Pasak D.Didvalės, slaugytojo darbas sunkus, sudėtingas, tačiau kupinas moralinio ir emocinio pasitenkinimo. Kaip rašė austrų rašytojas Stefanas Zweigas, tas, kuris padėjo bent vienam žmogui – suvokė gyvenimo prasmę.
Žvelgiant istoriškai, slaugymas yra viena seniausių veiklų pasaulyje, apibūdinama kaip altruistinė globa arba priežiūra, reikalinga žmonėms, tačiau slauga kaip mokslas yra vienas jauniausių ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
Ką privalu mokėti dirbant kritinėse situacijose
Pasak pašnekovės, anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojo pareigybės raida glaudžiai siejasi su anesteziologijos-reanimatologijos raida – prieš 60 metų ši pareigybė buvo vadinta „med. sesuo narkotizatorė“.
Tais laikais dirbtinė plaučių ventiliacija buvo atliekama rankiniu būdu, kaukinė narkozė – eterio garais, o vaistų lašinimo sistemos buvo gaminamos iš guminių vamzdelių bei, kaip ir dauguma daugkartinių priemonių (švirkštai, adatos), turėdavo būti sterilizuojamos virinant.
Dabartinė medikų karta sunkiai įsivaizduoja, kaip buvo galima dirbti ir užtikrinti pacientų saugumą su ano laikmečio priemonėmis.
Dirbtinė plaučių ventiliacija buvo atliekama rankiniu būdu, narkozė – eterio garais, o vaistų lašinimo sistemos – iš guminių vamzdelių.
„Šiandien anesteziologų komandoje arba intensyviosios terapijos skyriuje dirbti norintis slaugytojas turi būti baigęs papildomus (960 valandų) kvalifikacijos kėlimo mokymus. Operacinėje slaugytoja paruošia darbui visą medicininę aparatūrą – ją testuoja, papildo reikiamais garais, prijungia vienkartines kvėpavimo sistemas, suruošia reikalingų priemonių rinkinius, sutraukia ir sužymi vaistus nuskausminimui, raumenų atpalaidavimui, sąmonės slopinimui.
Slaugytoja punktuoja, įveda intraveninį kateterį, pozicionuoja pacientą ant operacinio stalo, asistuoja gydytojui anesteziologui reanimatologui atliekant sudėtingas invazines kraujagyslių, regioninės anestezijos (dalinis kūno nuskausminimas, suleidžiant vaistus į stuburo kanalą), kvėpavimo takų valdymo procedūras, prijungia invazinės kraujotakos stebėsenos, greitos infuzijos sistemas, užtikrina paciento būklės stebėseną.
Pasak jos, kai pacientas patenka į Intensyviosios terapijos skyrių, slaugytoja čia stebi paciento gyvybinius rodiklius, užtikrina skausmo valdymą, pykinimo profilaktiką, infuzinių skysčių terapiją, gyvybinių funkcijų stebėseną, kritinių būklių numatymą.
Rajono ligoninėse gali tekti dirbti su įvairaus amžiaus pacientais – nuo vaiko iki senolio, įvairiausių kritinių būklių – sutrikus organų sistemų veikloms iki nelaimingų atsitikimų, daugybinių traumų, nudegimų ir panašiai.
Universitetinėse ligoninėse reanimacijos skyriai yra specializuoti ir suskirstyti pagal amžiaus grupes, kritinių būklių atvejus“, – pasakojo dabartinė Lietuvos anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojų draugijos vadovė Daiva Didvalė.
Minėta draugija, siekiant dalintis profesinėmis aktualijomis, darbo iššūkiais, slaugos naujovėmis, buvo įkurta dar prieš 12 metų. Šiuo metu joje yra 128 nariai iš visos Lietuvos.
Apie COVID-19 pandemiją ir padėkas
„Minint Tarptautinę slaugytojo dieną, norisi tiesiog pasidžiaugti atvira širdimi, jog didžiuojamės būdami slaugytojai, ir daug nekalbėti apie COVID-19 pandemiją bei su ja iškilusius iššūkius dirbant pirmosiose gretose.
Pasklidus žiniai apie visą pasaulį kaustančią neatpažintą infekciją, teko skubiai ruoštis, mokytis naujų dalykų – naudoti asmens apsaugos priemonių ekipuotę, skaityti naujausias užsienio kolegų rekomendacijas, kaip slaugyti kritinėse būklėse esančius koronaviruso apimtus ligonius.
