Iš Centro poliklinikos skambučio sulaukiau gruodžio 23 d., buvo jau vėloka. Pakartotinio tyrimo atsakymai pakilią artėjančių švenčių nuotaiką sulygino su žeme. Negalėjau tuo patikėti, juk kol patys nesusiduriame su dalykais akis į akį, visada gyvename taip, lyg jie mums niekada nenutiks. Bet ir gerai, nes įsivaizduoti, kad esi kito kailyje, tam tikrų kailių atvejų, nelabai ir pavyktų. Tiesiog verkiau. Ir per Kūčias, ir per Kalėdas.
Šventinis skambutis
Tuomet su vyru kartu buvome apie aštuonerius metus. Gerus penkerius apie vaikus kalbėjome nedaug, visada tai buvo savaime aiškus kada nors mus aplankysiantis etapas. Tikrai nebuvau ta, kuri kas savaitę draugėms pasakoja apie svajones pastoti, bet tikrai nebuvome tie, kurie neplanavo šeimos papildymo.
Vėliau kalbos apie mažuosius kiek padažnėjo, o prabėgus kokiems septyneriems metams kartu, jau suvokėme, nusprendėme, kad esame pasirengę, norėtume susilaukti vaikų – bet kada artimiausiu metu. Nustojome saugotis ir paleidome viską likimui, tačiau jis mūsų kaip nedžiugino, taip nedžiugino. Prabėgus daugiau nei metams, abu pradėjome mąstyti, kad turbūt tai šioks toks ženklas. Bet jokios panikos nebuvo, žiūrėjome į tai ramiai – pasidarysime profilaktinius tyrimus, jei kas ten „pasitaikys“, išspręsim ir tiek.
Vizitas pas ginekologę buvo įprastas, pasakiau jai, kad susitikome ir dėl to, jog senokai nebuvau, bet turiu ir kitą klausimą. Ji suprato, atliko bendrus tyrimus ir sutarėme susitikti sulaukus atsakymų. Kito pasimatymo metu medikė pranešė, kad bendrieji tyrimai puikūs, todėl nerimauti, veikiausiai, nėra ko. Nebent, gal norėčiau, jei jau nusiteikėm, pasidaryti ir hormoninius tyrimus, tiesa, jie mokami.
Akimirką sudvejojau, bet sutikau. Kraujo tyrimai buvo atlikti reikiama tvarka ir turėjome kiek luktelėti. Kai grįžau pas gydytoją, ji buvo kiek nustebusi – visi kiti hormonai lyg ir tvarkoje, bet FSH labai neįprastas. Medikė pasiūlė atlikti pakartotinį būtent FSH tyrimą, nes jei jis rodo tiesą – situacija prastoka, bet gal vis tik įsivėlė kokia klaida?
Dar esant ginekologės kabinete, gydytoja paminėjo, kad padidėjęs FSH hormonas smarkiai siejamas su nevaisingumu, bet aš, kaip ir medikė, vyliausi, kad gal tyrimuose įsivėlė netikslumas. Tuo metu tyrimus daręsis ir vyras neilgai trukus sužinojo, kad jis yra sveikas ir natūraliai susilaukti vaikų jam niekas nekliudo. Bet labai rimtą signalą mums pasiuntė gruodžio 23 d. vakaras. Skambutis iš poliklinikos, gydytoja pasitikslina, ar kalba su manimi, praneša, kad vis tik pakartotinis tyrimas toks pats prastas.
Mano FSH hormono rodikliai siekė 35 mIU/ml, gydytoja paaiškino, kad tokie folikulus stimuliuojančio hormono skaičiai matomi, kai moterys išgyvena menopauzę ar dar vėliau. Šis hormonas stimuliuoja folikulų augimą ir jų subrendimą kiaušidėse. Sveikos, pastoti galinčios moters rodikliai (dar atsižvelgiant į laboratoriją) neturėtų viršyti 12 mIU/ml. Taigi šiuo metu be gydymo pastoti šansų nėra. Medikė tik pridūrė, kad toks atvejis pasitaiko nedažnai, kartais tai nulemia skydiaukė ar kiaušidžių operacijos, bet kai nei vienas iš požymių man netiko, pasvarstė – tada galbūt tokia genetika.
Klausiau, tai kas toliau, kur kreiptis ar ką toliau daryti? Ji tik paaiškino, kad esant tokiems rodikliams, tolimesni žingsniai jau ne poliklinikos kompetencijoje, reikėtų kreiptis į nevaisingumo kliniką Santariškėse, ten skirs gydymą, o kaip seksis – nežinia, kiekvienam skirtingai.
Psichologinės kančios
Morališkai buvo be proto sunku. Pirmiausia, net jei gauni didžiulį palaikymą iš partnerio, net jei jis nuoširdžiai sako, kad nesvarbu, kaip viskas pasibaigs – būsime kartu. Smegenys ima veikti prieš tave, emocijos per daug stiprios, todėl imi galvoti, kad anksčiau ar vėliau tai taps kliūtimi. Vienu metu savo sutuoktiniu ir tiki, ir nori tikėti, kitu – ne.
