Net ir išgirdusi sunkią diagnozę moteris neprarado optimizmo ir kiekvieną dieną tikėjo, kad sulauks sau skirto donorinio organo. Nuojauta Aurelijos neapgavo – donorinio inksto moteris sulaukė ir tą dieną vadina savo antruoju gimtadieniu.
„Man transplantacija buvo atlikta 2016 metų lapkričio 24 dieną. Šią gyvenimo dovaną jau turiu beveik 6 metus“, – pasakoti pradeda moteris.
Neprarado tikėjimo, kad inksto sulauks
Inksto transplantacija dažniausiai laikoma gyvenimo kokybę gerinančia, o ne gyvybę gelbstinčia transplantacija, nes žmogus gali gyventi nuolat atliekamų dializės procedūrų pagalba. Tačiau Aurelijos atveju inksto transplantacija išgelbėjo jos gyvybę, nes moteris atsisakė atlikti dializės procedūras.
„Prieš transplantaciją mano inkstai tebeveikė tik 11 proc. pajėgumu, bet aš toliau ėjau į darbą, sportavau, nesiskundžiau bloga sveikata. Kiekviena diena man buvo tarsi šventė.
Gydytojai kartojo, kad jau reikia galvoti apie fistulių statymą ir dializės procedūras, nes situacija iš tiesų labai bloga, tačiau aš atsisakiau. Iš nefrologo gavau skundą, kad atsisakau dializių, nors galiu eidama tiesiog nukristi ir numirti.
Aš visiems kartojau, kad inksto tikrai sulauksiu ir nereikia dializių. Į mane žiūrėjo labai kritiškai, bet buvau įsitikinusi, kad tikrai gausiu inkstą. Aš tai jaučiau – nežinau, ar tai buvo vidinis balsas, ar kažkas iš aukščiau, tačiau buvau tvirtai tuo įsitikinusi“, – šypsosi moteris.
Atsibudo tarsi pasakoje
Recipientai patekę į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą niekada nežino, kada sulauks skambučio iš transplantacijos centro, kad atsirado jiems tinkamas donorinis organas. Tai priklauso ne nuo numerio eilėje, o nuo recipiento kraujo grupės ir imunologinio suderinamumo su donoru. Kartais recipientams tenka laukti metus, o kartais užtenka vos kelių mėnesių.
Aurelijai pasisekė dar labiau. Patekusi į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą moteris jau po 5 dienų sulaukė skambučio, kad atsirado jai tinkamas donorinis inkstas.
„2016 metų lapkričio 23 diena buvo įprasta. Vienintelis skirtumas buvo tai, kad ryte man paskambino vadovas ir pasakė, kad galiu neatvykti į darbą, nes daug darbuotojų susirgo, todėl man geriau pasisaugoti ir pabūti tą dieną namuose.
18 valandą tvarkiausi sandėliuką ir suskambo telefonas. Ekrane rodė, kad numeris privatus, todėl dar svarsčiau, ar verta atsiliepti. Atsiliepiau ir nefrologas pasakė: „Aš tau turiu gyvenimo dovaną“. Nesupratau kas vyksta, stovėjau lauke ir žiūrėjau į mėnulį ašarų pilnomis akimis.
Nesupratau kas vyksta, stovėjau lauke ir žiūrėjau į mėnulį ašarų pilnomis akimis.
Supratau, kad tai bus mano diena ir ji pasibaigs labai laimingai. Turėjau 45 minutes susiruošti ir kuo greičiau nuvykti į ligoninę kraujo tyrimams. Nors jaučiau kylančią paniką, stengiausi reaguoti šaltai. Pranešiau tetai ir pusseserei, kad važiuoju, tačiau prašiau nieko nesakyti mamai, kad ji nesibaimintų. Norėjau jai viską papasakoti, kai transplantacija bus įvykusi. Artimieji su nekantrumu laukė ir tikėjo, kad viskas bus gerai. Supratau, kiek daug mylinčių žmonių turiu aplink save. Esu dėkinga ir jiems, kad mane palaikė ir manimi tikėjo“, – lemtingą dieną prisimena moteris.
Aurelija spėjo per nurodytą laiką atvykti į ligoninę. Tuomet per 2 valandas jai buvo atlikti visi reikiami tyrimai ir moteris buvo perkelta į Leičesterio ligoninę, kur turėjo laukti tyrimų rezultatų ir patvirtinimo, kad transplantacija tikrai įvyks.
„Maždaug 3 valandą ryto gydytojai atėję pranešė, kad transplantacija gali būti atliekama. Operacija truko 5 valandas.
