Dukra gimė natūraliai, be jokių medicininių įsikišimų
Gimė sveika mergaitė, vystėsi visiškai normaliai, bet buvo ypatingai jautri ir dirgli. Kai jai suėjo treji metukai, grįžau į darbą. Visi iš anksto tam psichologiškai ruošėmės, apie tai kalbėjom. Namuose dukra liko su aukle, vyras neskubėdavo išeiti iš namų rytais, kad dar su ja pažaistų, o aš pasiankstinusi darbo grafiką grįždavau iškart po jos pietų miegelio. Atrodytų, labai švelnus pokytis. Tačiau jos kairė akis tuo metu kartais sužvairuodavo.
Ruošiausi užrašyti ją patikrinimui pas akių gydytoją, bet žvairavimas buvo labai nepastovus. Vyras žvairumo visai nepastebėjo. Delsiau. Tuo metu pradėjom lauktis antrojo vaikelio ir vis dažniau likdavau namuose. Tada aiškiai supratau, kad neišvengsim vizito pas oftalmologą.
Diagnozė – kaip žaibai iš giedro dangaus
Buvau nustebinta, kad eilės pas vaikų akių gydytojus yra keli mėnesiai ir daugiau! Dar labiau nustebom išgirdę diagnozę. Nepatikėjom! Todėl greitai užsirašėm į privačią akių kliniką. Diagnozė buvo identiška... Akinukai nuolatiniam nešiojimui, kurių dioptrijos +6, astigmatizmas, žvairumas. Medikai sakė, kad taip yra nuo gimimo, kad paveldėta ir gal paauglystėje išaugs, nors mažai tikėtina. Stresas, panika ir įtampa užvaldė viską, o vienintelis siūlomas kelias buvo kuo greičiau įsigyti akinius! Ir kokia nelaimė, kad akinukų reikės laukti gal tris savaites! Negalėjau blaiviai mąstyti. Net nebuvo minties sudvejoti oftalmologų rekomendacijomis. Ir apskritai – kas gi gydo akis kitaip nei akiniais? Juk kito kelio nėra.
Medikai sakė, kad taip yra nuo gimimo, kad paveldėta ir gal paauglystėje išaugs, nors mažai tikėtina.
Viduje net drebėjau, kaip sunku buvo susitaikyti su akinukų uždėjimu, bet tikėjau, kad viskas taip ir išsispręs, buvo patogu taip galvoti. Ketvirtąjį dukros gimtadienį atšventėm jau su akinukais, o po kelių dienų gimė ir antras vaikelis. Nebuvo nei laiko, nei galimybių gilintis į viską, kas buvo „aišku“. Juo labiau, kad dukra akinukus nešiojo noriai, jai viskas buvo daug ryškiau ir aiškiau matyti. Aš labai tikėjausi, kad po pakartotinio patikrinimo bent mažyte dalelyte dioptrijos bus sumažėjusios. Deja.
Negalėjau susitaikyti su tuo, kad dukra – su akiniais
Nors akytė po akinukais nebežvairavo, pasibaigė akių uždegimai, pagerėjimas lyg ir akivaizdus, bet aš negalėjau su tuo susitaikyti! Tokiam mažam vaikui labai nepatogu su akinukais: jie krenta, nors ir prilaikomi gumyčių, žaidžiant vis tenka pasitaisyti, ašarojant tuoj viskas aprasoja, sudrėksta, jau nekalbant apie dažną akinukų valymą nuo riebių, išpaišytų ar žemėtų pirštukų.
Mano viduje kažkas degė, draskė ir kėlė jausmų chaosą. Dukros peršalimai, neaiškios kilmės bakteriniai susirgimai, praleisti ligoninėse, net naktis reanimacijoje – viską dar kažkaip galėjau „pateisinti“, rasti tam priežasčių ar panašiai. Bet dukros akytės su akinukais... Prisidėjau pati jos akinukus ir apsiverkiau iš sielvarto... Negalėjau pro juos matyti ne tik objektų spalvų ar kontūrų, viskas buvo šešėlių pasaulyje. Kaip ji iki šiol turėjo matyti mus, tėvus, namus, gamtą, pasaulį?
Taip kas vakarą vis nuverkdavau savo širdgėlą, kol pradėjau veikti. Tą paskatino viena mama, kuriai prasitariau, kad negaliu susitaikyti su visu tuo, o ji ramiausiai atsakė: „Ir nereikia su tuo taikytis! Prašau, Sigitos kontaktai, pasikalbėk.“ Lyg viskas būtų buvę taip paprasta.
