Tą kartą, kai pirmą kartą ėjau susitikti su Juo, maniau, jog tai bus eilinis pasimatymas, nevertas ypatingo dėmesio. Buvo praėjusios dvi savaitės po vieno išsiskyrimo. Nors draugystė ir truko neilgai (9 mėnesius), buvo sunku suvokti, kodėl žmogus pašalino mane iš savo gyvenimo.
Buvau rūpestinga, visuomet stengdavausi suprasti artimą žmogų ir padėti visada, kai matau, kad pagalba reikalinga. Tikriausiai šios savybės Mariui buvo nereikalingos ir nesuprantamos.
Kai ėjau susitikti su vaikinu, kurio nuotrauką pirmą kartą pamačiau internete, buvo spalio vidurys. Įdomu ir netikėta tai, kad tas vaikinas gyveno netoli mano namų. Susitarėme, kad atvažiuosiu iki jo namo, ir riedėsim gerti kavos. Taip ir nutiko.
Nuvažiavau pasakiusi, kokia automobilio markė ir spalva. Palaukiau, kol jis ateis. Keista, bet pirmi žodžiai jį pamačius buvo ne įprastas „Labas“, o „O, seniai matytas!“. Nežinau, kas tuomet nutiko jį pamačius, bet faktas tas, kad ir žodį „Labas“ pamiršau.
Taip pat skaitykite: Astrologė Lana Kutkytė: kaip mus veiks rugsėjo 28 d. „kruvinojo supermėnulio“ užtemimas?
Tą vakarą gerokai daug bendravome telefonu, susitarėme kitą dieną vėl susitikti. Patiko jis man tuo, kad buvo visiška priešingybė Mariui.
Jaučiau, kaip kaista kūnas, kaip rausta skruostai, nes jis realybėje atrodė daug patrauklesnis ir simpatiškesnis nei nuotraukoje. Įsėdusi į automobilį, luktelėjau, kol ir jis nedrąsiai įlips.
Nuvažiavome iki artimiausios kavinės, išgėrėme žadėtąją kavą, pasisnekučiavome apie darbus, kas ką veikia ir ko trokšta iš gyvenimo.
Po pasisėdėjimo parvežiau jį iki savo aikštelės, kurioje laikiau automobilį, kartu palaukėme, kol jo bendradarbis atvyks jo pasiimti. Taip ir išsiskirstėme.
Vakarop jis parašė žinutę ir pasiteiravo, ar buvo malonu susitikti. Atrašiau, kad, be abejo, ir pasakiau, kad jo nuotraukos apgaulingos. „Realybėje tu tiesiog spindi“, – parašiau, ir susigėdau, kad pirmoji parodžiau jam, jog jis man patiko.
Tą vakarą gerokai daug bendravome telefonu, susitarėme kitą dieną vėl susitikti. Patiko jis man tuo, kad buvo visiška priešingybė Mariui. Liudas (taip, toks vardas to, kurį pamačiusi pamiršau, ką reiškia kalbėti) buvo atviras, tiesmukiškas, stipraus kūno sudėjimo, turintis savo nuomonę ir visuomet mėgstantis viską reguliuoti pagal save. Na, man šios savybės patiko, nes prieš tai draugavau su žmogumi, kuris nė vienos iš šių savybių savyje neturėjo...
Susitikimas po susitikimo, pokalbiai, bendravimas, apkabinimai, pirmasis bučinys, kai aš bandžiau užkurti automobilio variklį, bet man nepavyko. O Liudas pagelbėjo, ir mašina buvo paruošta keliavimui namo. Beveik po mėnesio nuolatinio bendravimo ir buvimo kartu jis pasiūlė man draugauti –kaip tik kalėdinės Kauno miesto eglutės įžiebimo metu.
Tą jis padarė, prisiminęs mano žodžius, jog noriu turėti galvoje datą, kada švęsime metines. Tai buvo lapkričio 28-oji. Dar po mėnesio apsigyvenau jo namuose, kuriuose dar gyveno Liudo brolis. Buvo Kalėdų atostogos, todėl visas jas praleidau su Liudu. Taip ir išėjo, kad mano daiktai kraute krovėsi jo namuose.
Po visų švenčių vyko komandiruotės, darbai, Liudą namuose mačiau retai. Tik savaitgaliais, o kartais ir jie nedovanodavo tokios galimybės jį apkabinti. Komandiruotės trukdavo vis ilgiau ir vis dažniau. Bet juk meilei atstumas nesvarbus, tiesa? Laukiau.
Su nekantrumu laukiau, kada jis grįš, ir stengiausi padaryti jo laisvadienius įspūdingus, raminančius ir atpalaiduojančius. Vakarienės, filmų rinkimas, masažas, tvarkos namuose palaikymas, kad būtų smagu sugrįžti. Bet... Bet viskas nejučia krypo kita linkme.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Jei mylite savo vaikiną, bet jis jus stipriai skaudina – bėkite“
Laukdavau jo su visais galvoje išdėliotais planais, vakarienėmis ir panašiai, bet viskas dingdavo, kai jis sugrįžęs pradėdavo man vardyti savo planus, ką jam žūtbūt reikia atlikti čia, Lietvoje. Garažas, susitikimas su draugais, vakarėliai, noras išgerti... Svarbu – kad tik kuo mažiau laiko praleisti namuose, kurie buvo mano rankomis puoselėjami.
Kaskart grįžęs maisto jis nenorėdavo, nes būdavo arba išgėręs, arba jau pavalgęs degalinėje. Nuolatinis jo vežiojimas iš vieno taško į kitą mane vargindavo, o jei prasidėdavo išgertuvės pas draugus, man tekdavo ir visus juos išvežioti. Kentėjau, dažnai verkdavau.
Mano gimtadienis tapo pačia niekingiausia diena metuose. Laikrodžiui išmušus vidurnaktį, sėdėjau automobilyje šalia jo, gerokai išgėrusio ir aiškinančio man, kaip aš galiu verkti, kai jis dėl manęs stengiasi, o aš to nevertinu, kai jis viską bando daryti teisingai, o aš kritikuoju ir man nuolat niekas nepatinka. Kaltino, kad aš niekur nesiūlau jam nuvažiuoti kartu, kad bendrauju su žmonėmis, kurie neva bando pasiglemžti mane nuo jo...Tą gimtadienio naktį norėjau tiesiog prasmegti velniop. Išlipau, trenkiau durimis, paėjau toliau nuo mašinos, kurioje sėdėjo jis, priklaupiau ir ėmiau verkti iš širdies. O jis, surinkęs daiktus iš mašinos, liepė eiti namo ir liautis žliumbus. Pasakiau, kad neisiu ir važiuosiu pas tėvus. Bet tą kartą grįžau pas jį.