Buvo daug nerimo, nes nebuvome užtikrinti, jog respiratorių, akinių, skydelių, kombinezonų užteks visiems. Teko raminti vieniems kitus ir dėl baimių, jog užkrėsime savo artimuosius, šeimos narius.
Dabar turime daug aiškesnę situaciją, pacientai testuojami, rūšiuojami, aprašyti visi pacientų srautai, įstaigose administracijos įsakymais aiškiai nurodyta darbo tvarka, asmens apsaugos priemonės sukomplektuotos ir pagal poreikį užtikrintos kiekvienam“, – teigė pašnekovė.
Pasak anestezijos ir intensyvios terapijos slaugytojos, viešumoje pasirodantys plakatai, dėkojantys gydytojams, neretai slaugytojų bendruomenėje sukelia diskusijas. Kita vertus, visi supranta, kad ne padėka svarbiausia, nes dirbti nuoširdžiai ir su atsidavimu reikia visada. Dar svarbiau – padėkoti komandos nariui, su kuriuo dirbai savo pamainą.
„Labai jauku išeiti iš darbo, kai padėkoja kartu dirbęs gydytojas. Dar jaukiau, kai ir mes, slaugytojai, padėkojame vienas kitam ir, žinoma, nepamirštame savo didžiųjų pagalbininkų – slaugytojų padėjėjų ar pagalbinių darbuotojų. Jie taip pat yra arčiausiai paciento, užtikrina daugelį fiziologinių ligonio poreikių – maitinimą, judėjimą, vartymą, švarą ir higieną.
Ir šių darbuotojų atlyginimai tikrai neadekvatūs atliekamiems darbams. Žinoma, paciento ištartas AČIŪ yra pats gražiausias ir motyvuojantis žodis. Retsykiais iš atminties grįžta pacientų palinkėjimai, padėkojimai, šypsenos. Yra buvę ir tokių atvejų, kai pacientas ilgai guli intensyviosios terapijos skyriuje, o pasveikęs po kelių mėnesių ateina padėkoti ir pasidžiaugti, kad jau grįžo į gyvenimą ir niekada nepamirš mūsų priežiūros sunkiu metu“, – pasakojo D.Didvalė.
Nesame tik gydytojų rankos ir akys
Pasak jos, nors viešojoje erdvėje vis dar galima išgirsti slaugytoją vadinant „seselė“, jau beveik 30 metų Lietuvos teisinėje bazėje nebeegzistuoja „seselės“, ,,medicinos seserys“, „gailestingosios seserys“ ir nėra „slaugių“.
„Labai svarbu mums, visai slaugytojų bendruomenei, suprasti, kad mes irgi galime ir turime būti lyderiai, komandos nariai, o ne paskyrimų ar paliepimų vykdytojai, kad mes nesame tik gydytojų „rankos“, „akys“, o savarankiški sveikatos priežiūros sistemos specialistai su savo teisėmis, pareigomis ir kompetencijomis.
Paciento vaidmenyje nenorėtų atsidurti ir ten dirbančios slaugytojos, tačiau būtent jos dieną ir naktį kovoja už gyvybes.
Ne veltui 2020-uosius Pasaulinė sveikatos organizacija paskelbė Tarptautiniais slaugytojų ir akušerių metais. Todėl noriu palinkėti slaugytojams dar labiau pasitikėti savimi ir niekada nenustoti tobulintis. Juk gyvenimas toks intensyvus, kad jeigu mes neirkluosime prieš srovę, srovė mus neš atgal.
Nepamirškime, kad slaugymas yra meniškiausias iš visų menų, bet kartu jis pagrįstas kompetencijomis ir įgūdžiais. Minint Tarptautinę slaugytojų dieną norisi pasidžiaugti, kad nieko nėra džiugiau, kaip matyti spindinčias slaugytojo akis“, – dėstė pašnekovė.
Būna ir skausmo, ir džiaugsmo ašarų
Intensyviosios terapijos slaugytoja Vera Gerasimčik-Pulko, kuriai ir gimė mintis suvienyti šios specializacijos slaugytojus ir įkurti draugiją ir kuri 10 metų buvo šios draugijos vadovė, antrindama kolegei atviravo – tiek operacinė, tiek intensyviosios terapijos skyrius dažniausiai ten pabuvojusiems sukelia ne pačius geriausius jausmus.
