Cukriniu diabetu Laima serga 40 metų. Jai buvo aštuoneri, kai netikėtai namuose apalpusią skubiai išvežė į ligoninę. Po ilgų tyrimų paaiškėjo, kad mažamečiui vaikui – pažengęs I tipo cukrinis diabetas.
Į namus aštuonmetė grįžo tik tada, kai pati išmoko susileisti insuliną. „O tada adatos buvo baisios – ilgos, storos, tikras vaikų siaubas! Jas ir švirkštus nuolat reikėdavo virinti“, – prisimena savo istorija sutikusi pasidalinti moteris.
Netikėjo turinti ateitį
Kai Laimai buvo dvidešimt penkeri, ėmė trikti ligos paveiktų inkstų veikla, tačiau prisiklausiusi įvairių neigiamų gandų apie hemodializes, apie tai, kad jos neva sukeliančios tik mirtį, moteris šias procedūras atidėliojo iki paskutinės akimirkos.
Laimos būklė vis sunkėjo, ji nustojo vaikščioti, dėl nevalyto kraujo sunyko raumenys. Galiausiai po poros metų nebebuvo kur dėtis ir moteris pateko į dializių skyrių.
„Dabar, žvelgdama atgal, suprantu, kokia yra reikalinga organizacija, kuri bendrautų su ligoniais dar iki dializės ir papasakotų jiems, kas yra dializė, kas – transplantacija, kad gyvenimas nesibaigia ir yra ateitis“, – šiandien Laima gali tik apgailestauti, kad tada, prieš dvidešimt metų, apie ligonio psichologinę būklę nebuvo galvojama.
Iš pradžių visiškai nusilpusią Laimą į dializės procedūras ant rankų nešiojo vyras. Triskart per savaitę. Ir visas keturias valandas dializės metu moteris praverkdavo, nes netikėjo turinti ateitį. Tai pastebėjęs gydytojas nusiuntė pacientę psichologo konsultacijai. Tuo pat metu Laima sulaukė moralinės paramos ir iš Alytaus pacientų organizacijos, jungiančios dializuojamus ir transplantacijas patyrusius žmones. Štai tada moteris pamažu ėmė tikėti, kad gyvenimas dar nesibaigė.
Visiškai nusilpusią Laimą į dializės procedūras ant rankų nešiojo vyras. Triskart per savaitę.
„Tokios organizacijos yra be galo reikalingos, jos suteikia neįkainojamą palaikymą, padeda atrasti kitus ligonius ir bendrauti vienas su kitu, gauti naujausios informacijos apie medicinos pasiekimus“, – Laima nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be pacientus visoje šalyje vienijančios asociacijos „Gyvastis“.
Būtent šioje asociacijoje Laima sužinojo ir apie transplantaciją, apie tai, kokias galimybes ligoniams suteikia tokios operacijos.
Patyrė džiaugsmo šoką
Praėjo kone metai, kol Laima vėl pradėjo vaikščioti. Iš viso moteris dializavosi lygiai ketverius metus. Tiesa, organizmas sunkiai pakeldavo kraujo valymo procedūras. „Man reikėdavo paros, kol atsigaudavau po jų, o tada vėl važiuodavau dializuotis“, – nelengvą laiką mena Alytaus gyventoja.
Ir visą tą laiką moteris laukė inksto transplantacijos. Kartą (po trejų metų dializių) buvo pakviesta atvykti į ligoninę, tačiau donoro organas netiko. Na, o dar po metų Laimai pasisekė – donoro inkstas jai puikiai tiko.
Laimės jausmas pagaliau sulaukus dienos, po kurios viskas gali kardinaliai pasikeisti, buvo toks didelis, kad moteris net ne viską atsimena.
„Išgyvenau tikrą džiaugsmo šoką. Ir tas tikėjimas, kad viskas bus gerai, mane tiesiog nešė lyg ant sparnų“, – inksto transplantacija Laimai buvo atlikta Kauno klinikose.
