Prieš dvejus metus A.Kerpytė buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Taip buvo įvertinta jos naujoji veikla, kurią ji pradėjo jau susirgusi. Kaip pati sakė, nelaukė jokių apdovanojimų, nes jai pačiai didžiausias apdovanojimas – vis dar gyventi. O į faktą, kad subūrė didžiulę onkologinių ligonių bendruomenę, iš kurios atsirado neįkainojamas nemokamas paslaugas sergantiems teikiantis centras, ji tik numoja ranka: esą smagu, kad jos darbas kam nors reikalingas.
– Kaip buvo nustatyta liga pirmą kartą?
– Pirmą kartą liga buvo nustatyta beveik atsitiktinai. Jokių grėsmingų simptomų nejaučiau. Tiesa, buvo atsiradęs pilvo pūtimas, nuovargis iš pat ryto, papilkėjęs veidas, bet tokių paprastų negalavimų juk turi visi žmonės. Viską nurašai pervargimui, stresui, o pas gydytoją nueiti nėra kada, nes visas jėgas ir laiką atiduodi darbui. Atrodo, kad be tavęs pasaulis sugrius. Tačiau iš tiesų pats sugriūni, o ne pasaulis.
Taigi važiavau į komandiruotę ir viena moteris paprašė, kad ją nuvežčiau pas jos ginekologę. Pasinaudojau proga ir paprašiau, kad ir mane apžiūrėtų. Tačiau kai mane apžiūrėjo, nebenorėjo išleisti, tik aš pati iš pradžių nesuvokiau situacijos rimtumo. Nors man buvo atlikta operacija, pernelyg nesijaudinau – maniau, kad cistą išoperavo. Vėliau gydytoja pasikvietė mane į kabinetą ir pranešė, kad profilaktiškai reikėtų padaryti chemoterapiją. Grįžau į palatą ir susimąsčiau: nuo kada chemoterapiją skiria profilaktiškai? Tai buvo kiaušidžių vėžys, trečia stadija.
– Kas vyko tuomet, kai supratote, kuo sergate?
– Kai nuvykau į tuometį Onkologijos institutą, pirmiausia uždaviau klausimą, kokios garantijos pasveikti ir kiek dar gyvensiu. Gydytojai atvirai pasakė, kad negali man duoti jokių garantijų. Vėliau supratau, kad vienintelė garantija, kuri yra gyvenime, kad visi vėliau ar anksčiau mirsime.
Gydymas buvo sunkus, tačiau tas laikas buvo ypatingas. Pradėjęs chemoterapiją patenki į ligonių pasaulį, kuriame turi išmokti iš naujo orientuotis, juolab kad vėžys pas mus vis dar susijęs su mirties žinia – kalbama apie penkerių metų išgyvenamumą. Tai labiau mirties nei gyvenimo statistika.
Taigi susirgus neišvengiamai kyla egzistenciniai klausimai: atsigręži į savo gyvenimą, kurį šiuo metu turi, pradedi kitaip jį vertinti. Pradedi matyti, kad tu iš tiesų tik leki per jį, bet negyveni. Tuo metu ir dangus atsiveria, ir debesys, ir medžiai, paukščiai, ir žmonės, kurie šalia, pasidaro brangūs. Supranti, kokia didžiulė dovana yra gyvenimas.
Kai pradėjau gydytis, man labai trūko bendravimo su žmonėmis, turinčiais panašią patirtį, tačiau pacientai buvo nelinkę bendrauti. Tik per paskutinę chemoterapiją susipažinau su dviem moterimis, kurios pasiūlė kartu organizuoti grupelę, kurioje būtų galima dalytis patirtimi. Iš pradžių kračiausi šios minties – per savo gyvenimą pakankamai daug visko organizavau, tačiau galiausiai įkūrėme Klaipėdos apskrities moterų, sergančių onkologinėmis ligomis, draugiją „Zunda“.
Mes susirinkdavome pasišnekėti ir po šių susitikimų būdavo labai gera, nes viena kitą labai gerai supratome ir palaikėme. Po kurio laiko pajutome, kad vien medicininės žinios mums nepadeda atsikratyti nerimo ir baimės. Todėl dvasinės pagalbos pradėjome ieškoti pranciškonių misionierių vienuolyne Kretingoje. Išeidavome iš ten pakylėtos, nes malda, meditacija turi savo poveikį. Mūsų ratas vis plėtėsi, moterys važiavo iš aplinkinių miestų, todėl broliai pranciškonai nusprendė, kad laikas steigti rimtesnį centrą. Taip Klaipėdoje atsirado Šv. Pranciškaus onkologijos centras.