Paciento vaidmenyje nenorėtų atsidurti ir ten dirbančios slaugytojos, tačiau būtent jos dieną ir naktį kaip bitės avilyje „skraido“ aplink sergančiųjų lovas, darydamos viską, kad sunkiai sergantis pacientas kuo greičiau pasveiktų ir sugrįžtų į gyvenimą.
„Tas balansavimas tarp gyvybės ir mirties, ekstriniai ir sudėtingi atvejai, dideli darbo tempai, kai skubiai tenka orientuotis, viską pastebėti, blaiviai mąstyti, net kai esi siaubingai pavargusi, sukelia stresą.
Tačiau turi išlikti rami, kas benutiktų, negali sau leisti panikuoti, net kai labai baisu, nes nuo tavo veiksmų ir sugebėjimų nepasimesti priklauso kito žmogaus gyvybė. Mūsų darbe būna ir liūdesio ašarų, kai visą parą kovojai už žmogaus gyvybę iki išsekimo, stengeisi padaryti viską, tačiau į pamainos pabaigą, nepaisant visų pastangų, įvyksta skaudi netektis.
Būna ir džiaugsmo ašarų, kai į skyrių ateina su didele puokšte gėlių pacientas, už kurio gyvybę pusmetį kovojo visas mūsų kolektyvas.
Kai kurie intensyviosios terapijos skyriuje ilgai gulintys pacientai tampa mūsų intensyviosios terapijos „šeimos nariais“. Galvoji apie juos net tada, kai esi už įstaigos ribų, nerimauji, kaip jiems sekasi“, – pasakojo V.Gerasimčik-Pulko.
Prieš dešimtmetį pacientai neturėjo šansų išgyventi
Žmonės, kuriems teko lankyti savo artimuosius reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje, dažniausiai šias slaugytojas mato ramiai stebinčias pacientus. Tačiau taip būna tik per tą vieną valandą, kai čia gulinčius pacientus leidžiama lankyti.
„Visas procedūras ir manipuliacijas, kad netrukdytume artimiesiems pabūti šalia mylimo žmogaus, stengiamės atlikti iki paciento lankymo valandos. Kartais lankytojai, pamatę savo artimąjį prijungtą prie įvairių aparatų ir apraizgytą laideliais ir vamzdeliais, išsigąsta, tuomet prieini ir stengiesi nuraminti, paguosti, paaiškinti situaciją savo kompetencijos ribose. Kai lankytojai išeina, mes visos vėl lekiame daryti savo darbus, kurie už uždarų durų yra nematomi.
Slaugytoja intensyviojoje terapijoje yra tas komandos narys, kuris arčiausiai paciento ir nuolat akylai stebi jo gyvybines funkcijas, atlieka paskirtą gydymą, daugybę sudėtingų procedūrų savarankiškai ar asistuodama gydytojui, moka prižiūrėti ir valdyti pajungtus prie paciento ir jo gyvybę palaikančius aparatus, žaibiškai reaguoja į paciento būklės pokyčius, prižiūri visas žaizdas, įvestus kateterius ir vamzdelius, kartu su slaugytojų padėjėjomis prausia ir maitina pacientus, dažnai varto ir atlieka kitus pragulų profilaktikos veiksmus.
Galima labai daug vardinti, ką mokame ir ką atliekame. Mūsų specializacijos kompetencijų sąrašas labai ilgas. Mes nuolatos mokomės, nes medicina vystosi, atsiranda naujovių. Medicinos pažangos dėka šiandien išgyvena tie pacientai, kurie prieš dešimtmetį neturėjo šansų išgyventi, o mūsų darbas vis labiau primena „Daktaro Hauso“ filmo siužetus.
Esame tos, kurios nebijo iššūkių, kurios dieną ir naktį, kaip angelai sargai, saugome jūsų artimuosius, raminame juos, kai jie jaučiasi beviltiškai, skatiname kabintis į gyvenimą ir daliname švelnumą bei tikėjimą šviesia ateitimi. Esame čia ir dabar. Ir darome viską, kad vėl galėtumėte apkabinti savo mylimuosius“, – atviravo pašnekovė.
Daugiau slaugytojų minčių ir išgyvenimų galite pamatyti Lietuvos anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojų draugijos sukurtame vaizdo įraše.
