Protrūkis – keliose šalyse
Rumunijoje neseniai paskelbta apie 17-ą vaiką, mirusį nuo tymų. Nuo praėjusių metų pradžios šalyje tyrimais susirgo daugiau kaip 3 tūkst. žmonių.
„Tymai – labai užkrečiama liga. Siekiant ją kontroliuoti, būtina, kad daugiau kaip 95 proc. žmonių būtų paskiepyti. Jei ta dalis krinta, kaip Rumunijoje pernai iki 80 proc. vaikų, gavusių abi dozes, padėtis keičiasi. Atsirado daug pažeidžiamų žmonių, taigi protrūkis nėra netikėtas“, – sako Rumunijos užkrečiamųjų ligų prevencijos ir kontrolės centro vadovė dr. Adriana Pistol.
Jos teigimu, išaugęs neskiepytų žmonių skaičius ir lėmė dabartinį tymų protrūkį Rumunijoje. Be to, priduria medikė, diskusijos apie skiepus ir jų naudą šalyje suaktyvėjo po 2009 m. gripo epidemijos. Nuo tada imtas fiksuoti mažėjantis bendras besiskiepijančiųjų skaičius visais skiepais – ne tik nuo gripo.
„Kadangi pandemija buvo švelni, žmonės neišsigando ir manė, kad skiepai nebūtini. Tai pastebėta visoje Europoje. Žmonės nesuprato, kodėl institucijos ir Pasaulio sveikatos organizacija vis tiek ragina skiepytis nuo gripo. Pasitikėjimas jomis krito“, – teigia A. Pistol.
Trečią kovo savaitę taip pat pasirodė pranešimas apie tymų protrūkį kaimyninės Vengrijos ligoninėje tarp pačių medikų. Vis daugiau susirgimų šia labai užkrečiama, per orą plintančia liga fiksuojama ir Austrijoje, Belgijoje, Prancūzijoje bei kitose šalyse. Dažniausiai ji pakerta neskiepytus, gavusius tik vieną dozę žmones arba tuos, kurie nežino savo skiepų istorijos.
Pasitikėjimas mažėja
Skiepai vadinami vienu didžiausių medicinos laimėjimų, gelbstinčių milijonus gyvybių. Prieš keturis dešimtmečius nuo tymų kasmet mirdavo apie 2,5 mln. žmonių, o pastaraisiais metais šis skaičius yra sumenkęs maždaug iki 130 tūkst. – daugiausia mažamečių vaikų.
Specialistai tikina, kad pasitaikantys šalutinio poveikio atvejai yra reti, o galimas rizikas nusveria jų nauda. Bet kodėl du pastaruosius dešimtmečius pasitikėjimas skiepais vis mažėja?
„Tyrimai rodo, kad nepasitikėjimas daugiausia susijęs su galimu šalutiniu poveikiu pasiskiepijus. Vakcinuojami sveiki žmonės, todėl visi nerimauja“, – pastebi Stokholme veikiančio Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro ekspertas Tarikas Derrough.
Jo teigimu, gavusios bet kokį signalą, institucijos atlieka tyrimą arba nacionaliniu, arba tarptautiniu lygiu, pavyzdžiui, Europos vaistų agentūroje: „Peržiūrimi įrodymai, atliekami papildomi tyrimai, ekspertų vertinimai. Skelbiamos ataskaitos ir informuojamos atsakingos institucijos. Visi tokie signalai vertinami labai rimtai.“
Apgailestaudamas T. Derrough skiepus vadina savo pačių sėkmės auka. Dalis žmonių nenori skiepytis, nes nebesusiduria su tomis ligomis, bet, deja, Rumunija yra geriausias pavyzdys, kas nutinka, kai pasiskiepijusių sumažėja. „Ligos greitai grįžta. Tai galioja ne tik tymams. Žmogaus papilomos virusas irgi gali būti pavyzdys. Dabar imamasi įvairių veiksmų stengiantis suprasti, kodėl mažiau žmonių skiepijasi“, – sako ekspertas.
Europiečiai skiepais pasitiki mažiausiai
Britų antropologė Heidi Larson iš Londono higienos ir tropinės medicinos mokyklos tyrinėja žmonių nuostatas apie skiepus. „Kartais sakoma, kad tai tas pats, kaip valytis dantis. Bet tai tikrai ne tas pats. Yra dešimtys dantų šepetėlių spalvų ir įvairiausių skonių pastų. Bet niekas neuždraus lankyti mokyklos, jei nevalysi dantų. Australijoje neskiepytiems vaikams nekompensuojama popamokinė veikla. Nežinau kitos panašios sveikatos priežiūros priemonės“, – pabrėžia H.Larson.
