Teko būti nepriimtam į darbą, nes vyras
Donatas Mečislauskas po bakalauro studijų slaugytoju dirba jau dvejus metus, tiesa, su kelių mėnesių pertrauka. Vienu metu buvo išėjęs į administracinį vadovaujamą darbą, tačiau greitai suprato, kad jaučiasi daug naudingesnis dirbdamas tiesiogiai su žmonėmis nei užsidaręs kabinete ir sudarinėdamas grafikus, analizuodamas duomenis ir pan.
„Taip, yra stereotipas, kad tai moteriška profesija, todėl man smagu prisidėti prie stereotipų laužymo proceso. Deja, esu dalyvavęs ne viename darbo pokalbyje, kurio metu išgirsdavau, kad vaikinai į slaugą nepriimami. Po jų būdavo labai nemalonus jausmas – tai atvira diskriminacija. Kodėl pasirinkau šią sritį? Mano manymu, slauga yra ateities profesija. Ji vis dar neatrasta ir tinkamai neįvertinta. Slaugytojai – viena iš svarbiausių sveikatos priežiūros sudedamųjų dalių, be jų tiesiog niekas neveiktų.
Galiausiai tai multidisciplininė sritis, slaugytojas gali dirbti įvairiuose profiliuose, todėl kiekvienas gali atrasti sau įdomią ir patrauklią slaugos kryptį. Būtent slaugytojas praleidžia daugiausia laiko su pacientu, todėl geriausiai jį pažįsta ir suteikia jam ne tik medicininę, bet ir emocinę bei psichologinę pagalbą. Mano manymu, kiekvienos ligoninės ar jos skyriaus prestižas priklauso nuo slaugytojo. Pacientų vartymas, pragulų priežiūra, paciento griovimo rizikos įvertinimas, savalaikis infekcijos plitimo užkirtimas – visa tai atlieka slaugytojai.
Todėl tai puiki sritis pasireikšti tiek moterims, tiek vyrams, juolab kad gyvename 21-ame amžiuje, kai nebereikėtų jokios specialybės skirstyti į vyrišką ar moterišką. Kaip tiek vyras, tiek moteris gali dirbti barmenais ar padavėjais, taip ir slaugos srityje gali dirbti ir vyrai, ir moterys“, – įsitikinęs pašnekovas.
Donatas neretai išgirsta kreipinį „daktare“, nes pacientai nesitiki sulaukti slaugytojo vyro, tačiau jis šio titulo nesisavina ir mandagiai paaiškina, kas esąs. Pasak jo, Lietuvoje tai dar nėra prestižinė specialybė, bet Danijoje, Vokietijoje, Portugalijoje ir kitose išsivysčiusiose šalyse slaugos srityje dirba tikrai daug vyrų.
„Yra tekę patirti kurioziškų situacijų, kai pacientas paprašė pakviesti slaugytoją moterį, nes pamanė, jog nemokėsiu pleistriuko užklijuoti. Stigma iš tiesų yra, kad vaikinas neatliks gerai slaugytojo funkcijų. Tačiau sulaukiu ir tokių atsiliepimų, kad pacientas net nepajaučia, kada įvedu kateterį“, – dalijosi slaugytojas.
Pacientas paprašė pakviesti slaugytoją moterį, nes pamanė, jog nemokėsiu pleistriuko užklijuoti.
Pasak Donato, jis dirba sudėtingame skyriuje, kuriame vyksta operacijos, todėl ir jam tenkanti kasdienė atsakomybė yra labai didelė – gyvybinių funkcijų stebėjimas ir monitoravimas. Taip pat jis jaučia turintis pareigą atstovauti pacientą ir užtikrinti jo poreikius bei orumą: „Pavyzdžiui, aš asmeniškai neuždengtu pliku kūnu operacinėje nesijausčiau gerai, todėl stengiuosi atlikti savo darbą taip, kaip norėčiau, kad kiti su manimi elgtųsi.“
Pašnekovo teigimu, slaugytojo rūpestis pacientu priklauso nuo jo asmenybės ir empatiškumo jausmo, atsidavimo darbui ir žmonėms, nes slauga tikrai nėra techninis darbas. Tai ir bendravimas, advokatavimas pacientui, jo švietimas apie sveiką gyvenseną.
„Dažnai susiduriu su stereotipu, kad pirma asociacija, išgirdus žodį „slauga“, yra sauskelnių keitimas. Beje, slaugytojai nekeičia sauskelnių. Man asmeniškai slauga – kartais menas, kartais darbas, kartais improvizacija. Taip pat gyvenimo būdas ir saviraiškos priemonė, nes man patinka mano darbas“, – tikino slaugytojas.
Vos įžengęs į operacinę suprato, kad nori čia dirbti
Rokas Žilys apie slaugą išgirdo visiškai atsitiktinai – sutikęs ją studijuojantį bičiulį. Pastarojo įspūdžiai iš studijų ką tik mokyklą baigusį ir kaip tik gyvenimo krypties ieškantį jaunuolį sudomino.
