Pavyzdžiui, kodėl esant pacientų apgulčiai skyriuje dirba vos du gydytojai? Vilniečio pastebėjimu, priimamojo personalas akivaizdžiai pavargęs ir išsekęs.
Be to, vyriškiui atrodo nenormalu, kad negaluojantys vaikai priimamojo koridoriuje konsultacijos valandų valandas laukia šalia vemiančių ar viduriuojančių pacientų. Skyriaus laukiamajame taip ankšta, kad trūksta suoliukų atsisėsti, nekalbant apie kabyklas drabužiams.
„Pavargę, negaluojantys vaikai guldomi ant kėdžių, patiesus striukes, o tėvai sėda ant grindų. Kas vyktų ekstremalioje situacijoje, kai į ligoninę patektų visa darželio grupė?“ – svarsto R.L.
Priėmimo skyriaus vyresnioji gydytoja Daiva Vaičiūnienė sutinka su absoliučia dauguma vilniečio R.L. pastebėjimų. Tačiau, pabrėžia pediatrė, kiekvienam iš jų yra racionalus paaiškinimas.
Su D.Vaičiūniene 15min.lt kalbėjosi apie skyriaus žmogiškuosius išteklius, darbo specifiką švenčių dienomis ir savaitgaliais. Apie pacientų apžiūros schemą ir konsultacijoms skiriamą laiką. Apie eilių ir ilgų laukimo valandų priežastis. Apie tėvų skundus ir pretenzijas.
„Kalėdų laukiame su didžiausiu nerimu, nes bus net keturios laisvos dienos“, – atsidūsta D.Vaičiūnienė.
– Jūs net neslepiate: pacientams, atvykusiems į priėmimo skyrių, tenka laukti ilgai. Bet kodėl taip yra?
– Ši ligoninė pastatyta daugiau nei prieš 25 metus. Šis skyrius joje net nebuvo suplanuotas ir suprojektuotas. Jei anuomet per parą atvykdavo 20 pacientų, sakydavome, kad buvo milžiniška apkrova – sunkus budėjimas, tragiška para.
Dabar gi per parą sulaukiame apie 70–120 pacientų. Piką pasiekiame per šventes ir savaitgaliais. Vadinasi, dabar per parą aptarnaujame tiek, kiek anuomet per savaitę.
Jei anuomet per parą atvykdavo 20 pacientų, sakydavome, kad buvo milžiniška apkrova – tragiškas budėjimas.
Išsiplėtėme, kiek galėjome. Pavyzdžiui, čia, kur dabar yra registratūra, anksčiau buvo laukas. Tačiau ligoninės pastatas – ne guminis, visos fizinės plėtros galimybės jau išsemtos.
Priėmimo skyriaus laukiamasis nedidelis, o per valandą čia atvyksta apie dešimt naujų ligonių. Bėda ta, kad su vienu ligoniu atvyksta trys, o kartais net keturi lydintys asmenys: mamytė, tėvelis, broliukas, kartais – močiutė ir senelis. Tada tikrai būna ne tik ankšta, bet ir tvanku.
– Paaiškinkite paradoksą: gimstamumas Lietuvoje mažėja, emigracijos mastai išlieka dideli, o pacientų skaičius išaugo keliais kartais?
– Problema ta, kad sugriovėme pirminės sveikatos priežiūros grandį – pediatrai buvo išstumti iš poliklinikų. Kadaise būtent jie lankydavo ligonį namuose, nustatydavo diagnozę, paskirdavo gydymą. Vaikai tik išimtiniais atvejais važiuodavo į ligoninę.
Kai dėl vaiko būklės tai būdavo būtina, tėvai iškviesdavo greitąją pagalbą. Atvykę specialistai suteikdavo pagalbą. Dabar gi greitoji atlieka tik vieną funkciją – nemokamo taksi. Ar bijant prisiimti atsakomybę, ar dėl kompetencijos stokos niekas vaiko neapžiūri – veža mums.
Be to, didžioji dalis pacientų prisirašę prie mažų pirminės sveikatos priežiūros centrų, įsikūrusių kuo arčiau namų. Tačiau tuose centriukuose dažniausiai nėra nei rentgeno aparato, nei laboratorijos. Jie nedirba savaitgaliais. Tėvai paskambina savo šeimos gydytojui ir klausia: „Vaikas susirgo – ką daryti?“ Ir jiems pasakoma: „Važiuokite į Vaikų ligoninę.“
Vilniaus mieste skubią pagalbą teikia mūsų ligoninė, Centro poliklinika ir Antakalnio ligoninė. Tačiau didžiausias krūvis tenka mums – nemotyvuotai ir nepamatuotai. Dirbame ir už poliklinikas, ir už kitas gydymo įstaigas.