Iškart po transplantacijos atrodė, kad atsibudau pasakoje. Viskas atrodė nauja, lyg pati iš naujo gimus. Vos pabudusi norėjau ir gerti, ir valgyti, tik dar negalėjau. Kitą dieną jau stojausi ant kojų. Po 5 dienų išleido gydytis į namus.
3 mėnesius leidau laiką namuose, ilsėjausi, viską pati tvarkiausi. Po 2 mėnesių jau išėjau į sporto salę pajudėti. Pati save stūmiau, kad greičiau išsijudinčiau. Gydytojai man sakė, kad dabar turiu naują gyvenimą ir turiu juo džiaugtis, o pats organizmas atsiųs man signalus, kada bus per daug, kada reiks truputėlį pristabdyti“, – pasakoja Aurelija.
„Gyvenu antrą gyvenimą“
Aurelija gyvenimą labai vertino ir prieš transplantaciją, kiekvieną dieną sutikdavo lyg šventę, tačiau gavus donorinį inkstą gyvenimas nušvito naujomis spalvomis.
„Prieš transplantaciją savęs visai neribojau, gyvenau, kaip įprasta, bet buvo labai sunku – greit pavargdavau, daug miegodavau, jautėsi nuotaikų kaita, atmintis šlubavo. Pamiršdavau, kaip nuvažiuoti į darbą arba kaip suregzti sakinį. Negali žmogui net paaiškinti, kad tau padėtų, nes nebesupranti, kas vyksta, o reikia gyventi toliau.
Požiūris į gyvenimą pasikeitė po transplantacijos. Gyvenimą vertinau ir prieš transplantaciją, bet dabar gal dar labiau suprantu jo vertę. Dabar gyvenu antrą gyvenimą. Gavau antrą galimybę, todėl turiu ją vertinti, prižiūrėti save, kad jos nepaleisčiau“, – sako ji.
Gavau antrą galimybę, todėl turiu ją vertinti, prižiūrėti save, kad jos nepaleisčiau.
Didžiausią gyvenimo dovaną gavusi Aurelija ragina nebijoti organų donorystės, nes donorystės dėka prasitęsia ne tik organą gavusio recipiento gyvenimas, bet ir paties donoro.
„Nereikia abejoti dėl organų donorystės – jei tik turite galimybę po mirties palikti tai, kas kažkam gali išgelbėti gyvybę. Tai yra nuostabu ir nepakartojama, kad kažkas gali nešioti dalelytę mūsų, kai pačių jau nebebus. Net jeigu neturėčiau transplantuoto organo, pasakyčiau tą patį. Reikia didžiuoti ir džiaugtis, kad galime padėti kitiems. Juk tai nieko nekainuoja. Aš pati gyvenu tik dėl donoro. Tai nuostabu“, – sako Aurelija.
Transplantacijų laukia šimtai
Apie galimybę dovanoti mirusio žmogaus organus artimieji išgirsta pačiu sunkiausiu metu. Netekties skausmas ir liūdesys apsunkina sprendimo, ar pritarti organų donorystei, priėmimą.
Artimiesiems sutikus padovanoti organus, gavus kraujo tyrimų rezultatus ir gydytojams įvertinus organų būklę – pradedama komunikacija su potencialiais recipientais. Per gana trumpą laiką jie turi apsispręsti ar galės atvykti transplantacijai į Kauno arba Santaros klinikas. Atvykus jiems taip pat yra atliekami įvairūs tyrimai, siekiant įvertinti ar donoro organas tikrai jiems tinka.
Vienas efektyvus organų ir audinių donoras galėtų padėti daugiau nei 7 žmonėms. Inkstų laukiantiems recipientams transplantacija reiškia išsilaisvinimą iš gydymo procedūrų ir gyvenimo kokybės pagerinimą, ragenų laukiantiems – vėl leistų praregėti, o kitiems – tai vienintelė likusi viltis gyventi.
Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 334 žmonės*: 74 laukia inksto, 36 širdies, 9 plaučių, 5 širdies-plaučių komplekso, 55 kepenų, 155 ragenų transplantacijos. Iš jų – 3 vaikai. Šių žmonių sveikata priklauso tik nuo kitų žmonių gerumo ir pasiryžimo padovanoti savo organus po mirties.
Kviečiame išreikšti pritarimą organų donorystei – tai padaryti galite užpildę prašymą internetu ntb.lt svetainėje arba bet kurioje „Camelia“, „Eurovaistinės“ arba „Gintarinės vaistinės“ vaistinėje.
*2022 metų spalio 31 d. duomenimis
