Kokia dažniausia pirmoji reakcija
Pasak psichoterapinės grupės sergantiems ar sirgusiems onkologinėmis ligomis koordinatorės Sandros Birbilaitės, onkologinės ligos diagnozė paprastai būna netikėta ir nelaukta. Nėra žmogaus, kuris būtų tam pasirengęs. Net jei ir žmogus įtarė, kad gali sirgti, juk visada tikimasi geriausio rezultato – kad nuogąstavimai nepasitvirtins.
Šoką išgyvenantis žmogus dažniausiai girdi tik negatyvų informacijos srautą, nekreipia dėmesio į tai, kad su liga galima gyventi, kad ją galima ne tik pristabdyti, bet ir įveikti.
„Sužinojęs diagnozę žmogus išgyvena visą gamą jausmų: šoką, netikėjimą, neigimą, pyktį, liūdesį, savęs gailestį, baimę, nerimą. Kad ir kaip žmogus reaguotų diagnozės sužinojimo metu, visa tai bus normali reakcija. Būtų keista, jei ištikus tokiai nelaimei žmogus nesielvartautų, neišgyventų dėl ateities, dėl laukiančio gydymo, dėl savo artimųjų, kuriuos ši liga irgi vienaip ar kitaip paliečia. Greičiausiai pati pirmoji reakcija į vėžio diagnozę daugumos susirgusiųjų bus šokas. Žmogui gali būti sunku patikėti tuo, kas su juo vyksta.
Dažnai sergantieji ligos pradžioje sako, kad realybė, tai, kas vyksta su jais „čia ir dabar“, atrodo kaip baisus sapnas, kad jie tuoj nubus, ir vėl viskas bus kaip anksčiau. Šoko metu žmogaus smegenys turi apdoroti didelį kiekį naujos ir skausmingos informacijos, kuriai jis nesiruošė. Tačiau ir informacijos atranka šiuo metu būna gana selektyvi. Šoką išgyvenantis žmogus dažniausiai girdi tik negatyvų informacijos srautą, nekreipia dėmesio į tai, kad su liga galima gyventi, kad ją galima ne tik pristabdyti, bet ir įveikti. Susirgusįjį kuriam laikui gali paralyžiuoti siaubas ir griūvančio gyvenimo jausmas“, – aiškino pašnekovė.
Kai viduje apsigyvena mirties baimė
Kitas neatsiejamas šios ligos palydovas, kuris tarsi apsigyvena žmogaus psichikoje, – mirties baimė. Pasveikus ar baigus gydymą, ypač tolimesnių sveikatos pasitikrinimų metu atsiranda ligos atsinaujinimo baimė. Tiesa, praėjus šiek tiek laiko po pradinės ligos diagnozės mirties baimė kiek sumažėja, žmogus supranta, kad šią ligą galima gydyti, kad nuo jos pasveikstama arba gyvenama su ja. Tada šią baimę keičia viltis.
Net ir praėjus šokui, daliai žmonių gali būti sunku susitaikyti su diagnoze, kiekvieno susitaikymo su liga laikas yra individualus ir skirtingas. Todėl žmogaus psichika, gindamasi nuo baisios žinios, naudoja apsauginę reakciją – neigimą: žmogus netiki ir abejoja tyrimo rezultatais (viduje dar gyvena viltis, kad galbūt juos supainiojo ir tai ne jo tyrimo atsakymas), varsto skirtingų gydymo centrų duris, ieškodamas antros ar trečios nuomonės, kuri paprastai tik patvirtina pirminę blogą žinią.
Tokiu būdu žmogus laimi jam labai svarbaus laiko, per kurį pamažu neišvengiamai tenka susitaikyti su realybe: kad jis rimtai serga, kad gyvenimas nebetekės pagal ankstesnį planą, reikės keistis, kaip nors prisitaikyti, teks ilgai ir kantriai gydytis, kad gydymas gali užtrukti metus ar net dar ilgiau.
