Priklausau tiems, kurie mano, kad piešimas adata ant odos pateisinamas tik vienu atveju – iš reikalo. Tarkim, prigimtis pagailėjo ryškesnių antakių ar liga juos pasiglemžė. Tačiau pripažįstu: kai kurios dėl saviraiškos ar mados padarytos tatuiruotės atrodo išties pritrenkiamai, stebina jas sukūrusių žmonių gebėjimai ir meistriškumas. Bet tai, ką papasakojo ir parodė (turiu galvoje pacientų odos fragmentus) gydytoja dermatologė Jolanta Žilienė... Bėrimai, išopėjimai, pigmentinės dėmės... Kalbėjomės su specialiste apie problemą, kuri labai neramina pasaulio medikų bendruomenę.
– Įdomu, kokia dalis moterų, kurios darosi tatuiruotes, ilgalaikį antakių, lūpų ar akių kontūrų makiažą, aiškinasi dažų, kuriais bus gražinamos, cheminę sudėtį? Spėju, kad dauguma dėl to galvos nesuka...
Deja, žmonės nesidomi tatuiruočių pasekmėmis sveikatai. Paprastai jiems rūpi, kad būtų gražu, kad spalva nebluktų...
– Žinote, kas mane stebina? Viena vertus, vis daugiau žmonių domisi, kokios sudėties maistą valgo, kratosi nesveikų produktų, panašiai elgiasi ir su kosmetika, prevenciškai tikrinasi dėl melanomos... Kita vertus, tatuiruojančių savo kūną žmonių skaičius auga ne dienomis, o valandomis... Saugau organizmą nuo teršalų, bet darausi tatuiruotę?! Dažai – tai spalvotos įvairių medžiagų dalelės tam tikroje terpėje. Ir pigmentai, ir terpė (spiritas, glicerinas, aliejus...), suleisti į odą, gali paveikti ją ir apskritai organizmą nelauktu būdu. Jei terpė nesterili, tikėtina infekcija. O dažomosios dalelės... Apie tai, kas atsitinka joms atsiradus kūne, kokiose reakcijose jos dalyvauja, medikų bendruomenė dabar daug diskutuoja. Informacijos apie dažams naudojamus ingredientus yra, bet trūksta tyrimų, kurie akivaizdžiai parodytų, kas vyksta organizme, kai ten patenka dažų. Ilgalaikio makiažo ir tatuiruočių industrija įsukta kaip reikiant ir kasdien kas nors savanoriškai susileidžia to, kas potencialiai žalinga. Kas tikrai aišku? Kad ypač pavojingi raudonos ir geltonos spalvų dažai. Odos plotuose, į kuriuos suleista raudonų dažų, neretai iškyla granuliomų. Tie mazgeliai, su kuriais nori nenori teks susigyventi, – organizmo atsakas į svetimų jam medžiagų įterpimą. Kai kurie raudonų dažų komponentai turi kancerogeninių savybių, o geltoni dažai pavojingi dėl reakcijos su saulės spinduliais. Jų veikiami geltoni dažai blunka. Kokių naujų medžiagų susidaro šio proceso metu, kaip jos veikia organizmą, atsakymų kol kas nėra. Šviesūs, kūno spalvos dažai, kaip rodo tatuiruotes šalinančių specialistų patirtis, gali pridaryti bėdos, kai adatinis odos piešinys naikinamas. Juose būna metalų oksidų: geležies, cinko, titano. Jei lazeriu veikiamas metalo oksidas pakeičia valentingumą, šviesi spalva gali patamsėti ar virsti juoda – tada jos pašalinti neįmanoma. Ir tai tik dalis informacijos, kurią vertėtų turėti galvoje ruošiantis daryti tatuiruotę ar ilgalaikį makiažą. Deja, žmonės nesidomi tatuiruočių pasekmėmis sveikatai. Paprastai jiems rūpi, kad būtų gražu, kad spalva nebluktų...
– Ar tai reiškia, kad klasikinė juoda tatuiruotė geriau, nes tokios spalvos dažai pridaro mažiau bėdų?
– Nėra vienareikšmio atsakymo. Taip, suodžiai tatuiruotėms naudojami nuo senų laikų. Tačiau atliekant tyrimus su žiurkėmis išsiaiškinta, kad būtent juodų dažų nanodalelės yra mažiausios. Jos gali prasiskverbti pro kraujagyslių apsauginį barjerą ir, patekusios į kraują, pasklisti po visą organizmą. Be to, juoduose dažuose gali būti policiklinių aromatinių hidrokarbonatų (PAH): dalis jų, tikėtina, lieka odoje visą gyvenimą, absorbuoja ultravioletinius spindulius ir generuoja agresyvųjį deguonį, pažeidžiantį odoje vykstančius natūralius procesus. Klasikinę, suodžiais padarytą, tatuiruotę sunaikinti bene lengviausia, tačiau naujieji juodi dažai yra gaminami su plastiko dalelėmis – jos saugo spalvą nuo blukimo, daro ją itin sodrią. Naujoji juoda ypač sunkiai pašalinama! Lazerio procedūros metu oda stipriai traumuojama, kraujuoja... Žmogui tenka ateiti daug kartų, kol gaunamas norimas rezultatas. Nors dirbame su tatuiruotėms šalinti specialiai pritaikytu lazeriu, kuris skleidžia labai trumpus ir galingus šviesos impulsus, procedūras reikia kartoti ne vieną sykį.