Nuimti dukrai akinius buvo labai sunku
Iki tol jau buvau pati radusi įvairiausios „netradicinės“ informacijos apie akis, jų problemas, sveikatinimo būdus. Gilinausi ir bandžiau taikyti sau, dukrai, šeimos gyvenime viską, kas galėjo bent kažkiek sietis su šia tema.
Pagaliau po pokalbio su Sigita Kriaučiūniene įvyko persilaužimas. Jos pirmasis patarimas buvo – šalin akinius! Na, taip, kaip ir neblogai būtų, BET... Bet tada pamačiau visą savo baimių pulką, stovintį karinėje parengtyje ir man grūmojantį! Ant tų baimių, nepasitikėjimo, nesaugumo, pasirodo, ir buvo pastatytos tariamos vertybės, įsitikinimai ar kažkokie suvokimai apie tai, kas vyko ir kodėl tai nutiko. Aš buvau ta, kuri nenorėjo uždėti akinukų, bet dabar esu ta, kuri negali jų nuimti! Jei tai būtų mano sveikatos klausimas, gal kitaip reaguočiau, bet gi kalbam apie besivystančio vaiko sveikatą. Be to, viena akių specialistė nuteikė, kad tai šarlatanizmas. Trumpai drūtai.
Aš buvau ta, kuri nenorėjo uždėti akinukų, bet dabar esu ta, kuri negali jų nuimti!
Prireikė daug vidinės jėgos ir drąsos susigyventi su tuo pasiūlymu nuimti akinukus. Bet vos tik tai nutiko, visa šita pasipriešinimo istorija atrodė tokia netikra. Iškėlėm „akyčių pasveikimo“ šventę, suvalgėm tortą ir padėjom akinukus į stalčių, susitarę, kad jei dukrai prireiks, ji bet kada juos gali užsidėti.
Taip niekada ir nenutiko.
TAIP PAT SKAITYKITE: Regėjimo stiprinimo praktikomis akinių atsikratęs Mindaugas: „Jaučiu laisvę ir pasitikėjimą savimi“
Akinių nuėmimas dukrai leido rasti daug atsakymų
Tuo pat metu atėjo laikas eiliniam patikros vizitui pas oftalmologą. Rezultatai buvo prastesni nei prieš 9 mėnesius užsidėjus akinius! Buvo pasiūlyta pakeisti akinius į stipresnius. Man tai buvo papildomas padrąsinimas ir nusiteikimas eiti kitu keliu. Akinukų nuėmimas man pačiai atvėrė akis.
Aš visada sakiau, kad vaikai serga tėvų ligomis, kad vaikai priklauso tai pačiai „šeimos nervų sistemai“, kad jie yra mūsų veidrodis. Bet tik dabar tai „suvirškinau“ ir pradėjau iš tikrųjų tuo supratimu gyventi.
Apie mane mano vaikas kalba man. Aš juk pati savęs nepriimu, nemyliu. Tai juk aš nepriimu tikrovės, vengiu jos arba stengiuosi ją pakeisti, pagražinti. Nesvarbu, kad mėsos jau 10 metų nevalgau, bet kokią prievartą naudoju prieš save pačią ir aplinkinius! Stresai, įtampos, nepasitikėjimas ir netikėjimas. Aš priimu pasaulį iškreiptai. Tai kaip mano vaikas tą mato? Dar didesniame vaikiško nesupratimo rūke. Ji puikiai jaučia tą ir nenori matyti, nenori patirti to nedžiaugsmo, kontrolės ir spaudimo, nepripažįsta, todėl geriau išvis nematys...
O dar mama išėjo į darbą, gimė antras vaikas, ji tapo sese, mama vėl namie, tik viskas nebe taip, kaip buvo: nežinia, nerimas, nesaugumas ir nestabilumas.
Dukra žvairavo tik prie manęs
Aš priimu pasaulį iškreiptai. Tai kaip mano vaikas tą mato? Dar didesniame vaikiško nesupratimo rūke.
Nuėmus akinukus atsinaujino akyčių uždegimai, vis dažniau jas patrindavo, vėl pradėjo žvairuoti... Tik dabar viską priėmiau visai kitaip, su žymiai daugiau sąmoningumo. Pastebėjau, kad ji daugeliu atveju sužvairuoja tik man! Ne vyrui ar kitiems aplinkiniams.
