Prisimindama savo asmeninę patirtį dėl valgymo sutrikimų, Vaida nusikelia į paauglystę, kada ji, trylikametė, susirgo anoreksija. Ir nors ši liga ją lydėjo vienerius metus, tai buvo tik pradžių pradžia – po to moteris beveik du dešimtmečius kovojo su bulimija.
Tačiau šiandien komunikacijos srityje dirbanti Vaida yra išsivadavusi iš valgymo sutrikimų ir, įkūrusi bendruomenę „Lengva plunksna“, padeda juos įveikti kitiems.
Moteris sutiko 15min GYVENIMAS papasakoti apie kelius, kuriuos tenka nueiti sergančiajam, ir kas padeda iš jų išeiti.
– Vaida, kas jums leido suprasti, kad pasveikote?
– Sveikimo nuo valgymo sutrikimų procesas yra ciklinis – tai atsitiesi, tai vėl atkrenti. Tai gali trukti ilgą laiką. Kartais sakau, kad tarsi tenka prasukti devynis pragaro ratus ir tiek kartų, kol galiausiai jie tampa tokie maži, kad gali visavertiškai funkcionuoti esamoje situacijoje.
Taip ir mano atveju: iš pradžių atkryčio bangos buvo labai aukštos, o kiekvienas atsitiesimas toks, lyg vaduočiausi iš itin sunkios ligos, o su laiku atkritimai tapo vis mažiau intensyvūs, gilūs, o atsitiesimai – reikalaujantys ne tiek daug pastangų ir laiko. Galiausiai ta amplitudė perėjo į tokį lygį, kada ėmė nebetrukdyti man gyventi.
Kitas pasveikimo požymis buvo tas, kad pradėjau nebenaudoti maisto kaip priemonės emocijų išeigai. Tai yra, patirdama tam tikras emocijas, užuot jas „užbadavusi“ arba „užvalgiusi“, ėmiau išgyventi.
Ir nors ilgą laiką save smerkiau dėl to, kad taip ilgai sveikstu, vėliau iš profesionalų išgirdau, jog normalu sveikti dešimt, penkiolika ar dvidešimt metų. Juk valgymo sutrikimas – sutrikęs santykis su maistu – tėra pasekmė, kurią kiekvienu ligos atveju lemia unikalus priežasčių kompleksas. Nors, aišku, yra pastebimi ir tam tikri bendri mechanizmai.
– Kaip vystosi valgymo sutrikimas?
– Jis vystosi tada, kai žmogus, patirdamas stiprius psichologinius išgyvenimus, užuot sprendęs problemas, visą dėmesį sutelkia į maisto kontrolę (kuri susijusi su kūno kontrole), tikėdamasis, kad tokiu būdu gebės suvaldyti ir gyvenimą.
Liga lygioje vietoje neatsiranda.
Apskritai išskiriama, kad valgymo sutrikimų priežastys yra biopsichocialinės, t. y. įtakos ligos išsivystymui turi genetinis kontekstas, šeimos auklėjimas, socialinė aplinka, asmens psichologinės savybės ir problemos, su kuriomis susiduriama.
Liga lygioje vietoje neatsiranda – dažniausiai ji pasireiškia kritiniame etape. Būtent dėl to neretai valgymo sutrikimai prasideda paauglystėje, kai iš vaikystės įžengiama į suaugusiųjų pasaulį.
– Kaip manote, kokios buvo ligos priežastys jūsų atveju?
– Paauglystėje buvau profesionali gimnastė, o valgymo sutrikimų rizika sporte yra didesnė. Tačiau šią frazę visuomet naudoju kaip savotišką skydą.
Tikrosios priežastys buvo kitos. Jaučiausi nepakankamai gera, kad galėčiau patirti normalų, visiems įprastą gyvenimą. Neturėjau tvirtos savasties – pasitikėjimo savimi. Nuolatos savimi abejodavau, keldavau klausimą, ką dar turiu padaryti, kad būčiau tikrai gera. Mano supratimu, ši savybė yra kertinė, sukelianti valgymo sutrikimus.
Neturėjau tvirtos savasties – pasitikėjimo savimi. Nuolatos savimi abejodavau, keldavau klausimą, ką dar turiu padaryti, kad būčiau tikrai gera.
