– Kokį dėmesį savo kasdienybėje skiriate sveikai gyvensenai ir mitybai?
– Nemėgstu kraštutinumų, pokyčius į savo gyvenimo būdą integruoju pamažu. Po truputį atsisakiau mėsos, o tuomet atradau vis daugiau daržovių ir įvairių kruopų. Iš pradžių baltą cukrų pakeičiau rudu, dar vėliau – jei labai norisi, ėmiau naudoti natūralų sirupą, medų ar trintas datules. Vietoje saldumynų pradėjau rinktis vaisius ir uogas. Kai pradėjau atidžiau skaityti etikečių sudėtį, iš mitybos raciono dingo produktai, kuriuos anksčiau mėgau. Taip pamažu mūsų namų spinteles ir šaldytuvą užpildė tikrai pakankamai sveikas maistas. Tačiau kadangi tai įvyko natūraliai, aš to nei labai sureikšminu, nei baudžiu save, kai suvalgau kažką „ne į temą“.
– Jūs rašote blogą apie motinystę ir šeimos gyvenimo būdą. Kaip būdama mama rūpinatės vaiko sveika mityba? Ar įtraukiate jį į skonio pažinimo, maisto gamybos procesus?
– Kai tėvai pakankamai atsakingai renkasi tai, ką valgo, vaikas nesunkiai tokį požiūrį perima. Svarbu, kad virtuvė nebūtų uždrausta zona ar vieta, kurioje vaikas „tik trukdo“. Priešingai, manau, kad vaikas pamažu turi būti įvedamas į virtuvę, kaip lygiavertis namų narys. Kol Ūla dar buvo mažesnė, iš tiesų rūpinausi, kaip ją įtraukti į maisto gaminimą ir kad tai visų pirma būtų saugu. O dabar, kai jai jau šešeri, tereikia šiek tiek „pakuruoti“ dukros eksperimentus. Leidžiu Ūlai pačiai gaminti tiek man, tiek sau. Nedrausminu ir nevaržau jos, o iš to išeina tikrai įdomių eksperimentų ir netikėtų maisto derinių.
Tam, kad vaikas galėtų laisvai eksperimentuoti, svarbu, kad stalčiuose ir spintelėse būtų kuo mažiau to, ko nenorėtumėte, jog jis valgytų. Tuomet ir sakyti „šito geriau nedėk“ nereikės. Taip pat aš dažnai tiek Ūlai, tiek sau primenu taisyklę, kad paprastai antrąkart pavyksta geriau. Todėl jei Ūla kažką sugadina, išpila ar pribarsto pirmąkart tai darydama, paskatinu ją pabandyti antrą kartą. Taip vaikas labai greit išmoksta naudotis praktiškai visais virtuvės įrankiais ir tarpusavyje derinti maisto ingredientus.
– O kaip paskatinti vaikus pačius atskirti, kas yra maistinga, sveika? Kaip ugdyti jų sąmoningumą?
– Jiems tikrai labiau pagelbės mažiau kalbų ir daugiau darbų. Esu įsitikinusi, kad mažesnio amžiaus vaikams prasmingiausia naudoti „lyg tarp kitko“ praktiką, nebandyti sveiko gyvenimo būdo „įkalti į galvą“. Pavyzdžiui, užtenka palikti sveikų užkandžių ant stalo, kad praalkęs vaikas nepultų raustis po spinteles. Arba be moralų konstatuoti faktą, kad pagaminti pietūs yra vienintelė maisto opcija ir kitokios tuokart nebus. Vėliau, jau vaikui augant, galima pasakoti, kokią įtaką mūsų kūnui daro maistas. Tam, kad tai, kas jau bus natūralu ir visiškai įprasta, įgautų dar ir loginį pagrindimą.
– Ką jūsų šeimoje reiškia pusryčiai? Ką dažniausiai valgote pusryčiams ir kodėl? Kaip tai dera su jūsų gyvenimo būdu?
– Darbo dienomis turiu spėti nuvežti Ūlą į darželį, kur pusryčius ji pavalgo, tad ryte būna daug vadybinių reikalų ir daug laiko pusryčiams namie nelieka. Užtai savaitgaliais – atsigriebiame. Man patinka ne tik skaniai pasigaminti, bet ir gražiai paruošti stalą. Todėl savaitgaliais darome mažas puotas. Nesvarbu kas meniu, šalia visuomet pasidedame įvairiausių padažų, pabarstymui skirtų sėklų ir prieskonių, kad kiekvienas dar galėtų pasidaryti asmeninę kompiliaciją, būtų pilno stalo įspūdis.
– Kaip dažnai pusryčiams valgote duoną? Ar ją mėgstate ir kokią dažniausiai renkatės?
– Duoną dažniausiai valgome būtent savaitgalio pusryčių metu. Net jei pusryčių patiekalas – ne sumuštinis, mėgstame pasipjaustyti duonos gabalėlių ir paskui mirkyti ją į kanapių aliejų. Šiam ritualui dažniausiai renkamės juodą duoną. O sumuštiniams, ypač saldiems – su varške ir vaisiais – šviesią.
– Ką manote apie avižinę duoną ir jos mitybinę reikšmę? Kodėl, jūsų nuomone, avižos apskritai yra maistinga, kokią pridėtinę vertę jos suteikia?
– Visų pirma, „Gardėsio“ avižinė duona tikrai skani ir daug įdomesnė už kitas. Antra, avižinė duona gali būti savaitgalinis pakaitalas avižinei košei, kurios mes valgome nemažai. Žinau, kad avižos pilnos skaidulinių medžiagų, jose yra itin daug magnio, mangano ir geležies, taip pat folio rūgšties ir vitamino B6. Skamba tikrai gerai, o dar ir ne viską išvardijau.
– Kodėl sumuštinis gali būti patrauklus vaikams? Kokių skirtingų skonių, formų, spalvų galima iš jo „išgauti“?
– Ar yra vaikams kas patraukliau už sumuštinį? Gal tik karštas sumuštinis. Internete galima prisigaudyti nemažai idėjų, kaip sumuštinių gaminimą paversti žaidimu. Tik gaila, kad dažnai pasižiūrime, pagalvojame „O! Kaip smagu, reiks kada išbandyti!“, bet neišbandome. O be reikalo!
BLITZ quizas apie pusryčius:
1. Kiek laiko skiriate pusryčiams?
7 minutes darbo dieną ir 1-2 valandas savaitgaliais.
2. Mėgstamiausia vieta pusryčiauti:
Smagiausia pusryčiauti kelionėse ir laikinų namų balkonus ar terasas „pakrikštyti“ pusryčių trupiniais.
3. Baisiausi pusryčiai gyvenime:
Tie, į kuriuos įpjaustyta svogūno.
4. Idealių pusryčių scenarijus:
Kai niekam nieko netrūksta.
5. Žmogus, su kuriuo svajoju papusryčiauti:
Tas, su kuriuo svajoju ir pavakarieniauti. Daug kartų.
6. Sveikiausi pusryčiai yra:
Kaip Ūla pasakytų, tie, per kuriuos „šypsena lenda iš burnos“.
7. Skaniausias pusryčių sumuštinis yra:
Kaskart vis kitoks, todėl neatsibostantis.
