Pirmą mėnesį sutrikimų paplitimas – iki 80 proc.
Pasak nuotolinėje konferencijoje pranešimą šia tema skaičiusio neuromokslininko dr. Benedikto Kaminsko, moksliniai tyrimai rodo, kad COVID-19 gali turėti ir ilgalaikių pasekmių. Dalis žmonių patiria įvairius psichologinius iššūkius, taip pat nemažai pasveikusiųjų jaučia su potrauminiu stresu, depresija, nerimu susijusius simptomus, gana dažnos neurologinės komplikacijos. Taip pat galimi ir kognityviniai sunkumai, susiję su mūsų atminties, dėmesingumo, informacijos apdorojimo ir kitais gebėjimais. Visos šios pasekmės turi įtakos žmonių darbingumui ir gyvenimo kokybei.
Iš pradžių neuromokslininkas pristatė, kas pasaulyje jau žinoma apie ilgalaikes COVID-19 pasekmes.
„Išnagrinėjome 57 publikacijas, kurios tyrė neuropsichologinių pasekmių dažnį. Dviejuose trečdaliuose tyrimų buvo analizuojama sunki ligos eiga, ketvirtadalyje – mišrios imties, 7 proc. straipsnių tyrė lengva ligos forma sirgusiųjų neuropsichologines pasekmes. Vidutinis sekimo intervalas buvo 3 mėnesiai po ligos, tačiau kai kurie tyrimai analizavo pasekmes praėjus ir 12 mėnesių. Dažnu atveju šalia kognityvinio vertimo buvo atliekami depresijos, nerimo ir potrauminio streso simptomų vertinimai“, – teigė lektorius.
Studijų duomenimis, kognityvinių sutrikimų dažnis pirmą mėnesį po ligos sunkiai sirgusiųjų grupėje buvo apie 80 proc.
Studijų duomenimis, kognityvinių sutrikimų dažnis pirmą mėnesį po ligos sunkiai sirgusiųjų grupėje buvo apie 80 proc., praėjus 12 mėnesių – svyravo nuo 0 iki 20 proc., o vidutinis sutrikimų dažnis – 33,8 proc. Tačiau daugiau nei pusėje tyrimų apsiribota iki 3 mėnesių sekimu, taigi gautas vaizdas po 12 mėn. gali būti nepilnas. Vis dėlto galima stebėti tendenciją, kad kognityvinis funkcionavimas gerėja bėgant laikui. Taip pat pastebėta, kad lengvesne forma persirgę asmenys patiria mažiau kognityvinių sunkumų.
Jų psichologiniai sunkumai buvo vertinami ir pasitelkus atitinkamus diagnostikos įrankius. Kliniškai reikšmingas depresijos pasireiškimas analizuotose studijose svyravo nuo 0 iki 55,5 proc., o vidutiniškai siekė 25,3 proc. Atitinkamai nerimas – nuo 0 iki 66,7 proc., vidutiniškai – apie 20 proc., potrauminio streso sutrikimas – nuo 4 iki 43 proc., vidutiniškai – 16,6 proc. Tačiau B.Kaminskas dar kartą pabrėžė, kad labai trūksta tyrimų, kuriuose šie sunkumai būtų vertinami praėjus 6 ar daugiau mėnesių.
Kalbant apie subjektyvų kognityvinių sunkumų vertinimą, kai žmonių buvo klausiama apie gyvenime kylančius sunkumus, įvairių tyrimų duomenimis, jų turintys pasisakė nuo 22 iki 81 proc. respondentų.
„Galima daryti išvadą, kad pablogėjusi psichologinė savijauta ir kognityviniai sunkumai persirgus COVID-19 yra dažni, ypač pirmaisiais mėnesiais po ligos. Tikėtina, kad iššūkius dažniausiai patiria sirgusieji sunkiai, tačiau sunkumų gali patirti ir lengvesne forma sirgę asmenys“, – apibendrino lektorius.