Iš to kyla ir perfekcionizmas – buvau begalinė perfekcionistė ir netgi dabar turiu su tuo nuolatos „tvarkytis“. Man atrodė, kad viskas, ką darau, turi būti tobula. Tiek tobula, kad net tam tikrų dalykų nesiimdavau, jei nebuvau tikra, kad esu tam tobulai pasiruošusi. Maniau, jog klaidos netoleruojamos ir negalimos. Joms nebuvo vietos.
Šalia to negebėjau savęs paguosti, nuraminti – savipaguodos, kaip tokios, manyje visiškai nebuvo. Susidūrus su sunkumais ar suklydus pasakyti sau, kad čia nieko tokio? Neturėjau tokių vidinių dialogų. Maniau, jog nėra dalykų, kurie yra „nieko tokio“.
Taip pat nemokėjau išreikšti agresijos į išorę, pareikalauti to, kas man priklauso; išsakyti, kaip skauda ar sunku. Man atrodė, kad neturėčiau kalbėti apie problemas, o pati viską kontroliuoti – iš to ir gimė toks agresijos nukreipimas į save.
– Taigi nebuvo kažkokio vieno įvykio, nulėmusio ligą?
– Nebūna taip, kad viena konkreti situacija ar įvykis sukelia valgymo sutrikimą. Žvelgiant statistiškai, dažniausiai jau būna tam tikras problemų rinkinys, kurį „išsprogdina“ kažkoks vienas veiksnys, išprovokuojantis ligą ir tampantis lemiamu. Kartais tai būna patirtas psichologinis ar fizinis smurtas, patyčios, prievarta.
Mano atveju – ko labai ilgai negalėjau sau pripažinti ir laikiau tai kvailyste – tuo lemiamu veiksniu tapo per treniruotę išgirsta frazė „tu stora“.
Susidūrus su sunkumais ar suklydus pasakyti sau, kad čia nieko tokio? Neturėjau tokių vidinių dialogų.
Net nepamenu, kas ją pasakė ir ar išvis man sakė, bet tuometiniame kontekste – silpnos savasties, perfekcionizmo, siekimo visada visur būti geriausia – mane tai paveikė taip, kad nutariau, jog „dabar tai parodysiu“.
– Ir tuomet, kai jums pradėjo vystytis anoreksija, ar supratote, kas vyksta, kad žalojate save?
– Tokiais atvejais žmogus jokiu būdu nesupranta, kad jis eina į ligą – apie tai net nėra minčių. Viso to pradžia dažniausiai būna visiškai nekalta ir neskausminga.
Kai 13–14 metų amžiaus pradėjau badauti, svoris pradėjo kristi radikaliai – netekau 10 kilogramų per kelis mėnesius. Be abejo, negalvojau, kad darau kažką blogo, kad sau kenkiu, save žaloju.
Kitas dalykas, labai greitai veidrodyje pradedi matyti iškreiptą savo vaizdą – čia jau įsijungia psichika – ima atrodyti, kad šiame kūne yra begalė dalykų, kuriais reikia atsikratyti. Tik daug vėliau supratau, jog logika buvo tokia – jei negaliu susitvarkyti su gyvenimu, tai bent „susitvarkysiu“ su „nereikalingais“ riebalais.
Natūralu, jog sportuodama ir taip jų neturėjau, tad lengvai pasiekiau kritinę 33 kg svorio ribą. Gebėjimas adekvačiai jausti aplinką ir ją suvokti išsijungė. Kartais palyginu, kad pats sau susikuri koncentracijos stovyklą: organizmas pradeda veikti tik išgyvenimo režimu, o tokie dalykai, kaip jausmai ir emocijos, – dingsta.
– Minėjote, jog anoreksija sirgote vienerius metus. Kaip iš to išsivadavote?
– Kadangi tai buvo daugiau nei prieš du dešimtmečius, tuometinis informacinis kontekstas buvo visiškai kitoks, nei turime dabar – nebuvo jokios informacijos apie valgymo sutrikimus. Beje, apskritai Vakarų Europoje valgymo sutrikimų gydymo praktika siekia kiek daugiau nei penkiasdešimt metų.
Mama surado gydytoją endokrinologę, kuri sugebėjo atstatyti mano fizinę būklę ir išgelbėti nuo galimų pasekmių.
Iš pradžių mama mane nuvedė tirtis skydliaukės, bet tyrimai nieko blogo neparodė, kadangi tai buvo ligos pradžia. Praėjus trims mėnesiams, situacija tik prastėjo, ir mama surado gydytoją endokrinologę, kuri sugebėjo atstatyti mano fizinę būklę ir išgelbėti nuo galimų pasekmių.