Kaip atsakyti į klausimą „kodėl man?“
Pasak psichologės, dalis į ligos diagnozę reaguoja pykčiu: ant savęs (kažką darė ne taip!), ant gydytojų, kad galbūt ko nors laiku nepastebėjo, kad nesugeba padėti ir išgydyti, ant aplinkinių – nes jie nesupranta jūsų bėdos, nemoka bendrauti (ar net todėl, kad jie yra sveiki, o jūs – ne!), ant Dievo arba likimo (kad jūs buvote toks geras žmogus, o jis su jumis taip neteisingai pasielgė).
Aš klausimo „Kodėl?“ nekeliu. Skirta man, nes esu stipri, vadinasi, aš tai galiu atlaikyti. Kartais pagalvoju, kad jei tai būtų skirta kažkam kitam, tarkime, mano artimajam, tada būtų sunku.
„Svarbu suprasti, kad pyktis, kad ir koks atrodytų nelogiškas tuo metu, yra normali reakcija. Tačiau yra ir tamsioji pykčio pusė. Svarbu nepasinerti į jį ilgam, neužsisklęsti savigailoje ir neužsidaryti nuo aplinkinių. Sužinojus diagnozę, dažnai kyla klausimas: „Kodėl man?“ Ir atsakymas į šį klausimą padeda išsivaduoti iš pykčio gniaužtų. Kad ir kokia neteisinga atrodytų vėžio diagnozė, tačiau vienas iš svarbių prisitaikymo prie ligos etapų yra šios nemalonios patirties įprasminimas, kurio metu ligos patirtis yra įrašoma į gyvenimo istoriją ne kaip pralaimėjimas, bet kaip vienas iš svarbių, reikšmingų, gyvenimą keičiančių, kartais net į gerąją pusę, etapų.
Atsakymą į klausimą „Kodėl?“ vieni randa lengviau, tarsi ir neieškodami, kitiems reikia daugiau laiko, kartais ir patiriant dvasinę kančią. Kaip viena, prisitaikiusi prie ligos pacientė, teigė: „Aš klausimo „Kodėl?“ nekeliu. Skirta man, nes esu stipri, vadinasi, aš tai galiu atlaikyti. Kartais pagalvoju, kad jei tai būtų skirta kažkam kitam, tarkime, mano artimajam, tada būtų sunku. Ar atlaikytų kitas žmogus? Bet tai skirta man, aš tą priimu, su tuo susitaikau, tvarkausi kažkaip. Taip turi būti. Taip įvyko, ir viskas.“
Vėžys atima svarbiausią gyvenimo iliuziją
Pasak psichologės, ši liga sugriauna iliuziją, kad esi nepažeidžiamas, kad būsi sveikas iki pat gilios senatvės, kad blogi dalykai, taip pat ir onkologinė liga, gali ištikti bet ką kitą, bet ne tave ar tavo artimąjį. Sugriauna ateities planus, kuriuose mes iki gilios senatvės esame sveiki, darbingi ir laimingi.
„Ši iliuzija yra reikalinga – ji teikia mums saugumo. Tačiau onkologinės ligos diagnozė priverčia žmogų skausmingai susidurti su kita realybės puse – ta, kurioje reikia išmokti gyventi esant neapibrėžtumui ir nežinomybei, kartais toli į ateitį neplanuojant, džiaugiantis šios dienos gera savijauta, užsibrėžiant ir siekiant artimų tikslų. Pasikeičia laiko suvokimas, suvokimas kas yra būtina, privaloma, reikalinga ar naudinga sau.
Kaip teigė viena pacientė: „Anksčiau ne tik į ateitį, bet ir dienoje buvo labai daug planų. Tie planai iš kažkokio reiklumo, net savaitgalį turėjau daug planų, kad galėčiau turiningai kažką nuveikti, padaryti, susitvarkyti, kad laikas nenueitų veltui. Aš buvau labai nusivylusi savimi, kai ligos pradžioje manęs kažkas užklausė, koks tavo mėgstamas užsiėmimas ar hobis? Susivokiau, kad tokio nėra.