O kad operacija pavyko, pacientė suprato vos pirmąkart po jos pramerkusi akis intensyviosios terapijos skyriuje – iškart pajuto, kad žvilgsnis yra kitoks, kad mato daug geriau. „Jau tą akimirką supratau, kad viskas bus gerai“, – po trijų savaičių ji išvyko namo. Reguliariai atliekami tyrimai netruko parodyti, kad moters organizmas – it sveiko žmogaus.
„Ar galima žodžiais išreikšti jausmą, ką tai reiškia žmogui, kuris šitiek metų laukė inksto persodinimo. Aš negaliu nusakyti to, ką jaučiu donorui ir sprendimą priėmusiam žmogui. Kai netenki savo artimojo, išgyveni tą širdį draskantį skausmą ir turi apsispręsti, ar paaukoti organus... Prieš tokius žmones lenkiu galvą ir siunčiu begalinę padėką. Galimybė tęsti gyvenimą – toks nuostabus dalykas!“, – drebantis balsas išduoda pašnekovės jaudulį.
Dešimtosioms vedybų metinėms – sūnus
Kol vyko dializės, Laima žinojo negalėsianti susilaukti vaikų. Tačiau žinojo ir tai, kad po transplantacijos tokia galimybė atsiranda, tad pasitikėdama medikais laukė jų verdikto – leidimo pastoti.
„Daug kas stebisi, kaip mano gyvenime viskas sustatyta į vietas ir gyvenu pagal taisykles „galima“ arba „negalima“. To mane išmokė liga. Kai nuo ankstyvos vaikystės leidiesi vaistus griežtai nustatytu laiku, kitaip ir nemoki“, – šypteli moteris.
Tad kai tik iš gydytojų išgirdo, kad organizmas pajėgus išnešioti kūdikį, Laima buvo devintame danguje. Devynerius metus kartu gyvenantys sutuoktiniai labai svajojo susilaukti mažylio ir dešimtosioms vedybų metinėms likimas jiems padovanojo sūnų Nojų.
„Nenoriu, kad mane suprastumėte klaidingai – susilaukti vaiko nebuvo kažkoks siekis lyg į Everestą įkopti. Tai nebuvo tikslo siekimas bet kokia kaina rizikuojant būsimo kūdikio sveikata ar net gyvybe. Tikrai ne! Buvo ilgi pokalbiai ir konsultacijos su gydytojais endokrinologais, nefrologais, genetikais, iki pastojimo ėjome ilgu ir atsakingu keliu“, – neslepia moteris.
Mes papasakojome sūnui, kad jis į pasaulį atėjo ne vien mamos ir tėčio dėka, o dar ir dėl to, kad po vieno žmogaus mirties buvo paaukoti organai.
Laimos nėštumą medikai skrupulingai prižiūrėjo visą laiką, o nuo laukimosi vidurio ji buvo itin dažna Kauno klinikų pacientė.
Galiausiai trisdešimt penkerių metų sulaukusiai moteriai aštuntą nėštumo mėnesį gimė sveikas kūdikis, svėręs per 3,5 kilogramo. Iš per nėštumą sukauptų daugiau nei 30 kilogramų kitądien po gimdymo liko vos 3 – tiek organizmas buvo sukaupęs skysčių. O iš ligoninės Laima išėjo sverdama net mažiau nei iki nėštumo.
Tapo geru pavyzdžiu kraštiečiams
Nojui ką tik sukako 10 metų. „Mes papasakojome sūnui, kad jis į pasaulį atėjo ne vien mamos ir tėčio dėka, o dar ir dėl to, kad po vieno žmogaus mirties buvo paaukoti organai. Ir Nojus dėkoja donoro artimiesiems už tai, kad jis yra, kad gyvena“, – pasakoja Laima ir priduria, kad sūnus, lyg atsvara jos ligai, yra labai energingas ir nuoširdžiai moka džiaugtis gyvenimu.
Šiandien po Laimai atliktos transplantacijos praėjo jau keturiolika metų ir nors sergant diabetu rizika didesnė, tačiau kol kas persodintas inkstas veikia puikiai, moteris jaučiasi gerai ir yra laiminga.
