista namo su vaistais, kuriuos turėjo kasdien gerti“, – prisiminė pašnekovė.
Priežastis, kodėl atsirado auglys, neaiški. Pasak gydytojų, jis galėjo atsirasti senoje traumos vietoje. Tiesiog po gimdymo ląstelės ima labai intensyviai atsinaujinti, todėl pradėjo augti ir auglys.
Beveik 10 metų vėžys neatsinaujino
„Visgi beveik dešimt metų po operacijos viskas buvo gerai. Situacija buvo stabili, Neringa reguliariai tikrindavosi. Dirbo banke, rūpinosi sūnumi. Tačiau paskutiniais metais ji vėl pradėjo silpti, sveikata vis blogėjo. Galiausiai ir banke pasakė, kad ji nelabai gali dirbti. Matyt, pradėjo daryti klaidų“, – toliau dėstė Neringos mama.
2016 m. po eilinės patikros buvo pastebėta, kad navikas vėl pradėjo augti. Liga progresavo žaibiškai, metastazės išplito į kitus vidaus organus.
„Kai jai reikėjo paskutinį kartą važiuoti į Kauną, kur nuolat lankydavosi, pasakė, kad nevažiuos, nes nebesugebės net į autobusą įsėsti. Tuomet ją nuvežėme į Santaros klinikas Vilniuje. Čia jai buvo atlikti tyrimai, surengtas konsiliumas, po kurio gydytojai pasakė, kad gali būti du variantai – arba nieko nedaryti, nes iš tiesų jau nelabai ką galima padaryti, arba dar pabandyti chemoterapiją. Aišku, pasirinkome gydymą – juk reikia bandyti, negalėjome nuleisti rankų.
Po chemoterapijos ją parsivežiau namo, o ji jau nuo laiptų nukrito, nesugebėjau jos suturėti. Tiesiog žaibiškai prasidėjo priepuolis. Grįžus namo jos sveikata ėmė griūti žaibiškai – iš pradžių jai atėmė vieną koją, po to – kitą, tuomet paralyžiavo rankas, teko ją maitinti, o galiausiai atėmė ir kalbą. Visiškai priklausoma nuo aplinkinių ji išgyveno tik tris mėnesius“, – aiškino Marijona.
Vyras paliko vos tik pablogėjus sveikatai
Neringą savo sūnų augino viena. Kai tik jos sveikata pablogėjo, vyras ją paliko. Visą tą laiką jis nesidomėjo sūnumi, alimentų taip pat nemokėjo.
Paklausta, kaip mamos ligą ir mirtį išgyveno berniukas, moteris nesusilaikė nenubraukusi ašarų: „Jis jau buvo pakankamai didelis, kad suprastų, jog mama miršta.
Mamos ligą jis išgyveno labai sunkiai. Ašarų jis neparodė, bet skausmas pasireiškė pykčiu ir pasipriešinimu viskam. Dabar, kai likome dviese, jis vėl tapo geras vaikas. Sutariame su juo geriau nei bet kada – bendraujame, kartu ruošiame pamokas.
Ar kalbamės su juo apie mamą? Kartais, kai reikia, tenka paminėti mamą, tačiau per daug stengiamės šios temos neliesti. Nelendu jam į akis. Gerai, kad jis nuo mažens prie manęs pripratęs – aš jį daugiausiai ir auginau, o vėliau rūpinausi ir jo mama, ir juo“, – atsiduso pašnekovė.
Berniuko svajonė močiutei neįkandama
Marijonos pensija – 230 eurų, tačiau moteris nesiskundžia, tikina, kažkaip išgyvenanti. Tiesa, giminės labai padeda. Deja, kol kas didžiausios Kevino svajonės ji negali išpildyti. Berniukas svajoja seną kompiuterį pakeisti nauju, yra jau net išsirinkęs modelį. Tačiau jo kaina močiutei neįkandama.
„Raginu jį gerai mokytis, gražiai rašyti, tuomet gal kas nors nupirks kompiuterį. Turiu butą Vilniuje, bet dabar gyvenu su anūku dukters bute. Savo butą bijau nuomoti, kad neapvogtų. Kartą nuomojau bendrabutį, tai viską nuomininkai išnešė, net spyną išsuko. Nenoriu jo parduoti, laikau savo senatvei. Kevinas paaugs, bus jam 18 metų ir nebenorės gyventi su manimi, tuomet juk reikės man kažkur dėtis.
Mums labai padeda Neringos draugas, su kuriuo ji susipažino per giminaičių vestuves. Jie buvo kūmas ir kūma. Nuo to laiko ir susidraugavo, jis jos labai gailėjosi ir iki šiol ateina mums padėti. Jis yra policininkas, vežasi Keviną kartu į treniruotes, į pirtį, užsiima berniuku. Jei kas nors pas mus sulūžta ar sugenda, visada mums pataiso. Langus išvalė, sandėliuką sutvarkė.
Reikėjo spintą į kitą vietą perstumti, atvažiavo ir greitai viską padarė. Kevinui nupirkau naują kėdę prie kompiuterio, jis ją atvežė, surinko. Pati jos net pakelti nebūčiau sugebėjusi. Jeigu dukra nebūtų mirusi, gal būtų jai geras vyras“, – svarstė Marijona.
Moteris dėkoja visiems, kurie neliko abejingi berniuko likimui ir nepaliko jų bėdoje – padeda, kuo gali.
Norintieji prisidėti prie berniuko svajonės turėti gerą kompiuterį bei palengvinti Marijos buitį, tai gali padaryti tokiu būdu:
Gavėjas: Marijona-Zofija Zarembienė
A/s: LT11 4010 0495 0026 4380
Paskirtis: parama Kevinui