Dabar supratau, kodėl vyras iš pat pradžių nematė to žvairumo. Jai buvo nesaugu tik su manim, jautė įtampą. Ir dabar kartais akytė sužvairuoja, kai paprieštarauju jos idėjai, planui ar kažkokiam suvokimui, arba kai pamato mane su antru vaikeliu ant rankų.
O tai, kad ji pradeda nevalingai rankas prie akyčių kelti (kartais net pajungdama savo kasas, rūbelius ar jų kišimą į burną) – man puikus ženklas, kad peržengtos visos jos vidinės ramybės ir saugumo ribos, o jos kūnelis „šaudo signalines raketas“. Nesu tikra, ar galėčiau taip aiškiai suprasti ir patirti tuos ženklus jai nešiojant akinukus.
Darome regėjimo gerinimo praktikas
Informacijos duoda Sigitos pasiūlytas žaidimas – sukurti akyčių pasaką. Dukra greitai įsijungė kuriant pasaką ir davė kiekvienai akytei vardą, įvardino tėvus, nurodė, kokias ligas jos patiria, kas joms gali padėti, ko jos labiausiai bijo ir taip be galo. Kas kartą istorijoj atsiranda naujų niuansų arba toliau nagrinėjama kažkokia problema. Tai puikus pratimas suprasti vaiko vidinį matymą ir jo pasaulį. Sveikuolių sąjungos organizuojama stovykla „Šalin akinius“ irgi davė labai daug naudos ir platesnį visa ko suvokimą mums, tėvams (nors aš ir neturiu jokių regos sutrikimų).
Daug idėjų ir patarimų perskaitėme Janet Goodrich knygoje „How To Improve Your Child’s Eyesight Naturally. A Thoughtful Parent‘s Guide“:
- stiprinant akies raumenukus darom visokius pratimus (žiūrim arti/toli, žiūrim į visas puses nejudindami galvos, piešiam su nosimi aplink objektus, greitai mirksim, supamės, šokinėjam ant batuto, dengiam pakaitomis abi akytes pirato akiniais ir pan.).
- prasidėjus uždegimams tiesiog dažniau darome palmingą, jos dienotvarkėje bandau sukurti daugiau ramybės;
- akių atpalaidavimui prieš miegą stengiamės visada padaryti palmingo pratimą (jai per sunku pačiai išlaikyti delniukus, todėl aš savo delnais uždengiu jos akytes).
- lauke šviečiant saulei darom soliarizacijos pratimą. Visa tai pavyksta padaryti tik tada, kai ji pati nori, kai ji tai žaidžia, kai ji pati pasiūlo ar sutinka. Priešingu atveju, vietoje pratimo naudos susikuriam tik papildomos įtampos ir emocingų prieštaravimų. Todėl būna dienų, kai nieko nedarom, būna, kai labai daug pavyksta išžaisti.
- namuose pakeitėm visas šviestuvų lempas, kad skleistų maksimaliausiai įmanomą apšvietimą. Vaikų žaidimo kampelyje pastatėm papildomą šviestuvą.
Manyje įvyko, vyksta ir neabejoju, kad įvyks šimtai miniatiūrinių sėkmės istorijų! Su kiekviena diena, kiekvienu įvykiu, kiekvienu patyrimu ar išgyvenimu aš vis labiau ir daugiau dėlioju savo pačios ir santykių su dukra mozaiką. Šį kartą su meile, švelniai sau ir su atjauta jai, nesistengiant būti tobula mama ir nereikalaujant iš jos užtikrinti mano gerą savijautą ar patogumą. Priimant save ir ją, va, tokias, visokias.
Pats svarbiausias dalykas visoje šitoje istorijoje yra Sigitos mokytojų pasakymas, kad tai ne akių reikalas. Drąsiai, gal net įžūliai pasakyta. Bet tik vėliau supratau, kad tai iš tiesų – ne akių reikalas... Akys tik pasekmė to, kas įvyko daug giliau ir seniau tame mažame vaiko kūne ir jo pasaulėlyje, rezultatas to, ką į tai įdėjai pats. Taip, asmeniškai tu pats.
Kuo didžiausios meilės ir ramybės toje kelionėje kiekvienam!
„Facebook“ grupėje V.H. Beitso metodas-natūralus regėjimo atstatymas rasite žmonių patirtis, patarimus ir įžvalgas, kaip padėti sau susigrąžinti gerą regėjimą.