Oda tatuiruotės vietoje sumaitojama taip, kad tampa panaši į spalvotą masę, savotišką faršą su dažais, nes kiekvienas dūris – porcija dažų.
Beje, tatuiruočių mėgėjams verta žinoti ir štai ką: odoje naikinami dažai ne išnyksta, o tik persikelia į kitą vietą. Paaiškinsiu, ką turiu galvoje. Tatuiruotojų naudojamos adatų sistemos subado odą labai tankiai – kaip siuvimo mašina: per minutę jos padaro 50–3000 dūrių. Oda tatuiruotės vietoje sumaitojama taip, kad tampa panaši į spalvotą masę, savotišką faršą su dažais, nes kiekvienas dūris – porcija dažų. Pažeidžiamas epidermis, viršutinis dermos sluoksnis, kartais ir gilesni jos sluoksniai. Dažų dalelės difuziškai pasklinda pažeistuose audiniuose...
– Oda virsta faršu su dažais? Skamba bjauriai.
– Deja, tokia tiesa! Taip pažeidus odą, organizmas stengiasi atsikratyti dažų naudodamas tam tikrus gamtos užprogramuotus mechanizmus. Visi mes turime imuninių ląstelių makrofagų: jų kaskart atskuba į traumuotą vietą. Nesvarbu, kas tai – adatų dūriai, sumušimas ar kitoks sužalojimas. Makrofagai surenka svetimkūnius ir nugabena į limfmazgius, kurie „tarnauja“ kaip transporto depas: ten sulaikomos svetimos organizmui medžiagos, šiuo atveju – dažų dalelės. Taip išvengiama jų patekimo į bendrąją kraujotaką. Padarius tatuiruotę, dažų limfmazgiuose randama jau po 15 minučių. Organizmą švarina ir jungiamojo audinio ląstelės fibroblastai: jos surenka makrofagų „pražiūrėtas“ dažų daleles, jas „užrakina“ ir neleidžia joms judėti. Visa tai vyksta, kai padaroma tatuiruotė. Ir viskas kartojasi, kai ji šalinama. Tada dalis fibroblastų suardoma ir juose buvusios medžiagos vėl atsiduria „laisvėje“. Ir vėl jų atsiranda tarpląstelinėje erdvėje, ir vėl vyksta makrofagų ir fibroblastų veiksmai... Tos ląstelės pareigingai dirba savo darbą ir po kiekvienos lazerio procedūros tatuiruotė vis labiau blykšta. Po tam tikro laiko jos nebesimato. Tai reiškia, kad didžioji dažų dalis nusėdo limfmazgiuose, o likę fibroblastai su dažais pasitraukė į gilesnius odos sluoksnius.
– Kas gražu tatuiruočių mėgėjams, visai nepatinka jų kūnams ir šie įnirtingai mėgina atsikratyti to, ko gavo šeimininkų įgeidžiu... Oho, koks gyvenimas verda odoje!
– Gyvenimas verda ne tik odoje. Organizmo naudojamas svetimkūnių atsikratymo mechanizmas kai kuriems tatuiruočių mėgėjams gali pridaryti ir rimtesnių bėdų, kai, pavyzdžiui, medikams kyla įtarimas, kad žmogus serga vėžiu. Pasakojau apie limfmazgius, kur kaupiasi dažai. Jei tatuiruotės plotas nemažas ir daug dažų patenka į limfmazgius, jie gali padidėti. Žmogus, užčiuopęs guzelį, kreipiasi į gydytojus, šie tiria, ieško priežasties, kol galų gale būna priversti pripažinti, kad įprasti tokiais atvejais tyrimai nieko nepaaiškina. Belieka limfmazgį operuoti – tada ir pasimato, kad jame pilna dažų, o ne navikinių ląstelių... Arba jei tatuiruotė padaryta tokiais dažais, kuriuose yra geležies oksido, tiriant magnetinio rezonanso tomografu bus matomi padidėję ir pakitę limfmazgiai. Šie gali suklaidinti medikus, mėginančius nustatyti diagnozę ir parinkti gydymo taktiką.
– Atrodo, kad įvairių sričių sveikatos specialistams labai praverstų tobulinimosi kursai, kurių tema – tatuiruotės...
– Tiesiog šeimos gydytojams, dermatologams, onkochirurgams vertėtų atkreipti dėmesį į paciento turimas tatuiruotes, žinoti galimas su jomis susijusias organizmo reakcijas. Tai padėtų išvengti diagnostinių ir gydymo taktikos klaidų, atsirandančių dėl informacijos stokos.
– O melanoma? Ir šiuo atžvilgiu tatuiruočių mėgėjai atsiduria pavojaus zonoje?