Susikrimtau, galvoju, Dieve, juk rimtai, neturiu hobio. Man taip pasidarė liūdna, kai suvokiau, kad nuolat buvau kažkokiame lėkime. Užtat dabar labai džiaugiuos, kad galiu skaityti knygas, kad pagaliau turiu daug laiko sau, daug vaikštau po gamtą, fotografuoju (anksčiau nefotografavau), darau tai, kas man patinka, pagaliau tikrai patinka“, – citavo pašnekovė.
Neišvengiamai kyla klausimas apie gyvenimo prasmę
S.Birbilaitės pastebėjimais, gaunantys chemoterapiją tarsi gyvena nuo vieno chemoterapijos kurso iki kito: šiandien gaunu chemoterapiją ir turiu iškęsti šią procedūrą, išbūti ligoninėje ir žmonių minioje, susitvarkyti su nerimu, kurį kelia įvairūs tyrimai ir vizitas pas gydytoją, po kelių dienų pasijuntu blogiau (galbūt jaučiuosi silpna, mane pykina, skauda galvą) ir reikia šį laiką išbūti, nes jis praeis, tada seka pagerėjimas. Ir kai tik jau imu jaustis geriau, reikia važiuoti į kitą chemoterapijos kursą.
„Žinoma, nesinori vėl ir vėl važiuoti į ligoninę, tačiau tai yra dar vienas žingsnis sveikimo link, kuris šiuo sveikimo ar kovos su liga etapu yra svarbus. Tačiau svarbus ne tik fizinis stiprėjimas, bet ir psichologinis sveikimas, kai atsigręžiama į save, savo norus, poreikius, dvasinį augimą. Praėjus šiek tiek laiko po ligos dažnas teigia, kad iš šio psichiškai ir fiziškai sunkaus gyvenimo etapo gavo labai daug, tai lyg buvo Dievo siųsta dovana ar pamoka jiems.
Tai buvo laikas, kai jie buvo priversti sustoti tame gyvenimiškame skubėjime, kuris jau buvo tapęs rutina, ir priversti susimąstyti, kas yra jiems svarbu, reikšminga. Svarbiausia, reikėjo rasti atsakymą į klausimą, kokia yra jų gyvenimo prasmė ir ar jie tinkamu keliu eina jos link. Ar jie yra laimingi? Labai duoda daug įsiklausymas į save ir į savo poreikius“, – aiškino pašnekovė.
Štai ką pasakojo jai viena pacientė: „Dabar aš supratau, kad reikia gyventi „čia ir dabar“, anksčiau galvojau: „aš išeisiu į pensiją ir tą darysiu, tą darysiu, aną darysiu“. Dabar galvoju, kad reikėjo viską daryti tada, kada norėjau, kad reikia gyventi dabar. Anksčiau viską atidėliojau ateičiai. Liga buvo skaudus išgyvenimas, bet galiu pasakyti, kad labai pasikeitė požiūris į viską. Supratau, kad gyventi reikėjo visai kitaip. Ši liga man atvėrė akis ir aš dabar daug ką kitaip darau, mažiau dėmesio skiriu smulkmenoms, keliauju net jausdama skausmą (liga metastazavusi į kaulus), neseniai aplankiau vaikus, kurie gyvena už Atlanto, nors iki ligos galvojau, kad tokia kelionė ne man.“
Dauguma gyventi pradeda tik susirgę
„Daugybę metų dirbdama su sergančiais ir sirgusiais onkologine liga, matau, kad liga netrukdo žmogui džiaugtis gyvenimu, o kai kurie kaip tik pradėjo gyventi susirgę, nustojo atidėlioti gyvenimą – ilsėsiuosi vėliau, tą ir aną darysiu vėliau, net ir įsimylėsiu kažkada vėliau, – bet ėmė gyventi čia ir dabar.