„Ir norisi vis plačiau skelbti donorystę, kad žmonės neprarastų vilties, juk vis daugiau suserga jaunų. O padedant medikams galima kalnus nuversti. Ir jei jie leidžia pastoti, verta ryžtis šiam stebuklui“, – Laima Kuckailienė žino ne vieną atvejį Alytaus regione, kai jos sėkmingas nėštumas tapo uždegančiu pavyzdžiu kitiems nenuleisti rankų, nepasiduoti ligai, įsirašyti į Žmogaus audinių, ląstelių ir organų recipientų sąrašą – kad galėtų toliau gyventi.
„Žinau net tokį atvejį, kai moteris su dideliu diabeto „stažu“ jau buvo palaidojusi viltį susilaukti vaikelio, tačiau geri pavyzdžiai paskatino ryžtis ir galiausiai patirti motinystės džiaugsmą.
Donorystė gali pratęsti gyvenimą ir suteikti dar nepatirtų džiaugsmų. Ir savo istoriją pasakoju dėl to, kad žmonės visa tai žinotų. O žodžių išreikšti padėką donoro artimiesiems niekada nebus gana, jų visada trūks“, – sako Laima, šiuo metu savo laiką ir jėgas skirianti Alytaus visuomeninei organizacijai „Dalia“, vienijančiai dializuojamus ir po transplantacijos esančius pacientus.
Donorystė gali pratęsti gyvenimą ir suteikti dar nepatirtų džiaugsmų.
Svarbu supažindinti pacientus su visais gydymo būdais
„Šiuo metu Lietuvoje yra apie 1400 asmenų, kurių neveikia savi inkstai ir jiems taikoma dializės procedūra. Vos 100 iš jų yra laukiančiųjų inkstų transplantacijos sąraše ir tai sudaro vos 7 procentus, kai tuo tarpu užsienio šalyse transplantacijos laukia apie 30 proc. dializuojamų pacientų“, – dėmesį atkreipia Aušra Degutytė, vadovaujanti asociacijai „Gyvastis“.
Žinoma, vieniems inksto transplantacija negalima dėl amžiaus, medicininių kontraindikacijų, kiti atsisako dėl mitų, baimių ar asmeninių priežasčių.
„Tačiau labai svarbu, kad gydantys gydytojai supažindintų pacientus su visais gydymo būdais: transplantacija, peritonine dialize ir hemodialize. Kaip žinia, transplantacija yra pats efektyviausias, tai patvirtina ir Europos komisijos rekomendacijos“, – sako A.Degutytė.
Pašnekovės pastebėjimu, kai pacientai patys būna praėję kelią nuo žinios apie ligą, dializę, transplantaciją, jie tampa geriausiais pavyzdžiais ir patarėjais esantiems šio kelio pradžioje: „Tikrai įkvepia pasiryžti transplantacijai tokie pavyzdžiai, kai žmogus su persodintu organu gyvena 10, 15 ar 25 metus, arba dar geriau – kai susilaukia kūdikio.“
Per metus – 82 transplantacijos
Šiuo metu inksto transplantacijos Lietuvoje laukia daugiau nei 100 pacientų. Šiemet jau atlikta trisdešimt tokių transplantacijų, pernai buvo persodinti 82 inkstai.
Nacionalinis transplantacijos biuras atkreipia dėmesį, kad į inkstų laukiančių recipientų sąrašą galėtų būti įtraukta ir daugiau žmonių, tačiau kreipiasi ne visi, kuriems gali būti atlikta inkstų transplantacija ir taip pakeista gyvenimo kokybė. Todėl ragina sergančiuosius lėtinėmis inkstų ligomis ar jau dializuojamus pacientus bei jų artimuosius pasidomėti tokia galimybe.
O kiekvienas pilnametystės sulaukęs žmogus gali išreikšti sutikimą po mirties tapti audinių ir organų donoru bei gauti tokią valią liudijančią simbolinę Donoro kortelę. Tai galima padaryti internetu https://ntb.lt, visose gydymo įstaigose, „Eurovaistinės“ vaistinėse.