– Tatuiruotė gali paslėpti melanomos ženklus. Ypač rizikuoja didelių tatuiruočių mėgėjai. Ką galima pamatyti, jei viskas uždažyta juodai? Apie kokią melanomos profilaktiką ar kontrolę galima kalbėti? Specialistai neatmeta ir tikimybės, kad melanoma gali išsivystyti dėl odos traumavimo.
– Man kyla klausimas, kiek tie žmonės, kurie siūlo tatuiravimo paslaugas, informuoti apie galimas jų darbo pasekmes? Kokią atsakomybę jie prisiima?
– Žmogaus saugumas priklauso nuo tatuiruotės darytojo rankų sterilumo, įrankių ir patalpos sterilumo... Įmanoma tuo pasirūpinti ir prisiimti už tai atsakomybę. Tačiau yra ir kita medalio pusė – ta, apie kurią kalbame: kaip organizmą paveikia tatuiravimo trauma, ką padaro į jį patekę dažai, kokių greitų ir atokių komplikacijų dėl to gali kilti? Noriu pabrėžti, kad visa tai susiję ne tik su tatuiruotėmis, bet ir ilgalaikiu makiažu. Pavyzdžiui, jei tokiu būdu lūpas patobulinti susiruošusios moters organizme tūno pūslelinės virusas, „permanentas“ ją garantuotai išprovokuos. Galbūt pūslelės subliūkš, atsiradusios žaizdelės sėkmingai sugis. Tačiau jų vietoje neliks dažų, be to, gali susidaryti dėmių, pasikeisti lūpos kontūras. Pūslelinės protrūkio įmanoma išvengti – prieš procedūrą ir po jos, kol oda sugis, reikėtų gerti vaistų nuo šios ligos. Tačiau jie receptiniai, išrašyti gali tik gydytojas... Būtų gerai, jei žmonės, darantys tatuiruotes ir ilgalaikį makiažą, bendradarbiautų su gydytojais, tačiau aš tokio pageidavimo ar pasiūlymo nesu sulaukusi. Ir iš kolegų nesu girdėjusi nieko panašaus. Mes matome tik tų specialistų darbo pasekmes. Tarkim, jei moters netenkina ilgalaikio makiažo kokybė (asimetrija, nelygus kraštas, spalva ar dar kas nors), kartais atliekama korekcija šviesiais dažais. Bet rezultatas dažniausiai nuvilia ir galiausiai žmonės kreipiasi į mus, prašo pašalinti nepavykusį „piešinį“. Kas nutiks naikinant tokį „vienas ant kito“ makiažą, numatyti sudėtinga. Dažų, kuriuose yra nežinia ko, spalva gali taip pasikeisti, kad belieka skėsčioti rankomis. Kartą išlindo mėlynai žalia... Kol darydama mėginius įsitikini, kad ilgalaikis konkretaus žmogaus makiažas nepateiks jokios nemalonios staigmenos, kol paskui jį šalini, bėga laikas. O pacientas nori greito rezultato. Deja...
Tatuiruočių populiarumas skatina specialistus kurti naujas jų šalinimo metodikas, nes kaip žmonėms atsiranda priežasčių tokį dalyką pasidaryti, taip atsiranda priežasčių ir jo atsikratyti: nubluko, deformavosi, nusibodo, meilė, kurios simboliu tapo tatuiruotė, baigėsi... Dabar taikome profesoriaus Leonardo Marini, Europos lazerinės dermatologijos draugijos steigėjo, sugalvotą kompleksinį metodą. Procedūros metu naudojami du lazeriai – tatuiruočių ir frakcinis. Pastarasis buvo sukurtas odos atjauninimo procedūroms, juo taip pat lyginami randai. Naudojamas naikinant tatuiruotes, jis pagreitina dažų pasišalinimą iš organizmo.
Jei labai labai norisi
Tatuiruotės – mada, saviraiškos forma, emocijų, darbų, siekių užrašymo ant savo kūno būdas... Kad ir ką sakytų medikai, kai kas vis tiek jų darysis. Koks variantas, gydytojos nuomone, mažiausiai pavojingas sveikatai?
- Apsiribokite kuo mažesniu odos piešinio plotu.
- Kategoriškai venkite raudonos ir geltonos spalvų.
- Atlikite namų darbus: susipažinkite ne tik su tatuiruotes giriančių ir reklamuojančių žmonių nuomonėmis, bet ir jų oponentų argumentais, apsvarstykite juos.
- Prieš darydamiesi piešinį ant odos, nesvarbu, tatuiruotę ar ilgalaikį makiažą, išsiaiškinkite, kokie dažai bus naudojami, kokia jų cheminė sudėtis, ar juose yra metalų oksidų, kokios spalvos sumaišytos...
- Turėkite omenyje, kad gali ateiti diena, kai norėsite tatuiruotę pašalinti, todėl jai nesirinkite vietos virš kaulo, kur mažai minkštųjų audinių, arba ant kaklo, kur oda labai plona ir netoli yra stambių kraujagyslių.
