Ramūnas savo ligos ir išgijimo istorija pasidalino šeštadienį Vilniuje vykusioje konferencijoje, skirtoje Tarptautinei vaikų vėžio dienai – sveikstantiems ir pasveikusiems vaikams bei jų šeimoms.
Teko nemažai iškentėti
Tik dabar, būdamas suaugęs, R.Amšiejus gali realiai įvertinti, kokioje rimtoje situacijoje jis buvo atsidūręs. Viskas prasidėjo staiga, nuo didelio karščiavimo. Šeimos daktarė įtarė leukemiją. Nusiuntė į Onkohematologijos centrą Santaros klinikų Vaikų ligoninėje. Tyrimai įtarimus patvirtino – būklė labai rimta. Buvo nutarta skirti dvigubą chemoterapijos kursą.
Ramūnas pasakoja, kad gydytojai tėvams nieko nežadėjo – nebuvo jokių garantijų, kad chemija suveiks. Vis dėlto jau po dviejų savaičių paaiškėjo, kad liga gydymui pasiduoda... Tačiau tai buvo tik pradžia. Gydymas truko 10 ilgų mėnesių.
„Kraujo ėmimas buvo tokia įprasta procedūra, kad net nejausdavau. Sunkiausia būdavo ištverti kraujo čiulpų ėmimą, kai durdavo į nugarą. Čia būdavo kaip peilis į širdį. Prisimenu, kai baigiau gydymą, dūrė iš karto ir į nugarą, ir į klubą. Tais laikais turbūt nenuskausmindavo. 2 seselės laikydavo ir daktaras dar per vidurį prispaudęs“, – prisimena R.Amšiejus.
Sunkiausia būdavo ištverti kraujo čiulpų ėmimą, kai durdavo į nugarą. Čia būdavo kaip peilis į širdį.
Jis sako buvęs kantrus vaikas, o štai palatos draugas, norėdamas išvengti skausmingų procedūrų, ir apspjaudydavo, ir apvemdavo palatos seseles.
Vyriškis pasakoja, kad nuo chemijos „sudegdavo“ venos. Vaikai jausdavo, kad iš venos išėjo kateteris, bet niekam nesakydavo, kol pats neiškrisdavo – bijojo, kad iš naujo durs. Kentėdavo.
Sudėtingas gydymo procesas nualino organizmą. Porą kartų Ramūnui buvo sustojusi širdis. Po nepavykusios procedūros buvo praradęs gebėjimą vaikščioti. Pirmą kartą nevaikščiojo gerą mėnesį, per tą laiką net kojų raumenys pradėjo nykti...
Kai pradėjo stotis ant kojų, norėdamas mamai parodyti, kad jau eina, nukrito. Tąkart lovoje teko praleisti 2 mėnesius – negalėjo nei vaikščioti, nei sėdėti.
„Palatos draugai ateidavo pas mane pažaisti. Jie dūkdavo, bėgiodavo. Kai labai norėdavau būti kartu su jais, įsisodindavo mane į neįgaliojo vežimėlį ir stumdydavo po skyriaus koridorius. Tada mes būdavome lygūs“, – prisimena R.Amšiejus.
Vyriškis džiaugiasi, kad dabar daug kas pasikeitę, ligoninė tampa vis panašesnė į namus: „Buvau nuėjęs į Onkohematologijos skyrių. Nepalyginti sąlygų, kokios buvo tuomet ir kokios yra dabar. Ir tos procedūros vaikams nebėra tokios skausmingos, kaip būdavo mums“.
Kuo sirgo, sužinojo tik studijuodamas mediciną
R.Amšiejus įsitikinęs, kad būtent tinkamai parinktas gydymas lėmė, kad jam neteko patirti ligos atkryčių. Dar daug metų, beveik iki pilnametystės, buvo stebimas, bet tyrimai visada buvo geri. Tiesa, nerimo pasitaikydavo.
Buvo keistas jausmas – kaip galėjau visa tai pakelti būdamas vaikas. Bet ir smagu, kad tokią ligą nugalėjau, – pasakoja R.Amšiejus.
„Vieną kartą buvo aukšta temperatūra, niekas nerado, dėl ko. Jau buvo kilusi panika, galvojom, kad atsikartojo liga, bet paaiškėjo, kad dėl danties“, – prisimena Ramūnas.
Jis sako vaikystėje net nežinojęs, kuo serga: „Man buvo pasakyta: tu sergi kraujo liga, tau reikia perpilti kraują. Aplinkiniai žinojo, kad aš sergu leukemija, vėžiu. Buvo vaikų, kurie šaipydavosi: vėžininkas. Sakydavau jiems: „Aš jokiu vėžiu nesergu.“
Išsiaiškino kiek netikėtai: įstojęs į mediciną sugalvojo rašyti darbą apie onkologiją. Pradėjęs domėtis kraujo vėžiu pamatė, kad viskas labai pažįstama. „Pakviečiau mamą, tada ji papasakojo. Buvo keistas jausmas – kaip galėjau visa tai pakelti būdamas vaikas. Bet ir smagu, kad tokią ligą nugalėjau“, – pasakoja R.Amšiejus.
Baimė nesusilaukti vaikų nepasitvirtino
Sukūrus šeimą atsirado nerimas – ar galės dėl patirto gydymo, chemoterapijos susilaukti vaikų. Iš pradžių nesisekė, jau buvo su žmona pradėję lankytis pas gydytojus, ieškoti pagalbos.
„Vieną dieną žmona paskambino ir pranešė, kad laukiamės. Netikėjau: tikrai? Keturis kartus tikrino, kol patikėjom, kad tikrai“, – juokiasi vyriškis. Dabar jų didžiausias džiaugsmas – metukų dukrelė.
„Kai jau turiu savo vaikų, suprantu, ką jautė tėvai“, – sako R.Amšiejus. Jis pasakoja, kad buvo labai baisu, kai dukra susirgo ir reikėjo ją vežti į ligoninę. „O kaip tėvams buvo sunku, kai aš susirgau, išvis neįmanoma įsivaizduoti. Kai mama pradeda kalbėti, visada su ašaromis akyse. Iki šiol nenori važiuoti į Vilnių pas mus į svečius“, – juokiasi ligą spėjęs pamiršti vyras.
Jis sako dar ir dabar, kai eina kartu su tėvais, sutikus seniai nematytą pažįstamą, kartais išgirsta tyliai klausiant: „Čia tas pats vaikas? Girdėjau, kad jis mirė.“
Tapo mediku
Likimo ironija – Ramūnas pats tapo mediku: „Iki šiol nežinau, kaip įstojau į mediciną – nemėgau nei balto chalato, nei ligoninės kvapo.“
Kai jau turiu savo vaikų, suprantu, ką jautė tėvai, – sako R.Amšiejus.
Ir dirba prieš namais kažkada buvusią ligoninę, kurios nė sapnuoti nesinorėjo. Maža to, yra patologijos technologas. Dirba su onkologinėmis ligomis – t. y. tiria, ar žmonės serga vėžiu, ar ne. Žmona taip pat – patologijos laborantė.
Visiems šiuo metu su liga kovojantiems R.Amšiejus linki nenusiminti, tikėti savo jėgomis: „Žmogus yra stipresnis viduje, negu ta liga. Jei vaikas nebus nuliūdęs, nebus sutrikęs, sulauks tėvelių palaikymo, įveiks tą ligą. Viskas įmanoma. Juk ir aš du kartus iš naujo išmokau vaikščioti.“