– Pacientus klasifikuojate į tris grupes – raudoną, geltoną ir žalią. Kam to reikia?
– Buvome priversti įsivesti ligonių rūšiavimą pagal būklės sunkumą. Slaugytojos, įvertinusios tam tikrus gyvybinius parametrus – temperatūrą, pulso dažnį, kvėpavimą – ligoniui priskiria vieną iš trijų spalvų. Raudoną spalvą gavę pacientai eilėje nelaukia visai, jie skubiai apžiūrimi gydytojo, jei reikia, guldomi į ligoninę – netgi intensyvios terapijos skyrių.
Geltoni pacientai, jei nėra raudonųjų, gydytojo konsultacijos laukia ne ilgiau nei dešimt minučių. Visi kiti – žalieji – turi apsišarvuoti kantrybe. Nepaisant to, kada atvykai, pirmenybė visada bus suteikiama sunkesniems ligoniams.
– Tačiau sunerimusiems tėvams visada atrodo, kad jų vaiko būklė – sudėtingiausia. Laukimo valandos atrodo kaip amžinybė, todėl ir prasideda skundai, pretenzijos.
– Jei normaliai funkcionuotų pirminė sveikatos priežiūros grandis, greitoji medicinos pagalba ir tėvai adekvačiai reaguotų į vaiko būklę, tokių apgulčių išvengtume – mums užtektų ir patalpų, ir personalo.
Nepaisant to, kada atvykai, pirmenybė visada bus suteikiama sunkesniems ligoniams.
Ne mažiau nei 80 proc. į mus besikreipiančių vaikų yra poliklinikos pacientai. Keletas pavyzdžių: pusantrų metų vaikas greitąja buvo atvežtas į priimamąjį, nes vieną kartą išvėmė, tačiau jis nei karščiuoja, nei kosti, nei viduriuoja. Jo būklė – visiškai patenkinama.
Kitas atvejis: vaikas į trečio lygio ligoninę – universiteto kliniką – atvežamas, nes jau keturias paras pakosti, sloguoja.
Šios paros daktarų įspūdžiai: vaikas kosti dvi savaites, užgulusi nosis. Į priimamąjį tėvų atvežamas antrą valandą nakties.
Turime pacientų, kurie pas mus atvyksta, nes ėmė žagsėti. Arba tėvams pasirodė, kad vaiko akytės sužvairavo.
– Jei tai – tipiniai poliklinikų pacientai, kodėl juos tėvai veža į Vaikų ligoninę?
– Nes mes paslaugas teikiame visą parą. Tėvai dieną dirba, tvarko reikalus, o vakare susizgrimba, kad vaikas negaluoja, ir pradeda nerimauti. Po 20 val. vakaro skyriuje visada justi sujudimas.
Yra ir daugiau priežasčių. Bėda ta, kad šeimos gydytojo institucija yra visiškai nuvertinta. Nėra pasitikėjimo ja, nėra patogumo pacientui, gal trūksta ir deramos kompetencijos.
Pavyzdžiui, aš turiu anūkę ir noriu ją nuvežti į polikliniką pirmam vizitui – pasverti, išmatuoti. Skambinu į polikliniką ir klausiu, kada sveiko vaiko diena? Man paaiškina: „Tokios nėra, lauksite bendroje eilėje, bet, jei jums pasiseks ir kiti pacientai sutiks, užleis be eilės.“ Tai kurios bobutės, laukiančios recepto, kurie tėvai su savo sergančiais, kosinčiais, karščiuojančiais vaikais praleis tą naujagimį?
Lygiai tas pats su didesniais vaikais: kuri mama norės tempti juos į polikliniką ir sėdėti bendroje eilėje su senukais, visokiais lėtiniais pacientais? O jei prisirašiusi mažesniame medicinos centre, neturinčiame savo laboratorijos, tai supranta, kad kraujo tyrimo atsakymas geriausiu atveju bus tik kitą dieną.
Todėl aišku, kad ji važiuos pas mus, kur vaiką apžiūrės kompetentingi pediatrai, bus greitai atlikti reikalingi tyrimai. Todėl pas mus atvyksta žmonės iš Širvintų, Švenčionių, Trakų, Šalčininkų, net iš Anykščių. Visi dabar turi automobilius, todėl sėda – ir atvažiuoja.