Daugiau problemų turėjo sirgę namuose
Lietuvos mokslininkai taip pat atliko empirinį tyrimą, sudarytą iš dviejų imčių. Vienoje imtyje apklausti ir ištirti COVID-19 sirgę, tačiau ligoninėje nesigydę asmenys. Kita imtis sudaryta iš asmenų, gydytų dviejose ligoninėse – LSMU Kauno ligoninėje bei Santaros klinikose. Dalyviai buvo prašomi užpildyti klausimyną ir atlikti kognityvinių gebėjimo vertinimą. Iš viso buvo surinkta 380 dalyvių. Namuose ir ligoninėje besigydę asmenys skyrėsi amžiumi ir lytimi. Pirmieji buvo jaunesni, nei patekę į ligoninę (atitinkamai 35 ir 55 metai), taip pat tarp pirmųjų vyravo moterys.
„Kalbant apie sveikatos sutrikimus, abiejose grupėse apie ketvirtadalį tiriamųjų teigė, kad po ligos atsirado naujų sutrikimų arba paūmėjo esamos lėtinės ligos. Nepriklausomai nuo ligos sunkumo, dažniausiai minimi simptomai – nuovargis, energijos stoka, raumenų silpnumas, uoslės ir skonio pokyčiai. Maždaug ketvirtadaliui įvairūs simptomai pasireiškė ilgiau nei mėnesį. Ligoninėje gydyti pacientai ilgiau patyrė dusulį, energijos trūkumą, raumenų silpnumą ir nuovargį. Tuo tarpu namuose sirgę tiriamieji ilgiau patyrė protarpinį karščiavimą, skonio ir uoslės pokyčius ar praradimą. Bendras simptomų naštos rodiklis, susidedantis iš patirtų simptomų skaičiaus ir jų trukmės, buvo didesnis ligoninėje gydytų tiriamųjų grupėje“, – aiškino B.Kaminskas.
Taip pat buvo klausiama, ar tiriamieji per pastarąjį mėnesį patyrė panikos priepuolį. Gydytų namuose grupėje teigiamai atsakė beveik penktadalis, taip pat 12 proc. šių respondentų turėjo kliniškai išreikštus depresijos ir nerimo simptomus. Įdomu, kad tarp gydytų ligoninėje šių sunkumų dažnis daug mažesnis (atitinkamai 3 ir 5,2 proc.). Manoma, kad rezultatui įtakos galėjo turėti jaunesnis namuose sirgusių tiriamųjų amžius ir moteriška lytis.
„Dėmesio ir susikaupimo sunkumus tiriamieji abiejose grupėse nurodė panašiai – 20–30 proc., tiek pat jų nurodė, kad patiria lėtesnį informacijos apdorojimą. Užmaršumu skundėsi 20–40 proc. Daugiau skundų turėjo tie, kurie gydėsi namuose. Taip pat namuose sirgę pacientai ilgiau jautė, kad darė daugiau klaidų, sumažėjo jų darbo nuoseklumas, padidėjo išsiblaškymas, buvo sunkiau susikaupti. Tačiau iš esmės tiek vieni, tiek kiti skundėsi tais pačiais dalykais, taigi simptomai iš esmės nepriklauso nuo ligos sunkumo“, – apibendrino lektorius.
Įvertinus objektyviai, kaip tiriamieji atlieka įvairias užduotis, pastebėta, kad daugiausia sunkumų kyla su informacijos atgaminimu, išlaikymu ir pažinimu: maždaug ketvirtadalis tiriamųjų turėjo atminties sutrikimo įvertį ribiniame arba sutrikimo diapazone ir tai nepriklausė nuo ligos sunkumo.
„Apibendrinant, po ligos ilgiau nei mėnesį įvairius besitęsiančius simptomus jautė du penktadaliai sunkiau sirgusiųjų ir penktadalis sirgusiųjų lengvesne forma. Nepriklausomai nuo ligos sunkumo, dažniausiai minimi nuovargis, energijos stoka, raumenų silpnumas, uoslės ir skonio pokyčiai. Tokio pobūdžio simptomų našta yra didesnė ligoninėje gydytų tiriamųjų grupėje.
Ketvirtadaliui tiriamųjų po ligos atsirado naujų sveikatos sutrikimų arba pasunkėjo lėtinės ligos. Abiejose grupėse dažnai patiriami subjektyvūs ilgalaikiai kognityviniai sunkumai, tokie kaip užmaršumas, būdingas net dviem penktadaliams lengvai sirgusiųjų. Taip pat dažni dėmesio sunkumai ir sulėtėjęs informacijos apdorojimo greitis“, – teigė B.Kaminskas.
