„Net ir dabar kamuoja graužatis – gal reikėjo pasilikti ilgiau?“ – svarsto Kauno klinikų skubios pagalbos skyriaus gydytojas R.Peldžius.
Jo kolegė gydytoja V.Traškaitė-Juškevičienė Lietuvos skubiosios medicinos draugijos pranešime spaudai pastebi, kad sunkūs jausmai aplanko visus grįžusius:
„Nors grįžus teko skubiai pasinerti į įprastus darbus, mintimis vis buvau Ukrainoje. Maniau, kad baisiausia bus pasiryžti išvykti į kariaujančią šalį, į nežinią, bet, paradoksalu, sunkiau buvo grįžti į saugius namus, šiltas lovas, kur neskamba sirenos.“
Viename „Skubiosios medicinos savaitės“ renginių Vilmą ir Ričardą kalbino jų kolega skubiosios medicinos gydytojas rezidentas Karolis Kličauskas.
– Kokią pagalbą teikėte Ukrainoje?
Ričardas: Su kolega chirurgu ten nuvykome kovo 20 d., ruošėmės pasinerti į įvykių sūkurį, dirbti priešakinėse linijose, tačiau atvykę sužinojome, kad sanatorinis miestelis Kyjivo apskrityje, kur planavome dirbti, buvo rusų kariuomenės griaunamas artilerine ugnimi, o komanda, su kuria turėjome darbuotis, atitraukta į Kyjivą.
Darbo vis tiek turėjome, tačiau ne tiek klinikinio, kiek medicininės žvalgybos, mokymų ir paramos tinklo kūrimo.
Iš pradžių Kyjive dominavo džiugios nuotaikos, kad pagaliau vaduojama Kyjivo apskritis, priešas pamažu traukėsi į šiaurę, tačiau greitai pasirodė, kad daug kur besitraukdami, jie viską nušlavė nuo žemės paviršiaus.
Mums bebūnant Kyjive, pasiekė žinios ir apie visus baisumus išvaduotuose rajonuose, tarp jų buvo ir Buča, Irpinė, apie kurias išgirdo visas pasaulis.
Taip pat pamatėme, kad šis karas ypatingai žiaurus ir kariams: šarvinė technika, mechanizuoti padaliniai, artileriniai pabūklai, minosvaidžių ugnis – eiliniam kariui žūti yra milijonas būdų. Didžiulis kiekis sužalojimų yra ne šautiniai, bet sprogimo skeveldrų sukelti galvos, liemens, galūnių sužalojimai.
Vilma: Mūsų misijos tikslas ir pobūdis buvo kiek kitoks – važiavome oficialiai su valstybine misija ir iškart žinojome, kad tikslas bus dirbti ne mūšio lauke, bet ten, kur gana saugu. Misija prasidėjo nuo Kyjivo, tačiau kadangi iš Lietuvos išvykome balandžio 15 d., Kyjivo apylinkės jau buvo išvaduotos, mieste vyko normalus gyvenimas, ligoninės atnaujino planines paslaugas ir jiems papildomų rankų neprireikė.
Su Ukrainos sveikatos ministerijos pagalba radome kitą vietą, kur mūsų tikrai reikėjo – tai buvo Čerkasų miestas. Greitai įsijungėme į ligoninės darbą. Tiesa, iš pradžių į mus žiūrėjo atsargiai, manė, kad esame karo turistai, atvažiavę nusifotografuoti ir pabūti didvyriais. Tačiau kibome į darbus ir požiūris į mus greitai pasikeitė. Vėliau vietiniai stebėjosi, kad taip greitai pripratome prie didelio ligonių srauto.
Pačiame mieste aktyvūs karo veiksmai nevyko, tačiau mums buvo pristatomi nuo karo nukentėję žmonės, dažnai jau pabuvoję kitose gydymo įstaigose, ir čia atsiųsti tolesniam gydymo etapui. Pacientų buvo tikrai labai daug, tiek su sprogmenų skeveldromis, tiek nutrauktomis galūnėmis. Baisūs sužalojimai, kokių Lietuvoje neturime.
Mūsų anesteziologų komanda dirbo operacinėje, pacientai buvo mums vežami vienas po kito, ir taip nuo ryto iki vakaro nuolatinis konvejeris. Dirbome be išeiginių.
Nors didelio gydytojų trūkumo Čerkasuose nebuvo, vietiniai gydytojai dirbo be jokių laisvų dienų – ir savaitgaliais, ir per Velykas visi kasdien buvo darbe, todėl buvo labai malonu bent šiek tiek sumažinti jų darbo krūvį.
Labai svarbus buvo su mumis atvykusių slaugytojų indėlis: perrišimai, nuskausminimai, paskyrimų atlikimas, – jų rankos buvo itin vertinamos ir jų nuolat prašydavo dar padirbėti, nes vietiniai slaugytojai perdegę nuo pacientų srautų.
– Vertinant situaciją Lietuvoje, ar mes pakankamai pasiruošę ekstremaliai medicinai?
