O ten: dar vienas visiškai eilinis, nuobodus niekas. Vėl burgeriai su ant skardos keptais kotletais ir vėl blyškiapadės picos, liūdnai nuo lėkštės spoksančios savo pigiausiomis juodomis alyvuogėmis. Vėl elgesio standarto išmuštruotos padavėjos klausimas: „Ar skanu buvo?“ Nors nebuvo. Bet neskanu ir nebuvo. Buvo nyku.
Ir po metų, jei dar pasiseks tiek ištempti, ta vieta užsidarys ir vėl lange atsiras užrašas „nuomojama“ su nekilnojamo turto brokerio numeriu. Tada vėl kas nors atsidarys ir vėl ten bus eilinis šlamštas, eilinis bandymas pabeždžioniauti kokį nors pavykusį bandymą. Arba dar blogiau – „mes su vyru visuomet svajojome atsidaryti barą/kavinę/restoraną“ variantas.
Kur žmonės visai neraukia nieko apie HORECA, pasiima paskolų ir atsidaro ką nors pusei metų, kol baigsis pinigai ir teks kviesti bankroto administratorių, kad suinventorizuotų puodus bei keptuves.
Iš pat pradžių, kiek pamenu, taip buvo su picerijomis. Tautiečiai pamatė, kad galima praktiškai iš saujos miltų, sūrio, forminio kumpio ar šlapdešrės bei šaukšto pomidorų padažo uždirbti krūvą pinigų.
Nes pati produkto savikaina yra maža, bet jį parduoti galima už gerokai daugiau pinigų, nei kainavo iškočioti tą blyną. Ir pradėjo Lietuvoje viena po kitos dygti picerijos. Viena už kitą klaikesnės skylės, kur duodavo visur vienodai prastas PITSAS.
Tai blyškus, vietomis neiškepęs blynas su nuo karščio išprakaitavusiu sūrio produktu ant viršaus. Šalia duoda indelį česnakinio padažo, kad užmuštum to nykaus blyno skonį skiestu majonezu su česnakų milteliais. Aišku, tų picerijų atsirado daugiau, nei reikėjo, ir jos viena po kitos pradėjo užsidaryti.
Ir pradėjo Lietuvoje viena po kitos dygti picerijos. Viena už kitą klaikesnės skylės, kur duodavo visur vienodai prastas PITSAS.
Po to kažkas pirmas tuos blynus pradėjo daryti netaisyklingos formos ir „su tikru sūriu“. Taip atsirado dar viena, jau „tikrų picų!“ istorija. Ir pradėjo dygti visur tų netaisyklingos formos blynų apdegusiais kraštais picerijos.
O dar prieš tai buvo kebabai. Oi, kaip mėgsta tautiečiai kebabus. Kebabas pas mus – tai toks plonesnis miltinis blynas, kuriame kopūstai, agurkai ir, jei pasiseka, keletas kitų daržovių, kartu su tokiomis mėsos atliekų nuogramdomis būna užpilami majonezo skiediniu. Tą majonezo skiedinį išdidžiai vadina „česnakiniu“, nes jame būna įpilta česnako granulių. Dar būna „pikantiškas“, kur majonezas pamaišytas su pomidorų pasta.
Tautiečiai mėgsta kebabus, ir tos kebabinės pradėjo dygti kaip grybai po lietaus. Ir visose jose tas pats per tą patį. Tas pats majonezinis skiedinys, tas pats šutinamas ant strypo pamautas mėsos atliekų gumulas – „kebabo mėsa“. Puikus verslo modelis – iš atliekų darytis pinigus.
Puikus verslo modelis – iš atliekų darytis pinigus.
Na, koks skirtumas, kam stengtis, kam ten galvoti apie kokią ėrieną ar eksperimentuoti su kokiais jogurtiniais padažais, kai ir taip perka. Paėmei kokio šaldyto šlamšto, suvertei į fritiūrinę, užpylei majonezo ir vadiniesi „užkandine“. Smulkusis, matote, verslas. O po to neina niekas, bet gerai, kad majonezas ir šaldytas šlamštas ilgiau negenda ir ilgiau galima tempti iki bankroto.
Toliau buvo sušiai. Jau net nesuskaičiuosi, kiek yra ir kiek jau nugrimzdo į užmarštį šitų suvirusių ryžių minkytojų. Juk atrodo taip visai sveikas maistas – žuvis, ryžiai, sojų padažas, agurkai bei krabų lazdelės. Dar pridėk šone tų žalios spalvos krienų - ir viskas, sėkmė garantuota. Rytų magija, egzotiniai skoniai – gumulėlis sulipusių ryžių su pigiausios lašišos drožle ir varškės kremu.