Anot jos, pasitikėjimas skiepais labai sudėtingas klausimas. Kiekvienoje šalyje jį gali formuoti skirtingi veiksniai, bet dažnai tai susiję su piliečių pasitikėjimu valdžios institucijomis apskritai. „Nevadinčiau viso to judėjimu prieš skiepus. Dažnai jaunos mamos, gavusios skiepų kalendorių, nuoširdžiai kelia įvairius klausimus ir nori gauti atsakymus. Manau, kad tai – ir atsakingo elgesio pavyzdys“, – sako H.Larson.
Tačiau, pastebi ji, vakcinų vis daugėja, o medikai nepakankamai dėmesio skiria dialogui, todėl atsiranda žmonių, kurie sako – gana, mes norime labiau dalyvauti priimant sprendimus, daugiau žinoti apie skiepus. „Kai kuriose šalyse yra buvę šalutinio poveikio atvejų, kurie vėliau gal nepasiteisino, bet paliko pėdsaką, – priduria antropologė. – Dažnai tai glaudžiai susiję su pasitikėjimu šalies vyriausybe, nes valstybė reguliuoja vakcinaciją, jos tvarką ir kalendorių.“
Minėta tyrėjų grupė 67 pasaulio šalyse atlieka apklausas apie žmonių nuomonę dėl vakcinų saugumo, veiksmingumo ir pan. Duomenys rodo, kad europiečiai skiepais pasitiki mažiausiai. Tarp dešimties labiausiai skiepų saugumu abejojančių šalių – septynios Europos valstybės.
„Prancūzija yra skeptiškiausia, po jos – Italija ir Rytų Europos šalys. Aš dirbu šioje srityje jau 15 metų ir galiu pasakyti, kad tai globali problema“, – teigia H.Larson.
Visuomenei kyla daug klausimų
H.Larson vardija veiksnius, kurie galėjo turėti įtakos išskirtinai neigiamoms visuomenės nuostatoms Prancūzijoje: „Ten buvo nerimo, susijusio su H1N1 vakcina, taip pat įtarimų, kad hepatito B vakcina gali sukelti išsėtinę sklerozę, nors mokslinio pagrindo tam nėra. Bet visuomenei kyla klausimų. Taip pat Prancūzijoje buvo ŽIV virusu užkrėsto kraujo skandalas, kai valdžia nepaviešino informacijos apie tokių mėginių atvejus kraujo banke. Nors su skiepais nesusijęs, bet toks atvejis irgi gali pakirsti visuomenės pasitikėjimą institucijomis.“
Drauge su kolegomis H.Larson kuria modelį, kuris medikams ir politikos formuotojams padėtų geriau suprasti neigiamas visuomenės nuostatas. Pasak antropologės, dažniausiai priežasčių yra keletas. Pavyzdžiui, Indijos pietuose per „Facebooką“ ir „WhatsAppą“ plinta prieš tymų ir raudonukės skiepus nukreiptos kampanijos – ten neigiama informacija plinta net labiausiai išsilavinusiose, pasiturinčiose bendruomenėse. O šiauriniuose šalies regionuose, priduria H. Larson, visai kitokie klausimai keliami apie poliomielito skiepus.
„Tie skirtumai gali būti ir mažose šalyse, todėl labai svarbu suprasti jų priežastis. Ar žmonėms nuoširdžiai rūpi? Jei taip, reikia sėstis ir kalbėti. O gal medicinos darbuotojai atsisako skiepyti žmones, nes jiems laiku nemoka algos? Tuomet tai – personalo valdymo problema. Svarbu negalvoti, kad paprasta komunikacijos kampanija išspręs problemą. Dažniausiai priežastis visai kitur“, – įsitikinusi H.Larson.
Rumunijoje autizmas – centrinė diskusijų apie skiepus tema
Vos pradėjus domėtis skiepų tema, neišvengiamai išnyra vieno britų gydytojo pavardė. Ją mini ir dr. H.Larson. Dr. Andrew Wakefieldas vienų vadinamas apsišaukėliu, šarlatanu, o kitų – didvyriu. Jis išgarsėjo 1998 m. paskelbęs tyrimą apie galimą tymų, kiaulytės ir raudonukės, vadinamosios MMR, vakcinos ryšį su autizmu. Vos 12 vaikų duomenimis paremtą straipsnį publikavo pripažintas medicinos žurnalas „The Lancet“ ir plačiai aptarinėjo žiniasklaida. Vėliau paaiškėjo, kad duomenys buvo iškraipyti, o jis pats siekė pasipelnyti iš savo kuriamos vienvalentės vakcinos.