Ričardas: Tikriausiai tam neįmanoma pakankamai pasiruošti. Ukraina juk mažesne apimtimi kariavo jau pastaruosius 8 metus ir turi daug karo patirties turinčių medikų, tačiau dabartinė Rusijos agresija vis tiek jiems yra didelis sukrėtimas ir smūgis visai sveikatos apsaugos sistemai.
Kauno Klinikų priėmimo skyriuje, kur dirbame su Vilma, turime sukaupę nemažą traumų gydymo ir pacientų srautų valdymo patirtį, tačiau niekada nebuvome matę tokių sužalojimų, kokius išvydome Ukrainoje. O juk kitos Lietuvos ligoninės su traumomis susiduria dar rečiau.
Tikriausiai tam neįmanoma pakankamai pasiruošti.
Todėl norint geriau pasiruošti, mums labai svarbus bendradarbiavimas su šalimis kaimynėmis, taip pat Švedija ir Suomija, kurios siekia tapti NATO narėmis. Pavyzdžiui, švedų karo medicina labai išvystyta, jie karo medicinos apmoko visas šalies regionų traumų komandas.
– Teko girdėti, kad Airijoje kasmet du kartus visos šalies ligoninės simuliuoja masines nelaimes, todėl kiekvienas medikas tiksliai žino savo užduotį nelaimės atveju. Per tokias pratybas vadovauja skubiosios medicinos gydytojai ir traumatologai.
Ar dirbdami kartu su skubiosios medicinos gydytojais pritartumėte, kad skubiajai medicinai ekstremaliose situacijose tenka svarbi vieta?
Vilma: Nors Lietuvoje jaučiamės gana saugiai, ruoštis reikia nuolat. Kaip? Ne tik kaupiant vaistų ir reikalingų medicininių priemonių rezervus, juos nuolat peržiūrint ir rotuojant, tačiau ir daugiau investuojant į plataus profilio specialistų parengimą, kurie karo sąlygomis sugebėtų priimti greitus ir teisingus sprendimus.
Skubiosios medicinos gydytojai išmano kardiologiją, neurologiją, traumatologiją, anesteziologiją, ir jau dabar ligoninės, kur dirba skubiosios medicinos gydytojai, yra daug stipresnės – jos gali geriau organizuoti darbą tiek civilinėmis sąlygomis skubios pagalbos skyriuose, tiek ir prireikus priimti pacientus iš karo lauko.
Svarbu turėti omenyje, kad karo sąlygomis gili specializacija ir siauros srities išmanymas praranda prasmę, o svarbiau tampa platus žinių bei įgūdžių bagažas, gebėjimas sprendimus priimti greitai.
Ričardas: Skubioji medicina yra karo medicinos alfa ir omega. Faktas, kad skubiosios medicinos specialistų kol kas Lietuvoje trūksta, rodo, jog ekstremaliai situacijai galėtume būti pasiruošę ir geriau. Būtent skubiosios medicinos gydytojai gali atlikti gerokai daugiau įvairių procedūrų ir suvaldyti didesnius pacientų srautus nei daugelio kitų specializacijų medikai.
Tikiu, kad neseniai Lietuvoje atsiradusios skubiosios medicinos studijos yra vienas geriausių dalykų, nutikusių Lietuvos sveikatos apsaugos sistemai. Bet kuris skubiosios medicinos gydytojas ar net antrų metų skubiosios medicinos rezidentas jau galėtų sėkmingai dirbti karo medicinos pirminėje grandyje, traumų stabilizacijos punkte.
Ekstremaliai situacijai galėtume būti pasiruošę ir geriau.
Kaip gydytojas anesteziologas reanimatologas, karo medicinos kontekste tikrai negalėčiau nieko nustebinti, viską sėkmingai atliktų ir skubiosios medicinos gydytojai. O kai ką ir geriau. Skubiosios medicinos gydytojai pasižymi tuo, kad yra ruošiami priimti sprendimus itin sudėtingomis aplinkybėmis, vienu metu spręsti kelis sudėtingas užduotis.
Todėl šių specialistų tiek daug JAV kariuomenėje, kuri apmoka savo paramedikams skubios medicinos universitetines studijas. Taigi, labai svarbu, mano nuomone, būtų skatinti šią specialybę rinktis ir Lietuvoje, sudaryti geresnes sąlygas baigusiems studijas dirbti bei tobulėti, įsitraukti į karo medicinos sistemą.
Žinoma, tai tik pirmas svarbus žingsnis ruošiantis ekstremalioms situacijoms. Nepakanka paruošti daugiau skubios medicinos gydytojų. Nors būtent jiems, kartu su traumatologais, ekstremaliose situacijose tektų vadovaujantis vaidmuo – svarbu pasirūpinti, kad savo vaidmenis ištikus nelaimei žinotų ir visi kitų sričių medicinos sistemos darbuotojai, kaip ir jūsų pateiktame Airijos pavyzdyje.
Kol kas panašių pratybų, kurios medikams padėtų pasiruošti ekstremalioms situacijoms ir masinėms nelaimėms, Lietuvoje neturime, todėl, žvelgiant į ateitį, mums būtų labai reikalinga sistema, kuri užtikrintų nuolatines treniruotes ir įgūdžių gilinimą šiose srityse.