Tai buvo ribinė situacija, kai organizmo funkcijos išsijunginėjo. Iki šiol esu dėkinga mamai ir tuo metu gydžiusiems gydytojams – tik suaugusi supratau pavojų, į kurį buvau pati save įstūmusi.
Tačiau tuomet, kai fizinė būklė buvo minimaliai atstatyta, atsirado begalinis pasipriešinimas. Domino tik vienintelis tikslas – išlaikyti užsibrėžtą kilogramų skaičių. Tam, kad sveikčiau, turėjau valgyti, o to labiausiai bijojau.
Tokia ir yra įprasta anoreksijos eiga – sergantieji į sveikimą įeina labai sunkiai, nes maisto ir augančio svorio bijo labiau nei mirties. Sustabdyti nuo tolesnio savęs žalojimo gali tik gyvybės instinkto pažadinta baimė – juk mūsų kūnas ir sąmonė yra užprogramuoti gyventi.
– Jus taip pat sustabdė baimė?
– Taip, kai išgirdau gydytojų prognozes, supratau, ką pasidariau.
Iki studijų ir jų metu reguliariai lankiausi pas endokrinologę ir kitus gydytojus, kadangi po anoreksijos atkryčio buvau stebima. Dabar tokiais kritiniais atvejais sergančiuosius kelioms savaitėms ar mėnesiui guldo stacionariam gydymui.
Tačiau tiek mano, tiek dalies panašaus amžiaus pasveikusių žmonių istorijose to nebuvo – gydėmės nenutraukdami nei mokslų mokyklose, nei studijų universitetuose.
Logika buvo tokia – jei negaliu susitvarkyti su gyvenimu, tai bent „susitvarkysiu“ su „nereikalingais“ riebalais.
Dabar sergantiesiems yra kitas iššūkis – stacionarus gydymas reiškia ir viešumą apie ligą. Iš sveikstančiųjų girdžiu, kad sunku tam ryžtis, bet stacionare gaunamas labai veiksmingas gydymas, o ir aplinka į žinią apie valgymo sutrikimą reaguoja adekvačiai.
– Pasakojote, jog po anoreksijos jums pasireiškė bulimija, kuri tęsėsi beveik dvidešimt metų. Kas jums padėjo išgyti?
– Nebuvo taip, kad visus tuos metus nuolatos, stipriai ir giliai sirgau. Tas laikotarpis buvo nuolatinis bangavimas: atsistodavau ant kojų, tai vėl patirdavau recesiją.
Pirmiausia man padėjo tai, jog po studijų pradėjau lankyti tuo metu vieną pirmųjų pagalbos grupių Valgymo sutrikimų centre, kurią vedė psichoterapeutas ir dietologas. Ten lankiausi apie tris mėnesius – susireguliavau mitybos režimą.
Įėjimas į tinkamą mitybos režimą yra viena iš svarbiausių pirminių gydymo priemonių, nes anoreksijos atveju maistas tampa priešu, ir labai sunku pakeisti tą požiūrį, o bulimija priveda prie visiško išsitaškymo mitybos kontekste, kadangi maistas naudojamas ne fizinio, bet dvasinio alkio pasotinimui. Ir vienu, ir kitu atveju įpročių keitimas tampa labai sudėtingu procesu.
Vėliau pradėjau kitą gydymo etapą – psichoterapiją. Vienu gyvenimo etapu lankiau ją dvejus, kitu – šešerius metus. Manau ir tikiu, kad tai yra vienas iš esminių instrumentų, padedančių pasveikti.
Dabar susiduriu su krikščioniškųjų teologų ir tikėjimą praktikuojančių psichoterapeutų nuomone, kad gydant gilumines sielos žaizdas, net ir psichoterapijoje prieinama riba, kai žmogus savo jėgomis nėra pajėgus padaryti esminio pokyčio. Lūžį užpildant žmogaus vidinės savasties stoką, gydant vidinius sužeidimus gali padaryti Dievas.
O apskritai - per visą tą laiką, ko tik neišbandžiau, kad iš naujo susidėliočiau save: psichologines grupes, kūno terapiją, sąmoningumo praktiką, kineziterapiją. Nes ligą lydi ir visokie kitokio plauko sutrikimai, kaip nuolatinio nerimo išprovokuoti galvos, nugaros skausmai bei kiti neretai fiziologinės priežasties neturintys simptomai.