Įsimylėti, mylėti ir tuoktis galima net ir susirgus nepagydama liga. Paradoksas tame, kad kuo labiau žmogus atsigręžia ir įsiklauso į save, tampa sau atlaidesnis, tuo labiau sustiprėja jo ryšys su artimaisiais, atsiranda daugiau meilės ir pagarbos santykyje. Žmogus randa harmoniją su gamta ir su Dievu“, – svarstė S.Birbilaitė.
Jai antrina viena jos pacienčių: „Pradedi kitaip žiūrėti į daug ką. Išeini į lauką – saulė, vanduo, – eini ir džiaugiesi visiškai paprastu dalyku: kad sėdi, kad žiūri į vandenį. Elementariais dalykais džiaugiesi, ir smagu, ir tas pojūtis kažkoks naujas. Anksčiau, būdavo, kvėpuoji ir užmiršti, kad kvėpuoji, nekreipi į tai dėmesio, tai natūralu, suprantama, o dabar visai kitaip tai vertini – kiek daug nuostabių dalykų yra tau duota ir tu pradedi jais džiaugtis.“
Kuo užuojauta skiriasi nuo atjautos
Ar vėžio diagnozė dar dažnai slepiama nuo aplinkinių? Pasak S.Birbilaitės, taip. Priežasčių, kodėl susirgusios moterys pasirenka nuslėpti savo ligą nuo aplinkinių, yra pačių įvairiausių, dažnai jos susijusios su savo pačių baimėmis ir įsivaizdavimu, kaip aplinkiniai sureaguos į vėžio diagnozę. Dažnas sergantysis teigia, kad susirgus labai nesinori, kad kiti reaguotų su užuojauta.
„Atjautos, paramos ir pagalbos šiuo metu labai reikia kiekvienam. Tačiau užuojauta, kurios vengia susirgusieji, nuo atjautos labai skiriasi: tai panašiau į pagailėjimą ar „paglostymą“ iš aukšto: „vargšiukė, kas dabar bus“, „kaip tau blogai“ ir pan. Taigi sakydami, kad nenori užuojautos, pacientai dažniausiai baiminasi atstūmimo, nurašymo, bereikalingo laidojimo. Juk didelė jų dalis pasveiks ar jų liga atsitrauks daugeliui metų ir jie po gydymo toliau gyvens mažiau ar daugiau kokybišką gyvenimą, o kartais net įvairiapusiškesnį, nei gyveno iki ligos“, – teigė pašnekovė.
Dažnai aplinkiniai, vengdami emociškai sunkaus pokalbio, nutraukia sergantįjį sakydami: „viskas bus gerai, tik nesijaudink“, „tu negali dabar jaudintis, turi galvoti pozityviai“. Tačiau tai nepadeda.
Pasak psichologės, atjauta – tai kalbėjimas ta pačia emocine kalba, tai nuoširdus rūpestis, šiluma ir noras padėti, kai kitam yra sunku, leisti sergančiajam jausti ir išreikšti tuo metu slegiančius jausmus: liūdesį, pyktį, neviltį, bejėgiškumą ir visą gamą kitų jausmų.
Atjauta – tai būti petimi, kuomet, kai norisi į jį atsiremti, nuvalyti ašarą ar palaikyti už rankos, kuomet to reikia, patylėti ar juoktis drauge, kartais net ir iš pačios beviltiškiausios situacijos, palaikyti viltį, o ne „kišti“ viltį. „Dažnai aplinkiniai, vengdami emociškai sunkaus pokalbio, nutraukia sergantįjį sakydami: „viskas bus gerai, tik nesijaudink“, „tu negali dabar jaudintis, turi galvoti pozityviai“. Tačiau tai nepadeda.