„Grįžęs namo dar apie ją paskaičiau ir nusprendžiau, kad reikėtų pabandyti ir man įstoti. Atsimenu, likau sužavėtas nuo pat pirmos paskaitos. Tai buvo anatomija. Žinoma, stereotipinių vertinimų, kai žmonės sužino, kokia mano profesija, sulaukiu. Tačiau, jeigu jauti, kad ši specialybė yra tavo, neberūpi jokie stereotipai. Jie atsiranda todėl, kad daug kas nežino, kas yra slauga, net neįsivaizduoja, kiek atsakomybių turi slaugytojas. Ir dažnas mano, kad tai moterims labiau tinkantis darbas“, – teigė pašnekovas.
Kauno klinikose jis pradėjo dirbti praktiškai po studijų, o jo darbo patirtis – vos keturi mėnesiai. Jaunas vyras, kad iš pradžių patyrė nemažai streso: „Tik pradėjus dirbti, netrūko jaudulio ir streso, nes darbas iš tiesų labai atsakingas. Buvo baisu ką nors supainioti, todėl viską tikrindavau tris ar net daugiau kartų. Šį stresą padėjo įveikti darbas komandoje ir kolegų patarimai. Dabar apie viską stengiuosi pagalvoti iš anksto, todėl nebūna baimės, kad kažko nepastebėsiu, pavėluosiu, laiku nesureaguosiu ir pan.
Su anestezija Rokas susipažino paskutiniais studijų metais, kai atliko praktiką anestezijos ir intensyvios terapijos skyriuje. Vos tik jis pirmą kartą įžengė į operacinę, iš karto suprato, kad nori čia dirbti.
„Aplinkui buvo daug technikos, daug žmonių, kurie tiksliai dirbo savo darbą. Pasijutau tarp tikrų profesionalų, iš kurių sužinojau, kaip viskas veikia, nuo ko reikia pradėti anesteziologijos procedūrą, kokie vaistai naudojami, kaip reikia elgtis su pacientu ir pan. Po to karto likau motyvuotas išbandyti save šioje srityje.
Jeigu nebūčiau pakliuvęs į anesteziją, būčiau rinkęsis intensyvios terapijos skyrių. Darbe man norisi atiduoti visą save ir padėti sunkiems pacientams. Jau teko dalyvauti ir skubiose operacijose, kai gelbėjome žmogaus gyvybę, kai viską reikėjo daryti ypač greitai ir neturėjome išankstinių tyrimų. Tačiau su viskuo susitvarkoma, juolab kad kolektyvas jau turi atsakymus į visus iškylančius klausimus, viskas vyksta pagal planą, net jeigu operacija yra skubi“, – pasakojo Rokas.
Baigęs mokslus, nusprendė likti Lietuvoje
O štai vos nuo lapkričio vidurio ligoninėje dirbantis Anu Varuhgese yra Indijos pilietis. Į Lietuvą jis atvyko į slaugos studijas, kurias baigė prieš dvejus metus. Deja, pirmieji bandymai susirasti darbą baigėsi ne itin maloniomis patirtimis. Vyras neslepia, kad patyrė diskriminaciją kaip atvykėlis iš trečiųjų šalių, kai kur jam buvo mokamas mažesnis atlyginimas negu lietuviams, būta ir apgavysčių, kai už darbą jam taip ir nesumokėjo. Kai kur barjeru įsidarbinti tapo ir lietuvių kalbos nemokėjimas bei prasidėjusi COVID-19 pandemija.
„Tokiems žmonėms kaip aš Lietuvoje nėra lengva susirasti darbą. Kauno klinikose esu pirmas užsienietis slaugytojas. Ir esu be galo dėkingas, kad čia man suteikė šansą parodyti savo įgūdžius ir šiltai priėmė. Ankstesni bandymai įsidarbinti ligoninėse baigdavosi nesėkme, greičiausiai manęs nenorėjo priimti dėl to, kad esu užsienietis, todėl, tiesą sakant, nesitikėjau, kad ir čia pasiseks. Iki šios darbovietės teko dirbti dviejuose senelių namuose. Personalas buvo labai rūpestingas, rūpinosi visais savo pacientais, netgi pandemijos metu. Vienintelė problema, kad jie nemokėjo angliškai, todėl man buvo sunku su jais susikalbėti. Visą šį laiką mokiausi lietuvių kalbos ir dabar jau galiu bendrauti tiek su kolegomis, tiek su pacientais.
Kauno klinikose yra studentų iš įvairių pasaulio šalių, galbūt dėl to personalas nežiūri į užsieniečius kaip į ateivius. Čia labai gera darbo aplinka, visi rūpinasi vieni kitais, visada paklausia, ar reikia kuo nors padėti. Aš visada galiu kreiptis į kolegas, jei turiu kokių nors abejonių, nesu dėl ko nors tikras. Jaučiuosi čia tarsi antruose namuose. Jeigu ir padarau nedidelę klaidą, visada man paaiškinama, kaip kitą kartą daryti, tačiau man nekeliamas papildomas stresas. Taip pat man labai patinka, kad bet kada galiu pasikalbėti su savo vadove“, – džiaugėsi pašnekovas.
Kartu su vyru atvykusi ir jo žmona. Abu sutuoktiniai svajoja bent kuriam laikui įsitvirtinti Lietuvoje. Jiems čia patinka, o Anu mato daug daugiau galimybių tobulėti profesiškai.