– Jau ilgiau kaip pusmetį vykdote bendruomenės „Lengva plunksna“ veiklą, siekdama padėti sergantiems valgymo sutrikimais. Papasakokite apie ją plačiau.
– Ši idėja kilo prieš kelerius metus, kada jau tikrai pajutau, kad esu sveika.
Kai pati sirgau, visais įmanomais būdais ieškojau istorijų, kurios patvirtintų, kad galima pasveikti. Mat sirgdamas valgymo sutrikimu – net ir gaudamas visą reikalingą pagalbą – galvoji, kad niekada iš to neišbrisi; kad liga tave lydės visą gyvenimą, liksi „nenormalus“. Atkryčio momentais esi visiškoje tamsoje, o sveikimo procese kad ir tūkstančius kartų gali tekti „sudegti“ ir vėl iš naujo atsistatyti.
Suprantant, kokia neviltis ištinka sergant anoreksija ar bulimija, man atrodė labai svarbu skleisti žinią, kad nuo to pasveikstama.
Iš pradžių pradėjau savanoriauti Valgymo sutrikimų centre, kur kartu su kita savanore apie metus vedėme grupes sergančiosioms. Vėliau įkūriau Facebook bendruomenę „Lengva plunksna“ bei pradėjau savarankiškai vesti grupę, kur sergančios merginos tarpusavyje dalijasi savo išgyvenimais, patirtimi.
Visos pabrėžia, kad kalbėjimas apie valgymo sutrikimus rate žmonių, kurie tai patyrė arba patiria, yra labai svarbus savidisciplinos įrankis. Buvimas tokioje grupėje suteikia jėgų išlikti stabilios būklės, o pasidavus – padeda lengviau išsikapstyti. Ši grupė jokiu būdu nepakeičia psichoterapinio ar medicininio gydymo, yra tik palaikymo priemonė.
Tikiuosi, jog ateityje pavyks sukurti vietą, kurioje bus galima gauti daugiau sveikimą skatinančių priemonių.
– Jūsų akimis, kokios pagalbos reikia sergantiems valgymo sutrikimais?
– Kiekvienu individualiu atveju, netgi skirtingu ligos etapu, reikia vis kito priėjimo. Visgi labai svarbu, kad būtų taikomas kompleksinis gydymas – psichoterapeutas ir profesionalus dietologas yra būtini.
Gali būti, kad susizgribus jauname amžiuje, lengviau keisti ir giluminius įsitikinimus. Viena sveikstančios merginos mama sakė – juk taip svarbu sergančias merginas išgydyti iki pilnametystės, nes vėliau jos tampa „profesionaliomis badautojomis“. Tad psichoterapinio gydymo kelias vienam gali būti trumpesnis, o kitam ilgesnis.
Manau, kad labai svarbi gydymo dalis – veikla, skirta savo kūno pripažinimui. Valgymo sutrikimus gydantis norvegų psichoterapeutas Finnas Skårderudas yra pasakęs, kad „turi dirbti su kūnu tam, kad jį pamirštum“. Tai jokiu būdu nereiškia, kad turi prakaituoti sporto salėje. Priešingai, turi užsiimti kūno nepertempiančia fizine veikla – kai atiduodi duoklę kūnui, turi mažiau pagundų jį tobulinti ar kitaip kankinti. Man tokia veikla tapo pilatesas.
Labai svarbu, kad būtų taikomas kompleksinis gydymas – psichoterapeutas ir profesionalus dietologas yra būtini.
Be to, ir kūno terapija yra vienas metodų, padedančių iš naujo – tiesiogine to žodžio prasme – grįžti į savo kūną, priimti, suprasti jį. Iš savo patirties žinau, jog sirgdamas savo kūno tiesiog nejauti. Tarkime, nors jausdavau skausmą, negebėdavau jo lokalizuoti. Todėl toks, atrodo, įprastas dalykas, kaip kūno susigrąžinimas į tikrąjį gyvenimą, yra beprotiškai ilgas kelias, kurį tenka nueiti sergančiajam.
– Teigėte, kad labai svarbus ir aplinkinių vaidmuo.