Taip pat ir su „kepyklėlėmis“. Na, kiek reikia tų bulkinių viename kvadratiniame kilometre, kad visoms pakaktų pirkėjų? Kiek galima tą patį per tą patį ten kepti – batonus po 80 centų, kurie lygiai tokie patys, kaip ir visi batonai, tik kietesni, „mini picas“ ir, žinoma, tuos sprangius, siaubingus sausainius, kokius nors pateptus džemu, pabarstytus cukrumi sukepusių miltų gabalus.
„Oi, mes su vyru seniai svajojome atsidaryti kepyklėlę“, – pasakoja moteris, prie kurios vardo bei pavardės „verslininko žmona“ prirašyta, tam žurnalui, kur gali apie save nusipirkti straipsnį. Ir tada niekas neina ir neperka, nes visur tas pats per tą patį.
Tada reikia susimokėti nuomą, tada darbuotojams pradeda vėluoti algos, tada krenta kokybė ir tave prie kasos pasitinka jau ne šypsenomis, o surauktu snukiu. Bet ar tu, vartotojau, kaltas, kad ten nepirkai? Kad renkiesi ten, kur įdomiau, geriau ar pigiau?
Po to sekė burgerių bumas. Paimi šaldytą kotletą, pakepi jį ant skardos, kiši tarp dviejų bandelės pusių – ir štai. Ko ne Amerika? Dar, aišku, pasiūlyk kokių konvekcinėje krosnyje perkepusių šonkaulių, užpiltų pomidorų pasta su cukrumi, kurį išdidžiai meniu įvardija kaip BBQ padažą, ir jau gali drąsiai vadintis Grill.
Tikrovėje sekasi gerokai kitaip.
O jei dar visa tai sukiši į spalvingai nudažytą bei skambiai pavadintą vagonetę, tai jau išvis kulinarinė ekstazė. Tokių labai padaugėjo po vieno vaidybinio filmo apie tokį virtuvės šefą, kuris siekė „Michelin“ žvaigždučių, bet su sūnum nusipirko vagonetę ir išvažiavo siekti svajonių. Filme jiems labai gerai sekėsi ir labai puikiai baigėsi. Tikrovėje sekasi gerokai kitaip.
Pasistato atvirame ore savo vagonetes ir kainuoja tie šaldyti pusfabrikačiai tiek, tarsi tas kotletas būtų ne ką tik iš šaldiklio ištrauktas, bet visą gyvenimą valgęs tik šviežiausias žoles, giles bei ekologiškus kukurūzus, klausęs tvarte klasikinės muzikos bei kasdien masažuotas patyrusių japonų meistrų. Nežinau kaip, bet pas mus vargetų maistas pavirto kažkokia parodija biurų planktonui, kur tatuiruoto veido hiparikas būtinai paprotins, kad reikėtų burgerio kotletą mydijum RĖR rinktis, nors tas kotletas šaldytas buvo ir galimai savo mirtimi mirė. Eikit velniop su savo „gatvės maisto kultūra“.
Ir taip toliau, ir panašiai. Nes kažkam pavyko, nes kažkas nuėjo ir pamatė eiles prie baro. Nes pagalvojo, kad restoranų, barų bei kavinių verslas yra labai lengvas uždarbis, ir nepasiskaičiavo. Nes galvojo, kad čia svajonė, o ne juodas darbas. Ir tada, po pirmo mėnesio, suvedus skaičiukus į excelį, paaiškėjo, kad viskas visai ne taip, kaip tikėjosi. Ir dar viena žlugusi svajonė sminga į dugną.
Duosiu tau, mielas skaitytojau, nemokamą patarimą.
Todėl, nors aišku niekas neprašė, bet duosiu tau, mielas skaitytojau, nemokamą patarimą, kuris gali šiaip labai nemažai sutaupyti pinigų bei kartais net išgelbėti santuoką, būstą ir panašiai: jei visada svajojai atidaryti barą/kavinę/piceriją/kepyklėlę/kebabinę ar dar ką nors, kur būtų ruošiamas maistas bei pilstomi gėrimai, neatidaryk. Niekada.
Mesk iš galvos šią mintį, nes jau šimtai atsidarė ir po to užsidarė. Nes tai sunkus, sudėtingas darbas, didelė konkurencija, labai išlepę vartotojai, kurie turi iš ko rinktis, reikės kasdien labai stengtis, ir toli gražu ne kiekviena diena bus sėkminga.
