Apie ligos eigą ir išgyventas patirtis kalbamės su dviejų dukrų tėvu Mariumi, kuris visą savaitę vienas slaugė vaikus, susirgusius rotavirusu.
– Kaip nutiko, jog savaitę vienam teko slaugyti rotavirusu sergančias savo dukras?
– Žmona, kai susirgo vaikai, buvo keliems mėnesiams išvykusi iš Lietuvos, ir aš tuo metu likau vienas su dviem mažais vaikais – mažajai tada buvo dveji, o didžiajai – ketveri metukai. Tai – „linksmoji“ istorijos dalis (juokiasi).
O viskas prasidėjo paprastai – pirmadienį vaikai parėjo iš darželio, ir vakare mažoji pradėjo vemti. Kadangi jau šiek tiek turėjau patirties tais klausimais, buvo aišku iš karto – pasigavo rotavirusą.
– Kaip atrodė ligos eiga?
– Kaip nesibaigiantis vėmimas, viduriavimas, kai realiai nebežinai, ko griebtis, ką valyti, ką plauti, kaip skysčius atkurti... Kad ir kiek tu jų sugebi sugirdyti vaikui, viskas išeina atgal, žodžiu – visiškas chaosas namuose.
Pirmosios kelios naktys buvo absoliučiai bemiegės. Tiesiog gulėjau šalia vaiko ir žiūrėjau, ar jo būklė neblogėja... Žmona visą tą laiką konsultavo telefonu, kai aš jai nuolat naktimis skambindavau klausdamas, ką daryti (juokiasi). Patikėkite, streso buvo per akis.
Pirmosios kelios naktys buvo absoliučiai bemiegės. Tiesiog gulėjau šalia vaiko ir žiūrėjau, ar jo būklė neblogėja.
Po kokių trijų dienų viskas pradėjo grįžti į vėžes, ir jau išėjome su vaikais pasivaikščioti į lauką. Na ir ką – beeinant lauke pradėjo vemti vyresnioji. Supratau, jog „džiaugsmas“ tuo nesibaigė. Su antrąja pasikartojo vėl ta pati litanija: vėmimas, viduriavimas, bemiegės naktys. Galų gale, susirgau ir aš pats.
Dabar kai pagalvoju – ta savaitė buvo visiškas košmaras mano gyvenime... Darbai nuėjo šuniui ant uodegos, neskaitant to, kad vaikščiojau ištisas paras nemiegojęs ir jau su tokiu „lengvai važiuojančiu stogu“ (juokiasi).
Tada aiškiai suvokiau, kaip viskas yra paprasta, kai šeimoje yra dar vienas suaugęs žmogus, ir tu visą laiką žinai, kad kitas bet kuriuo atveju padės, patars, pasidalinsite pareigomis ir panašiai. O kai lieki vienas – truputėlį per sunku, per didelis šokas.
– Jeigu turėtumėte trečią vaiką, ar planuotumėte skiepyti nuo rotaviruso?
– Po visų šitų patirčių – manau, kad taip. O dar ir žmonai prieš tai teko gulėti ligoninėje su vaikais dėl tos pačios priežasties...
To išvengti beveik neįmanoma, jeigu vaikai eina į darželį. O net ir nevedant vaikų į darželį, sunkiai apsisaugosi, nes tų virusų pilna visur. Sakyčiau, jog branginant ir savo laiką, ir ramybę, skiepyti yra teisingas sprendimas.
Jauniausiąjį vaiką nuo rotaviruso paskiepijusi Jolanta pasakoja, kokios priežastys paskatino jos šeimą, gimus antrajam vaikui, priimti šį sprendimą.
– Kodėl nusprendėte paskiepyti jaunesnį vaiką nuo rotaviruso?
– Su vyresniuoju turėjome tą ligą – laimei, jog jis patį pirmą kartą susirgo rotavirusu jau būdamas šiek tiek vyresnio amžiaus. Žinote, kai su vaiku jau gali susikalbėti, susitarti, paduoti puodelį vandens ir prašyti, kad gertų, tą ligą kontroliuoti lengviau.
Tačiau kaip ir visais ligos atvejais, viena diena yra absoliučiai nevaldoma: vaikas ir viduriuoja, ir vemia be sustojimo. Duodi gerti – viskas išeina lauk. Jeigu taip, pavyzdžiui, atsitiktų kūdikiui, neįsivaizduoju, ką reikėtų daryti. Panika būtų didžiulė, ir be gydytojų pagalbos jau neišsiverstume.
Kiek draugai yra pasakoję, tie, kas su mažais vaikais pasigauna tą virusą, iš karto važiuoja į ligoninę. O aš nenorėjau tokios patirties, man buvo gaila vaiko. Todėl kai šeimos gydytoja paklausė, ar skiepijame kūdikį nuo rotaviruso, pasakiau, kad taip, nors tai ir buvo mokamas, ir gan nepigus skiepas.
Tačiau aš žinojau, kad vaikas anksčiau ar vėliau apsikrės, jei ne darželyje, tai nuo brolio. Taip ir atsitiko. Pirma susirgo vyresnysis vaikas, o po to virusu užsikrėtė ir mažiukas.
– Kokio amžiaus tuo metu buvo jūsų jaunėlis?
– Mažiausiam nebuvo nė metukų. Tačiau liga praėjo labai lengvai, ir aš supratau, jog skiepas mums iš tikrųjų padėjo. Tai lyg draudimas – kai nutinka kažkas, tai džiaugiesi, kad apsidraudei. Labai džiaugiausi, kad numačiau šį „scenarijų“ į priekį. Kitu atveju, nežinau, kaip būdų pasibaigę.
liga praėjo labai lengvai, ir aš supratau, jog skiepas mums iš tikrųjų padėjo
Iš patirties galiu pasakyti, kad auginant kelis vaikus, o ypač turint keleriais metais vyresnius vaikus ir kūdikį, absoliučiai 100 proc. verta skiepyti jį nuo tų visų ligų, kuriomis yra tikrai didelė tikimybė susirgti. Pavyzdys: nepaskiepijau mažojo nuo vėjaraupių, ir jis, būdamas 5 mėn., užsikrėtė nuo brolio ir sirgo labai sunkiai, su 40 laipsnių temperatūra.
Visos šios ligos nėra tokios baisios, bet sukelia daug streso. Jeigu šiandien medicina yra pažengusi tiek, kad galime apsaugoti vaikus nuo šių sunkumų, kodėl gi to nepadarius? Ir kūdikiui, ir tėvams lengviau.
Rubriką remia:
LT/ROT/0013/15