Ko tada visiškai nesupranti, kad tam žmogui, kuris yra šalia, irgi ne ką mažiau sunku. Jis galbūt kitaip išgyvena pačias žinias, tačiau matyti šalia esantį žmogų neviltyje ir gana ilgai - itin nelengva. Nuolat matyti mylimą žmogų liūdesy ir ašarose, nesikalbantį. Manau, kad bet kuriai porai tai didžiulis iššūkis. Ir skirtingai sunku yra abiem - ir tam, kuris kenčia dėl to, jog „viskas per jį“, ir tam, kuris bando palaikyti sunkiai visas fazes, „ne“, „kodėl“ išgyvenantį partnerį. Vis tik mums pasisekė neišsibarstyti, kuo labai džiaugiuosi. Už ką esu dėkinga savo vyrui, nors jam teko sugerti net dar daugiau.
Ir kitų klausimus „tai kada?“, ir mano vakarines „iškrovas“ po visų susibūrimų, kuriuose tą „tai kada vaikai?“ išgirsdavau. Man rodėsi, kad supratusi, kad galiu neturėti vaikų, suvokiau, kaip jų noriu šimtą kartų stipriau. Kaip ir su daugeliu dalykų, kurių neįvertiname gavę natūraliai. Bet tai visiškai žmogiška.
Hormonų metai
Pirmas vizitas į Santaros vaisingumo centrą buvo itin nejaukus man pačiai, nors gydytoja, lydėjusi nuo pirmų dienų, buvo itin maloni. Dar šiandien prisimenu tuos kelis veidus, sėdinčius priešais, visi rimti, susikaupę. Nedaug žiūrintys vieni į kitus. Tame nedideliame koridoriuje visada tvyrojo tokia keista atmosfera, lyg tarpusavio supratimo, palaikymo, bet su nebylia taisykle neklausti nieko.
Čia lyg nelabai gali klustelti, o ko jūs čia, ar pradėti pokalbio. Net dar keisčiau, man atrodė, kad čia buvo susitarimas pamiršti vieniems kitus išėjus. Nes ir įeiti čia, į vaisingumo kliniką, atrodė, reikia net truputį apsidairius. Kad netyčia Santarose nesutiktum kokio pažįstamo, kad nenutiktų taip, kad pasimatęs prie šių durų, atsakei į klausimą „kada vaikai?“.
Kabinete pasikalbėjome su gydytoja. Tyrimus pakartojome, viskas vėl pasitvirtino, atlikusi dar išsamesnius tyrimus antrojo vizito metu ginekologė paaiškino – turėsime mėginti „numušti“ FSH. Variantai yra du, jei seksis tai padaryti sėkmingai, numušus galima mėginti pastoti natūraliai, bet jei nesiseks, kitas kelias – „pagauti numuštą“ ir greitai atlikti dirbtinį apvaisinimą (IVF). Bet vis tiek pirminis tikslas yra paveikti hormoną taip, kad jis neviršytų bent 12 mIU/ml. Pasakoju savo žodžiais, medikė paaiškino viską moksliškiau.. Taip prasidėjo mano ilga ir varginanti draugystė su hormonais bei kitais vaistais.
Greitasis variantas neveikė. Kraujo tyrimą, nustatantį FSH, turėjau atlikinėti kiekvieno mėnesio 3-5 ciklo dieną. Viena vertus, tie metai slinko lėtai, nes su ašaromis, mintimis, maldomis, viltimis ir jų dūžiais atsibodau ir sau, ir kitiems. Man atrodo, kad puikiai žinojau, jog ši tema jau įgriso net geriausiai draugei, bet nekalbėti, nesidalinti jau negalėjau. Ir dėl to, kad buvo per sunku savyje, ir dėl, kad tai tapo mano esminiu gyvenimo fokusu. Kraujo tyrimų diena atslinkdavo, kitą dieną ekrane išvysdavau tai 25, tai 23, tai 38... Nužliumbdavau ir kildavau vėl laukti kito mėn.
Kito kelio tiesiog nebuvo, gydytoja sakydavo tiesiog – tęskime ir laukime. Iš esmės po metų jau ėmiau savęs klausti, kiek tai tęsis? Ėmiau mąstyti, kiek dar tversiu ir kada nustosime. Reiktų atkreipti dėmesį, kad hormonai irgi labai smarkiai veikė ir emocinę būklę.
Atšventėm Naujuosius, kas rodė, kad praėjo metai. Tyliai sau žadėjau, kad duodu šiam tikslui dar metus – galbūt daugiau savęs nekankinsiu. Nors pasižadėjimu sau ir nebuvau tikra.
Šviesa
Sausis pralėkė įprastai. Vasaris nustebino netikėtu pokyčiu. Nors jau baisiai bijojau spustelėti kraujo tyrimų rezultatus, nes emocinės audros po jų buvo vis sunkesnės, šį kartą pamačiau 17. Mažiausiai per visus prabėgusius metus. Tai suteikė viltį, nors stengiausi, kad ji nebujotų per daug.