Sakyti ar nesakyti artimiesiems?
Dažnai vėžiu susirgę žmonės tarsi saugo savo artimuosius nuo sunkių emocijų ir nesako diagnozės, ypač dažnai vaikai tokiu būdu stengiasi apsaugoti vyresnius tėvus, tėvai – vaikus.
„Nesisakant ir nekalbant apie ligą gali atsirasti paslapties saugojimo ir slėpimo iš abiejų pusių grėsmė: tiek iš sergančiojo, kuris negali, nenori ar nežino, kaip pranešti apie ligą aplinkiniams, tiek iš artimųjų ar draugų, kurie bijoti klausinėti ar teirautis, kad neužgautų, neįskaudintų, ar gali nenorėti būti pernelyg įkyrūs, smalsūs.
Kaip pasakojo viena pacientė: „Artimiesiems aš nieko nesakiau, kol nepasimatė vizualiai (nenuslinko plaukai), nei mama, nei sesė, net draugai nežinojo – niekas. Tik mes su vyru žinojom. Kažkaip atrodė, kad jei pasakysiu, užkrausiu jiems savo problemą. Paprastai artimieji stipriau išgyvena. Tačiau, kai nieko nesakai nei artimiesiems, nei draugams, tai jie tau ir padėti negali – jie tik įtarinėja. Tik vėliau draugai sakė, kad jie įtarė dėl mano vienokio ar kitokio elgesio, kad kažkas negerai. Bet patys nedrįso klausinėti, stengėsi nelįsti į dūšią“, – pasakojo S.Birbilaitė.
Pasak psichologės, nėra vieno patarimo, kam ir kiek plačiai pranešti apie ligą, paprasčiausias patarimas būtų vadovautis savo vidiniu jausmu.
„Jūs neprivalote niekam nieko aiškinti, neprivalote bendrauti ir pasakoti apie savo situaciją, jeigu to nenorite. Jūs patys nubrėžiate ribas. Tikrai bus žmonių (artimųjų, draugų), su kuriais galėsite kalbėtis, norėsite tai daryti, kurie jus palaikys ir padės jums ir jūsų šeimai. O su visais kitais belieka mandagiai bendrauti, bet tik tiek, kiek patys to norite“, – patarė pašnekovė.
„Liga – tai tik didelis išbandymas Jūsų gyvenimo kelyje. Visada tikėkite, kad esate stipresnės už vėžį, o vidinės ramybės išlaikymas ir buvimas su brangiais žmonėmis kartu su šiuolaikiškos medicinos pasiekimais padeda visiškai pasveikti“, – tokiais žodžiais kreipiamasi į metastazavusiu krūties vėžiu sergančias moteris projekto „Kiekviena diena brangi“ tinklalapyje, kurį rasite čia.
Tokie projektai įgyvendinti daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių, o jų tikslas – pateikti moterims kuo daugiau informacijos ir patarimų apie ligą, jos gydymą, gyvenimo būdą sergant, santykius su artimaisiais ir moters psichologinę būklę. Nors tinklalapis skirtas metastazavusiu krūties vėžiu sergančioms moterims, naudingos informacijos ras bet kokia vėžio forma sergantis asmuo ar jo artimieji.
Specialistai kviečia neleisti vėžiui užvaldyti Jūsų gyvenimo. Jūs tebesate ir gyvenime yra tiek daug ką mėgti ir mylėti. Pradėkite maksimaliai naudotis kiekviena minute, po to – kiekviena diena, kiekvienu mėnesiu, kiekvienais metais. Kiekviena diena brangi.
Kviečiame moteris, kurios gydosi metastazavusį krūties ar kitokios rūšies vėžį arba yra jį įveikusios, pasidalyti savo istorija! Rašykite mums arba atsiųskite savo kontaktus susisiekti el. paštu gyvenimas@15min.lt.