Išvadas paneigė daugybė vėlesnių tyrimų, žurnalas atšaukė straipsnį, bendraautoriai nuo jo atsiribojo, o pats A.Wakefieldas neteko gydytojo licencijos. Tačiau tam prireikė daugiau kaip dešimtmečio, žala buvo padaryta, o jos šleifas tebesidriekia per pasaulį.
„Pernai tas pats žmogus ėmė vėl kelti tuos pačius senus klausimus į viešumą. Dėl to žmonės ėmė vėl abejoti ir bijoti skiepų. Tarptautiniu lygiu ši diskusija vėl prasideda nuo pradžių. Yra teigiančių, kad A. Wakefieldas buvo teisus, o visi kiti mokslininkai klydo“, – sako A. Pistol.
Anot jos, Rumunijoje autizmas iki šiol yra centrinė diskusijų apie skiepus tema, o pastaraisiais metais ją dar labiau aštrina A.Wakefieldo bandymai grįžti į viešumą. Paklausta, ar jo teiginiai pagrįsti moksliniais įrodymais, A.Pistol pabrėžia, kad įrodymų tikrai nėra – visos sveikatos priežiūros institucijos tai žino: „Būtų neįsivaizduojamas dalykas, kad kas nors toliau naudotų vakciną, jei būtų bent menkiausia, kad ir 0,001 proc., tikimybė. Viskas yra nuodugniai ištirta.“
Skeptikas skiepų klausimu – D.Trumpas
Specialistai pastebi, kad vis daugiau žmonių informacijos apie skiepus gauna ne iš medikų, bet ieško socialiniuose tinkluose. Tymų protrūkio įkarštyje Rumunijos spauda taip pat mini prieš skiepus pasisakančią socialinių tinklų žvaigždę.
Tarptautinėje erdvėje pastaruosius dvejus metus bene iškalbingiausias skeptikas skiepų klausimu – naujasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Jis tikina neneigiantis skiepų naudos, bet pasisako už didesnes pertraukas kūdikių skiepų kalendoriuje. Specialistai jo teiginius atmeta kaip populistinius ir nepagrįstus mokslu.
Tačiau, pažymi dr. A. Pistol, abejojančių skiepais yra ir tarp pačių medikų: „Kai kurios slaugės ir net daktarai yra nesusipažinę su skiepais, nežino visų mokslinių įrodymų apie jų naudą ir galimą šalutinį poveikį. Žinoma, kad būtina aptarti visus tikrai galimus šalutinius poveikius, ne autizmą. Tiesa tai, kad visuomenė ne visada gauna atsakymus ir tai irgi veikia sprendimus.“
Problema – visuomenės nuomonės nepaisymas
Vienos šalys, kilus panašioms epidemijoms, imasi informavimo kampanijų, o kitos – griežtesnių priemonių. Australija paskelbė apie planus nepriimti neskiepytų vaikų į darželius ir nemokėti valstybės išmokų. Panašias priemones nesėkmingai bandyta diegti ir Lietuvoje.
„Mes bandome komunikuoti daugiau. Žinoma, kad neturime pakankamai žmonių, galinčių atsakyti į visus klausimus, ypač socialiniuose tinkluose. Ten vyksta svarbiausios diskusijos, bet įsivaizduokite, kiek žmonių reikia tam, kad juos sektume dieną ir naktį. Tačiau komunikacija yra vienintelis dalykas, ką galime padaryti, kad visuomenė pasitikėtų skiepais“, – neslepia A.Pistol.
H.Larson įsitikinusi, kad skiepų krizė kilo todėl, kad medikai pernelyg ilgai nepaisė žmonių nuogąstavimų ir nesimokė jų klausytis: „Manau iš dalies problema ta, kad geras mokslininkas niekada nepasakys, jog tas faktas 100 proc. niekada nepasikeis. Jis sakys – mūsų turimi įrodymai rodo vienaip ar kitaip. Mokslo bendruomenėje tai teisingas teiginys, bet visuomenė tokiu atveju reikalauja daugiau įrodymų. Lūkesčiai yra labai aukšti ir tai suprantama. Tačiau manau, kad taip yra dar ir todėl, kad visuomenės ilgus metus nebuvo klausomasi.“
Pasak antropologės, siekiant didesnio visuomenės pasitikėjimo, iš gydytojų reikia daugiau dialogo ir empatijos tėvams. Tėvų susirūpinimo negalima tiesiog atmesti, net jei jis nepagrįstas.
