Tyrimo rezultatai
A.Ramonaitė teigė maniusi, kad tikėjimas sąmokslo teorijomis Lietuvoje yra mažos, marginalios žmonių grupelės nuostatos, tačiau tyrimo rezultatai parodė, kad jomis linkę tikėti apie 30–40 proc. respondentų. Tai skatina ieškoti priežasčių.
„Savo tyrime remiuosi mūsų vykdytos porinkiminės apklausos duomenimis, kuri vyko 2021 m. sausio–vasario mėn. ir joje buvo grupė klausimų, susijusių ir su kovido sąmokslo teorijomis. Kadangi tuo metu dar nežinojome, kurios iš jų labiau paplitusios Lietuvoje, pasinaudojome Vakaruose sklandančiomis teorijomis,“ – aiškino lektorė.
Tyrimas parodė, kad bene mažiausiai žmonės tiki, jog dauguma simptomų, kuriuos, manoma, sukelia koronovirusas, iš tiesų susiję su 5G tinklo spinduliuote (4,5 proc.). 13,4 proc. respondentų mano, kad nėra tvirtų įrodymų, jog koronavirusas iš tiesų egzistuoja. Teiginiui, kad koronavirusas greičiausiai buvo sukurtas laboratorijoje, pritaria 48,4 proc. respondentų. Kad valdžios institucijos sąmoningai padidina mirusiųjų nuo koronaviruso skaičių, įsitikinę 34,9 proc., kad dabartinė pandemija yra dalis globalių pastangų priversti visus skiepytis, nori žmonės to ar ne, – 33,5 proc. respondentų.
„Reikia turėti omeny, kad apklausa buvo vykdyta mišriu būdu – telefonu ir internetu, internetinė dalis stipriai dominavo, todėl kai kurių žmonių mes tiesiog nepasiekėme. Tikėtina, kad realybėje tie skaičiai yra dar didesni, nei čia matome iš duomenų“, – komentavo A.Ramonaitė.
Pagrindinė sąmokslo teorijų priežastis
Pasak mokslininkės, teigiami atsakymai santykinai neblogai koreliuoja tarpusavyje ir iš dalies patvirtina nuomonę, kad žmonės, kurie tiki viena kuria nors sąmokslo teorija, linkę tikėti įvairiomis sąmokslo teorijomis.
Tyrinėdama sąmokslo teorijų priežastis, ji atrado, kad nei amžius, nei religija tokiam konspiraciniam mąstymui įtakos beveik neturi, tačiau svarbi lytis: moterys labiau linkusios tikėti sąmokslo teorijomis negu vyrai. Taip pat labai svarbus išsilavinimas: žmonės su aukštuoju išsilavinimu mažiau tiki sąmokslo teorijomis.
Tačiau įdomiausia tai, kad tikėjimas sąmokslo teorijomis bene labiausiai koreliuoja su teigiamu atsakymu į klausimą, ar sovietmečiu Lietuvoje gyventi buvo geriau negu dabar. Atrodytų, kaip sovietinė nostalgija gali sietis su kovidu? Lygindama kitus rodiklius – pasitikėjimą partijomis, politinėmis institucijomis ir pan., A.Ramonaitė iškėlė prielaidą, kad šie reiškiniai susiję per nepasitikėjimą valdžia.
Kitas svarbus kintamasis – populizmas, kurio nuostatos Vakaruose laikomos pagrindiniu tikėjimo sąmokslo teorijomis paaiškinimu. Kita vertus, pastarasis visgi nenurungė sovietmečio įtakos.
Ar yra išeitis?
„Nepaisant visko, net ir kontroliuojant visus įmanomus veiksnius, pavyzdžiui, rusiškos žiniasklaidos sekimą ir netgi prorusiškas nuostatas, vis tiek sovietmečio vertinimas išlieka antras reikšmingiausias kintamasis po populizmo. Kodėl taip yra? Aiškinimų yra daug, pagrindiniai iš jų – socialinė izoliacija, tam tikros socialinės grupės marginalizacija, žemesnio socialinio statuso pojūtis (nebūtinai objektyviai žemesnis statusas, bet būtent pojūtis), bejėgystės jausmas ir labai svarbus veiksnys – giluminis nepasitikėjimas valdžia.