– Ką dabar girdžiu iš sveikstančiųjų: valgymo sutrikimas dažnai yra apie tai, kad nori būti „matomas“, nes pats savęs „nematai“ teigiamoje šviesoje, t. y. dėl to paties pasitikėjimo savimi trūkumo laikai save blogu, save žaloji.
Ką gali padaryti šeima, artimieji, draugai? Laiku pastebėti ir iškart suteikti grįžtamąjį ryšį. Nes kuo daugiau žmogus gauna grįžtamojo ryšio, tuo jis greičiau gali suprasti, kad tai, kas su juo vyksta, yra negerai. Juk, ypač paaugliams, nusiridenti iki bedugnės labai lengva.
Neretai tėvai išties iš pradžių nesupranta, kad jų vaikas susiduria su valgymo sutrikimu. Galbūt tai irgi vienas iš tokių žmogiškosios būties aspektų, kad, nors ir matai prieš savo akis vykstantį siaubą, negali, nenori tuo patikėti.
Pirminiai požymiai labai nereikšmingi – paauglys atsisako mėgstamų sausainių, pradeda dažniau valgyti salotas. Pamažu maisto ribojimas ima darytis vis kategoriškesnis, ir tai pradeda atsispindėti svorio svyravime. Šeimoje svarbu išlikti budriems, nepraleisti pro akis pasikartojančių vaiko elgsenos pokyčių.
Man labai įsiminė profesionalų rekomendacijos šeimoms: nekalbėti apie dietas, blogą ir gerą, riebų ir liestą maistą, neskaičiuoti kalorijų, smerkiamai neaptarinėti skirtingo sudėjimo žmonių.
Svarbu ir tai, kad liga paliečia visus šeimos narius. Tėvai išgyvena kaltę – nuolat klausia savęs, ką padarė ne taip. Būna, kad kaltės jausmą skatina ir gydytojai. Pasimetimą, nežinią išgyvena ir kiti artimieji.
Taigi palaikymas yra reikalingas ne tik sergančiam žmogui, bet ir jo šeimai. Europoje rengiamos atskiros palaikymo grupės sergančiųjų tėvams, broliams ir seserims. Vilniuje Krizių įveikimo centras taip pat pradėjo vesti pirmąją tėvų palaikymo grupę – ši parama labai svarbi.
– Po sunkių išgyventų patirčių neretai suprantame, kad tai ne tik kažką atėmė, bet ir davė. Kaip šiuo aspektu vertinate savo ligos patirtį?
– Pirma, paradoksalu, bet liga mane išmokė sveiko santykio su maistu. Ir dabar vis dažniau galvoju, kad sveikas santykis su maistu yra dalis sveiko santykio su savimi. Juk kartais mes su žmonėmis tiek nebendraujame, kiek skiriame laiko maistui, jo vartojimui. Labai lengva nuvertinti, kaip ir pervertinti, maisto reikšmę.
Antra, įprasta pabrėžti empatiją. Pastebiu, jog ši liga pasireiškia iš prigimties jautriems žmonėms. Man ji padėjo išsiugdyti ir empatijos sau užuomazgas, ko aš visiškai neturėjau.
Palaikymas yra reikalingas ne tik sergančiam žmogui, bet ir jo šeimai.
Tačiau svarbiausia, kad visa ši patirtis buvo labai intensyvi savęs pažinimo kelionė, siekiant surasti balansą. Kai pagaliau pavyko jį pasiekti, galiausiai suvokiau, kad ir tas balansas nėra amžinas – gyvenimas jau pats savaime yra cikliškas, ir tu tiesiog turi tai priimti, atlaikyti.
Šios kelionės pradžioje buvau ciniška ateistė, tikinti, jog viską gali susikalti savo rankomis, o šiandien – atsivertėlė krikščionė. Į valgymo sutrikimą pradėjau žiūrėti kaip į išbandymą. Kiekvienam mūsų duotas druskos pūdas – man jis atiteko būtent toks. Ir kaip kiekvienas išbandymas nuveda į naują kokybę, taip nutinka ir sveikstant nuo valgymo sutrikimų.
Prisijungti prie palaikymo bendruomenės sergantiems valgymo sutrikimais „Lengva plunksna“ galite čia.
Prisijungti prie Krizių įveikimo centro rengiamos tėvų palaikymo grupės galite čia.
Kreiptis dėl suaugusiųjų valgymo sutrikimų gydymo galite čia, dėl vaikų ir paauglių valgymo sutrikimų gydymo – čia.
