Liga smogė žaibiškai
Liga Ernestui smogė beveik prieš metus. Viskas prasidėjo nuo pažastyje padidėjusio limfmazgio. Vos jį aptikus, iš karto buvo kreiptasi į medikus. Kaip pasakoja jo mama Saulė Orintienė, biopsijos rezultatai šeimą pasiekė praėjus vos dviem dienoms po 18-to sūnaus gimtadienio. Žinia aukštyn kojomis apvertė visą šeimos gyvenimą. Tuometiniam abiturientui teko nutraukti mokslus ir pradėti sunkų, alinantį gydymą.
„Kaune jam buvo atlikti penki chemoterapijos kursai, po kurių buvo paskelbta remisija, liga sustojo. Labai tuo džiaugėmės, tačiau netrukus liga ir vėl atsinaujino. Sūnui buvo atlikti dar du chemoterapijos kursai, iš kurių paskutinis buvo labai stiprus ir sunkus. Po jo buvo atlikta kaulų čiulpų transplantacija – transplantuoti paimti jo paties kaulų čiulpai.
Po pustrečios savaitės mus išleido namo, bet po kelių dienų vėl atsidūrėme ligoninėje su pilvo skausmais. Ligoninėje Ernesto būklė pradėjo sparčiai blogėti ir jau beveik merdėjantį mes savo iniciatyva iš Kauno jį pervežėme į Santaros klinikas. Už tai reiškiu šiltą padėką Nacionaliniam kraujo centrui, kuris šį pervežimą suorganizavo, atsiuntė reanimobilį “, – teigė S.Orintienė.
Vilniečiams medikams pavyko vaikiną atgaivinti ir pastatyti ant kojų. Ernesto mama negaili gydytojams gerų žodžių: „Sūnaus liga – labai agresyvi ir žaibinė. Kai buvo nustatyta diagnozė, buvo pirma vėžio stadija, dabar, nepaisant viso gydymo, – jau ketvirta. Tai, ką turime dabar, vadiname stebuklu. Esame be galo dėkingi Santaros medikams, kurie jį, beveik merdėjantį, pastatė ant kojų, už jų rūpestį ir begalinį atsidavimą. Jie praktiškai ir sukūrė šį stebuklą“.
Planuoja persodinti mamos kaulų čiulpus
Dabar Ernestas laukia antros transplantacijos. Iš pradžių buvo ieškota donoro artimoje aplinkoje, buvo ištirta sesė, tačiau jos kaulų čiulpai netinka. Tuomet ieškota donoro negiminingų donorų registre, tačiau galiausiai grįžta atgal į šeimą. Kaulų čiulpų donore sūnui taps pati mama.
„Matyt, gydytojai nerado gerai atitinkančio negiminingo donoro ir nusprendė, kad geriau jau tegu būna giminingas, nors ir nėra visiško atitikimo. Tokiu atveju rizika, kad organizmas atmes svetimus kaulų čiulpus, vis tiek mažesnė. Visgi giminingas donoras – tai didelė sėkmė, labai retais atvejais taip nutinka, kad tinka giminaičių kaulų čiulpai“, – svarstė pašnekovė.
Transplantacija bus atlikta, vos tik vaikinas sutvirtės. Šiuo metu jis geria specialius vaistus ir sėkmingai augina kūno masę – nuo 45 kg jau priaugo iki 61 kg.
Po paskutinių keturių mėnesių, praleistų ligoninėse, Ernestas su šeima dabar džiaugiasi namų ramybe. „Sako, kad namuose ir sienos žmogų gydo. Taigi šiuo metu esame labai patenkinti“, – tikino vaikino mama.
Išsipildė svajonė pakilti į orą
Moteris prisipažįsta, kad be aplinkinių moralinio palaikymo ištverti visus šiuos metus būtų buvę labai sunku. „Facebook'o“ grupėje „Vilties spindulėlis“, į kurią buriasi sunkiomis ligomis sergančių vaikų šeimos, S.Orintienė, dalindamasi, kokiomis emocijomis gyvena, pasidalino sūnaus svajone pakilti į orą sraigtasparniu.
„Aš net neprašiau, kad ją kas nors įgyvendintų, tiesiog dalinomės savo kasdienybe, savo emocijomis. Po šios žinutės su manimi susisiekė Nacionalinis transplantacijos biuras ir pasiūlė tai padaryti. Mat jie kaip tik ruošėsi renginiui Vilniaus oro uoste. Sunku išreikšti dėkingumo žodžius visiems, kurie prisidėjo prie šio skrydžio – pradedant Nacionalinio transplantacijos biuro atstovais, baigiant pilotais.
Sergant tokia liga labai reikalingas žmonių palaikymas ir geros emocijos. Sūnus labai stiprus ir pozityvus. Jis optimistas bet kurioje srityje, todėl net tomis akimirkomis, kai buvo tikrai labai sunku, niekada negalvojo, kad bus blogai, stengėsi kapstytis ir kovoti su liga.
Kaip jis sakė, jis visada turėjo viltį ir nori kuo greičiau pasveikti, planuoja savo ateitį. Tačiau mūsų kelias tikrai labai sunkus, gydymas – labai alinantis, taigi Ernestas pavargsta. Tuomet palaiko žmonių gerumas: šilti komentarai „Facebook'e“, palaikančios privačiomis žinutės, geri žodžiai. Kaip jis sako, tai skatina jį nepasiduoti, eiti į priekį, kovoti su liga“, – atviravo pašnekovė.
Moteris palinkėjo niekam nesusidurti su tokia liga ir tokiais sunkiais išbandymais, tačiau net kai tai nutinka, pasak jos, reikia suprasti, kad vėžys nėra mirties nuosprendis.
„Tik reikia didelio optimizmo, didelio tikėjimo, atsiriboti nuo viso blogio, piktų dalykų ir gyventi šia diena: sulaukei ryto – ir padėkok, kad jis išaušo, sulaukei vakaro – vėl padėkok už praėjusią dieną. Mes išmokome gyventi tiesiog šia diena – nuo ryto iki vakaro, nuo vakaro iki ryto. Šiuo metu esame laimingi dėl to, ką turime, o kas bus toliau, tiesiog dabar negalvojame. Ateis laikas ir pamatysime, bet tikime, kad bus gerai“, – sakė S.Orintienė.