Kaip tai susijęs su sovietine nostalgija? Labai gerą paaiškinimą duoda neseniai išėjusi amerikiečių mokslininkų knyga „Shakins stock of shock“, nagrinėjanti 1989-ųjų metų transformacijų socialines pasekmes posovietinėse šalyse. Knygoje gana dramatiškai ir labai tiesmukai, kaip Lietuvoje niekada nedrįsome pasakyti, teigiama, kad pasekmės praktiškai prilygsta karo situacijai. Pasak autorių, taikos sąlygomis nėra buvę pasaulyje tokios blogos situacijos, kad visi rodikliai, pradedant ekonominiais, baigiant savižudybių, migracijos ir kitais, būtų tokie blogi. Jie bando juos lyginti su „didžiosios depresijos“ periodu Amerikoje, bet net ji buvo daug lengvesnė negu daugumai pokomunistinių šalių pereinamasis laikotarpis“, – svarstė A.Ramonaitė.
Pasak jos, mes iš tiesų niekada nesupratome ir neįvertinome šitos didelės socialinės traumos, kurią sukėlė posovietinė transformacija, dėl kurios didelė žmonių dalis atsirado socialinės marginalizacijos būklėje. Žmonių balsas niekada nebuvo girdimas, o oficialiai nuolat pabrėžiama, kad viskas yra gerai ir net negalima kelti dėl to abejonių.
„Tačiau nepasitenkinimas išlieka – mes jį nuolat girdime kokybiniuose interviu. Tas pyktis, neapykanta valdžios atžvilgiu perduodami iš kartos į kartą ir tai puiki terpė sąmokslo teorijoms plisti. Dabar, kai praėjo tiek laiko, žmones turbūt skaudina ne tiek to metu buvęs nuosmukis, kiek to nuosmukio nepripažinimas. Tai irgi buvo auka, kurią reikėjo paaukoti dėl dabartinio pragyvenimo lygio, mūsų vakarėjimo, didesnio saugumo ir pan. Bet niekada niekas šios aukos neįvertino.
Pavyzdžiui, moteris pasakoja, kad jos tėvai gyveno normalų gyvenimą, bet ji pati jaunystėje, gyvendama nuosmukio laikais, turėjau eiti butelius rankioti, kad galėtų pramaitinti savo vaikus. Taigi sudėtinga transformacija ir viešai nepripažinti jos socialiniai padariniai nulemia mūsų giluminį politinį susvetimėjimą, kurio pasekmes mes jaučiame iki šiol ir, panašu, jos neišnyks. Būtent šis kontekstas sukuria tikrai labai palankią dirvą plisti sąmokslo teorijoms“, – įsitikinusi lektorė.
Pasak jos, panaši situacija dabar – vis dar nėra protingų sprendimų, kaip tvarkytis su pandemija, visi daro tas pačias klaidas ir iš jų nesimoko.
„Sakoma, kad ir kitose šalyse žmonės protestuoja. Taip, protestuoja, nes ir kitur valdžia elgiasi panašiai. Gal kažkas pagaliau turi sustoti ir pradėti elgtis protingiau, pasitelkiant socialinius mokslus? Kartais man atrodo, kad ir netikėjimas sąmokslo teorijomis kartais pereina į visišką aklą ideologinį nekritiškumą ir pritarimą bet kam, kas yra oficialusis naratyvas“, – teigė lektorė.
Pasak jos, sąmokslo teorija yra apibrėžiama kaip tikėjimas tuo, kad kažkas įvyko, nes yra kokia nors slapta grupuotė, kuri kažko siekia. Tam tikrais atvejais taip ir gali, todėl, nors sąmokslo teorijos terminas dabar vartojamas kaip etiketė, moksline prasme tai nėra etiketė. Šiame kontekste ypač didelį nerimą kelia dabartinis susiskaldymas visuomenėje, kai yra viena edukuotoji pusė, kuri „tiki mokslu“, ir kita pusė, kurios mokslas neparemia. Mokslininkės manymu, statant tokias barikadas griaunami paties mokslo pagrindai, nes mokslas, kuris turėtų būti nešališkas, užima vieną iš barikadų pusių.