Viltingai klustelėjau gydytojos, gal 17 pakaktų? „Palaukiam dar“. Toks buvo atsakymas. Beje, su gydytoja jau buvome nusprendę, kad jei atklystų netikėtas mažiau nei 12 – mūsų laukia dirbtinis apvaisinimas. Remdamasi ir kitais duomenimis, gydytoja tai parekomendavo, nes rimtai abejojo galimybe vis tik „užtaikyti“ natūraliai. Juolab kai norimų rodiklių, net ir su didelėmis pastangomis, laukėme daugiau nei metus.
Labai bijojau, kad kovas nenuviltų. Ketvirtadienį pasidariau eilinį kraujo tyrimą FSH nustatyti, o penktadienį ruošėmės su vyru susitikti su bičiuliais. Bet per pietus, sėdėdama darbe, atsiverčiau atsakymą, kuriuo net patikėti negalėjau – 11. Akimirksniu parašiau gydytojai, o ji, dar kiek detalizuodama viską, bet atsakė – ruoštis savaitgaliui. Negalėjau patikėti. Labai džiaugiausi, bet taip pat ir bijojau džiaugtis. Dalinomės tuo tik su vyru. Viena vertus, tai ir yra asmeniška, kita vertus, žinojome, kad gali nepasisekti, todėl nenorėjome anksčiau laiko dalintis net su labai artimais žmonėmis.
IVF praėjo sėkmingai. Atsisveikinat gydytoja šypsodamasi priminė – po trijų savaičių, primetė dieną kalendoriuje, pasidaryti nėštumo testą ir jai parašyti, nes ji irgi laukia, nerimauja. Ir tą žinojau. Beje, kelis kartus buvau girdėjusi, dar sėdint tame koridoriuje, kaip įlėkdavo pas koleges ir džiugiai pasidžiaugdavo, kad kažkam pavyko. Matyt, tada gaudavo prašytas žinutes.
Tą dieną pasiėmiau laisvą. Suvokiau, kad nei vieno atsakymo atveju nenorėsiu, o gal ir negalėsiu dirbti. Vyras irgi. To ryto nepamiršiu niekada gyvenime. Niekada. Stovėjau prie lango ir verkiau. Nežinia kaip tos mažos ašaros galėjo talpinti tiek laimės, pilnatvės ir išsipildymo. Ir jis sunkiai tikėjo. Po šitiek laiko suvokti, kad pavyko, buvo ir labai gera, ir labai sunku. Smegenys ilgai to „nekramtė“.
Bet. Nors jau galvojome vardą ir manėme, kad kiek atsipūsime, tai dar nebuvo laiminga pabaiga.
Pirmasis trimestras ir laimė
Džiaugėmės, tačiau gydytoja priminė, kad šiokios tokios stebėsenos po IVF reiks. Vieną, antrą kartą atlikę tyrimus, supratome, kad turime naują bėdą. Progesterono kiekis kraujyje – per mažas, o jis lemia vaiko raidą, vystymąsi. Gydytoja pranešė, kad šį hormoną reikės leistis visą pirmąjį trimestrą, nes jam stingant gresia persileidimas.
Buvo tik vienas „bet“. Reikiamų vaistų Lietuvoje tuo metu nebuvo. Gydytoja išrašė siuntimą ir patarė vykti į Lenkiją, susiskambinti su vaistine, kad paruoštų tinkamą kiekį, mat jo reikės nemažai – juk leistis reikės tris kartus per dieną.
Išvykome į Suvalkus. Nuo to apsipirkimo adatos lydėjo kelis mėnesius. Ryte suleisdavo vyras, dieną nueidavau į darbo wc ir į pilvą susileisdavau pati, vakare vėl abu ieškodavom laisvos ir dar nepamėlusios vietos. Galiausiai, „pramušėm“ ir čia. Nors ir sunkiai, ypač jau į galą, bet įveikėm pirmuosius tris mėn., kurie paprastai laikomi pavojingiausiais.
Dar kurį laiką lankė baimė, kad ar čia jau tikrai viskas? Bet tai jau buvo tik praeities šešėliai. Likęs nėštumo terminas buvo sklandus. Jaučiausi labai gerai iki gimdymo dienos, o ir pats JOS atėjimas į pasaulį vieną tylia ir gražią gruodžio naktį buvo palyginti sklandus.
Įdomiausia tai, kad prabėgus 19 mėn. nuo pirmosios dukters gimimo, vieną vėlyvą rudens vakarą prastokai pasijutau. Pykino šeštadienį, vėliau ir sekmadienį. Kai tai tęsėsi ir pirmadienį, susimąsčiau – ar tai galėtų būti? Eidama į vaistinę jau kone žinojau atsakymą. Pirmoji mergytė, pasirodo, paliko kelią į pasaulį ateiti ir sesei. Šį kartą jau be pagalbų.