Tokiu būdu mes turime atlikti poliklinikos darbą. Maža to, atvažiuoja tėvai į skubios pagalbos skyrių ir vaiko apžiūros metu ima pasakoti: „Daktare, mūsų vaikelis prastai valgo, sunkiai auga svoris.“
Arba – jam užkietėję viduriai. Arba – mišinėlio netoleruoja. Arba pažeria klausimų dėl atopinio dermatito. Ir tu negali pasakyti mamai: „Žinote, gerbiamoji, kreipkitės į šeimos gydytoją ar apylinkės slaugytoją, kuri turėtų spręsti šias problemas.“
– Rizikuotumėte būti apkaltinti nejautrumu, nedėmesingumu, aplaidumu ar pan.
– Žmonės nemėgsta laukti. Kartais bijai, kad tave primuš, o pretenzijoms nėra galo. Slaugytojos kaip bitutės bėgioja, daro vaikams, kurie netekę skysčių, gliukozės ir elektrolitų tirpalą, matuoja temperatūrą, lekia žiūrėti tų, kurie paguldyti stebėjimui.
Atvažiuoja tėvai į skubios pagalbos skyrių ir vaiko apžiūros metu ima pasakoti: „Daktare, mūsų vaikelis prastai valgo, sunkiai auga svoris.“
O koks nors tėvas nutvers už parankės ir ims plūstis: „Kiek mes lauksime?! Jūs – kyšininkai! Kiek jums reikia, kad vaiką priimtumėte greičiau?!“ O paskui skunde rašo: „Kol nesukėliau skandalo, mūsų nepriėmė.“ Labai liūdna, kad mūsų visuomenėje įsivyrauja bjauri tendencija: reikia sukelti skandalą, negalvojant, kad prieš tave yra daugiau vaikų, kurių būklė sudėtingesnė.
Problemų kyla net tada, kai paguldai vaiką į stebėjimo palatą. Tada pasipila priekaištai, kodėl neteikiame maitinimo? Kodėl palatoje nėra lovos mamai, o gal ir tėčiui? Kodėl nėra atskiros palatos?
Vienas tėvas parašė tokį skundą: „Namuose palikau užkurtą katilą su kitu vaiku, negaliu laukti.“ Bet tai – ne mūsų problemos. Mūsų darbas surūšiuoti pacientus pagal būklės sunkumą ir jais pasirūpinti.
Gaila, kad vaikai mato tą triukšmą, nepasitenkinimą. Užuot blaškęsi, važiuodami į gydymo įstaigą paimkite vaikui knygutę, žaisliuką, vandens. Bet ne, geriau visko reikalauti ir trukdyti visiems darbą, terorizuoti slaugytojas. Ačiū Dievui, tokių mažuma: per parą pasitaiko vienas ar du.
– Tėvams kyla abejonių, kas nutiktų, jei kiltų kokios nors ligos epidemija ar nutiktų ekstremali situacija?
– Su tuo mes tvarkomės geriau nei su tais, kurie nenueina į polikliniką. Ekstremali situacija būtų sprendžiama pagal ekstremalios situacijos valdymo principus. Kai reikia, kviečiame gydytojus iš namų. Tokių atvejų buvo, kai užplūdo pacientai iš Dainų šventės, ekskursantai vaikai iš Lenkijos.
Projektuoja naują pristatą
Vaikų ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus vyriausioji slaugos administratorė Asta Lapienė pasakojo, kad vienos pamainos metu skyriuje dirba trys slaugytojos ir du gydytojai.
Kai kurie tėvai filmuoja, fotografuoja mums atliekant procedūras. Tai labai trikdo.
„Esame komanda“, – sako A.Lapienė. Ji užtikrino, kad visi stengiasi kuo geriau atlikti savo darbą. Tačiau teisybės dėlei kartais komplikuoti santykiai su pacientų tėvais išsunkia labiau nei tiesioginės pareigos.
„Sudėtinga susikalbėti su emigrantų šeimomis. Anglijoje jie gauna paracetamolį – ir gerai, o iš mūsų reikalauja nežinia ko. Kai kurie žmonės į priimamąjį su sloguojančiu vaiku atvyksta be servetėlių. Stebėjimo palatoje ne visos mamos nori dirbti, girdant vaikams skysčius. Mano, kad slaugė turi visą laiką būti šalia ir rūpintis vaiku. Kai kurie tėvai filmuoja, fotografuoja mums atliekant procedūras. Tai labai trikdo“, – neslepia A.Lapienė.
Slaugės Vaikų ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje uždirba vidutiniškai apie 633 eurus iki mokesčių.
Vaikų ligoninės direktorius Juozas Raistenskis pasakojo, kad Vaikų ligoninėje projektuojamas naujas priestatas, kuriame įsikurs erdvus Priėmimo-skubios pagalbos skyrius ir konsultacinė poliklinika: „Tai atitiks dabartinius ir numanomus pacientų srautus.“
Projektas turėtų būti įgyvendintas po trejų metų.