– Dar prieš centro atsiradimą jums teko vėžio diagnozę išgirsti antrą kartą. Tai buvo kitoks vėžys, kuris turėjo labai išgąsdinti...
– Kai pirmą kartą išgirdau vėžio diagnozę, tai buvo kaip perkūnas giedrą vasaros dieną. Antrą kartą buvo dar baisiau. Vieną rytą krūtyje užčiuopiau guziuką. Iki tol niekada nedariau mamografijos. Nors dalyvavau „Nedelsk“ akcijose, ragindama moteris tikrintis, pati kažkodėl buvau įsitikinusi, kad man užeiti į tą autobusėlį nereikia. Užčiuopusi guzelį iš karto nulėkiau pas gydytoją ir mano baimė pasitvirtino. Ta būsena buvo kaip cunamis, kuris neša viską. Maniau, kad dabar jau tikrai viskas, dienos suskaičiuotos, nes tai jau kitos rūšies vėžys, vadinasi, organizmas linkęs į onkologiją.
Daug meldžiausi, kalbėjausi su Dievu: „Na, gerai, jeigu nori, gali mane pagydyti, bet tegu būna taip, kaip nori tu, o ne kaip noriu aš. Ir jeigu dar nori mane laikyti šioje žemėje, rask man tą kelią, tą prasmę, pašaukimą, dėl kurio turėčiau dar gyventi, nes nėra prasmės gyventi tik dėl savęs. Ir iš tiesų, kol psichologiškai ruošiausi savo laidotuvėms, mūsų bendruomenė tik plėtėsi, atsirasdavo vis naujų galimybių įvairiems projektams, vis naujos veiklos. Taigi įveikiau vėžį ir antrą kartą.
Prieš penkerius metus metastazavo kiaušidžių vėžys. Laimė, pavyko jį pagauti labai anksti. Mane operavo, atlikau chemoterapiją, ir vėl remisija. Išmokau nesijaudinti dėl to, kas bus rytoj, nes jei galvosiu apie rytdieną, negyvensiu šiandien. Nereikia mirti anksčiau laiko, nors labai dažnai mes iš anksto pradedame gedėti savo artimųjų, artimieji – mūsų, ir susitelkiame arba į kalčių ieškojimą praeityje, arba į baimę dėl ateities.
Mūsų bendruomenė pavadinta „Vilties piligrimais“. Kaip įmanoma sustiprinti viltį? Pirmiausia priimant faktą, kad visi esame mirtingi, bet pašaukti amžinybėn. Mes šią tiesą ignoruojame, nes bijome mirties, kuri ankstesnėse kartose būdavo priimama kaip natūrali gyvenimo dalis. Žmonės gyvendavo žinodami, kad ateis ta paskutinė akimirka, ir ruošdavosi mirčiai.
– Kaip liga pakeitė jūsų požiūrį į kasdienybę?
– Buvau labai didelė darboholikė, man buvo svarbu būti gera vadove. Kartą teko būti vadovių ugdymo seminare, kur rašėme savo gyvenimo prioritetus. Atsimenu, kad visos paminėjome kvalifikaciją, studijas, vadovavimo įgūdžius ir pan. Kai tai surašėme, mums pasiūlė įsivaizduoti, kad gyventi liko trys mėnesiai ir dar kartą surašyti savo gyvenimo prioritetus. Viskas apsivertė aukštyn kojomis: viršuje atsidūrė šeima, bendravimas, meilė, ryšiai ir visi kiti žmogiški dalykai.
Man tai padarė didžiulį įspūdį, todėl susirgusi prisiminiau šią patirtį. Iš tiesų gyvenime mes tampame tik funkcijomis ir nebeturime laiko artimiesiems, draugams, net sau. Jaučiausi kaip voverė rate: sukiesi jame ir negali nieko pakeisti, nes turi pateisinti kažkieno lūkesčius ir pats sau patikti.
Kai susirgau, man buvo 39 metai. Dar pats žydėjimas, o ir galimybės tobulėti profesinėje veikloje buvo atsivėrusios, nes tuo metu atsivėrė sienos. Tačiau pagalvojau: jeigu dabar mirsiu, ko labiausiai man bus gaila, kad gyvenime nepadariau? Supratau, jog labiausiai gailėsiuosi, kad per mažai mylėjau gyvenimą, savo artimuosius, save. Kad susitelkiau ne į tuos dalykus.
Mes labai dažnai painiojame gyvenimo prasmę, tikslus su gyvenimo priemonėmis. Visą dėmesį sutelkiame į priemones, užuot rūpinęsi prasme. Norėjau visa tai pakeisti, kol dar turiu laiko, nes iš tiesų maniau, kad mirsiu. Nusprendžiau nepraleisti galimybės pasakyti savo artimiesiems, kokie jie man brangūs, atsiprašyti jų, kitaip tariant, pasiruošti mirčiai. Šis pasiruošimas labai daug pakeitė mano viduje ir gyvenime.
Aišku, buvo visko. Atsimenu, atsitrenkiau ligoninės koridoriuje į sieną ir mąsčiau: „Dieve, aš prašiau pakeisti mano gyvenimą ir tu pakeitei. Bet ar tokio jo norėjau?“ Tačiau paskui pagalvojau – bet juk aš nesakiau, kokio noriu, nes ir pati nežinojau. Ir nurimau. Išmokau pasakyti „ne“, kai tuo metu man svarbesni kiti dalykai, suprantu, kad nebūtina griebtis visų veiklų, jeigu dėl to prarandi save ir gyvenimą. Taigi savo ligos laiką išnaudojau poilsiui, permąstyti ir naujai įprasminti gyvenimą.
– Ką žmonės randa jūsų vadovaujamame centre?
– Tai dvasinės ir psichosocialinės pagalbos centras. Mes neteikiame gydymo ar slaugos paslaugų. Vieni pas mus atvyksta, kol dar laukia biopsijos atsakymo, kad per 10 laukimo dienų neišprotėtų. Ir jei diagnozė pasitvirtina, su pirmuoju šoku jau būna susitvarkę. Kiti atvyksta iškart po to, kai diagnozė nustatyta, treti remisijoje gyvena jau 10 metų, bet vis dar neišsivaduoja iš baimės. Taip pat ateina artimieji, kurie nežino, kaip bendrauti su ligoniu.
Visos mūsų paslaugos nemokamos, išskyrus nakvynę: psichologo konsultacijos, buvusių ligonių savipagalbos grupės, dvasinės paramos konsultacijos, į kurias su vienuoliu gali ateiti pasikalbėti ir netikintis žmogus. Turime relaksacijos grupes, dailės, šokių terapiją, rankdarbius, darome mankštas, studijuojame Šventąjį Raštą, rengiame konferencijas, seminarus, koncertus, išvykas. Jei žmonės gydymo laikotarpiu gali gyventi ne ligoninėje, jie apsigyvena pas mus ir lankydami įvairius užsiėmimus net nejaučia, kad gydosi.
Net gydytojai stebisi, kaip sklandžiai praeina jų gydymas, ir jau patys rekomenduoja savo pacientams lankytis pas mus – esą vėžys čia „užsikonservuoja“.
„Liga – tai tik didelis išbandymas Jūsų gyvenimo kelyje. Visada tikėkite, kad esate stipresnės už vėžį, o vidinės ramybės išlaikymas ir buvimas su brangiais žmonėmis kartu su šiuolaikiškos medicinos pasiekimais padeda visiškai pasveikti“, – tokiais žodžiais kreipiamasi į metastazavusiu krūties vėžiu sergančias moteris projekto „Kiekviena diena brangi“ tinklalapyje, kurį rasite čia.
Tokie projektai įgyvendinti daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių, o jų tikslas – pateikti moterims kuo daugiau informacijos ir patarimų apie ligą, jos gydymą, gyvenimo būdą sergant, santykius su artimaisiais ir moters psichologinę būklę. Nors tinklalapis skirtas metastazavusiu krūties vėžiu sergančioms moterims, naudingos informacijos ras bet kokia vėžio forma sergantis asmuo ar jo artimieji.
Specialistai kviečia neleisti vėžiui užvaldyti Jūsų gyvenimo. Jūs tebesate ir gyvenime yra tiek daug ką mėgti ir mylėti. Pradėkite maksimaliai naudotis kiekviena minute, po to – kiekviena diena, kiekvienu mėnesiu, kiekvienais metais. Kiekviena diena brangi.
Kviečiame moteris, kurios gydosi metastazavusį krūties ar kitokios rūšies vėžį arba yra jį įveikusios, pasidalyti savo istorija! Rašykite mums arba atsiųskite savo kontaktus susisiekti e. paštu gyvenimas@15min.lt.
