Brandos vertinimas
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos švietimo įstatymu, vaikas privalo pradėti lankyti mokyklą tada, kai jam tais kalendoriniais metais sukanka 7 metai, o priešmokyklinio ugdymo grupę – kai tais kalendoriniais metais jam sukanka 6 metai.
Jeigu tėvai pageidauja ugdyti vaiką pagal priešmokyklinio ugdymo programą, kai tais kalendoriniais metais vaikui dar nesueina 6 metai, ar kai pageidauja leisti į pradinio ugdymo pirmąją klasę, jeigu vaikas nelankė priešmokyklinio ugdymo grupės ar lankė mažiau nei 2/3 priešmokyklinio ugdymo programos laiko, kai tais kalendoriniais metais vaikui dar nesueina 7 metai, tuomet, nustatyta tvarka, yra atliekamas vaiko brandumo vertinimas. Vaikai dėl priešmokyklinės ir mokyklinės brandos vertinami nuo gegužės 1 dienos iki rugpjūčio 31 dienos.
Labai svarbu atsižvelgti į kiekvieno konkretaus vaiko individualumą ir jo realias galimybes.
Dažnai tėvų norai ir požiūris į savo vaiką ne visada sutampa su jo brandumo požymiais, reikalingais ugdymui. Jie remiasi savo patirtimi, pavyzdžiui, ,,Aš pradėjau mokyklą lankyti nuo šešerių ir buvo viskas puiku“, ,,Aš pradėjau lankyti septynerių ir man mokykloje buvo nuobodu“, ,,Šeimai patogu abu skirtingo amžiaus vaikus leisti vienu metu“, ,,Norim patekti būtent pas šią mokytoją“.
Kalbant apie vaiko brandumą mokyklai, labai svarbu atsižvelgti į kiekvieno konkretaus vaiko individualumą ir jo realias galimybes, o ne į ne visada pamatuotus tėvų lūkesčius. Todėl profesionaliai atliekamas psichologinis vertinimas yra kone svarbiausias pagrindas priimant vienokius ar kitokius sprendimus vaiko ugdymo klausimais.
Vaiko vertinimas – kas tai?
Kuomet tėvai nori suprasti, ar jų vaikas jau yra pakankamai brandus mokyklai/priešmokykliniam ugdymui, jie turi kreiptis į savo miesto psichologinę-pedagoginę tarnybą, kurioje vaikui yra atliekamas minėtas brandumo vertinimas ir gaunamos specialistų rekomendacijos dėl tolimesnio vaiko ugdymo. Kai penkiamečiui vaikui, įvertinus jo brandumą, yra rekomenduojamas priešmokyklinis ugdymas, tai jis gali pradėti lankyti 1-ąją klasę nuo 6-ių metų ir pakartotinai brandumo vertinti jau nebereikia.
Vertinimo eigoje labai svarbu tėvams atsakyti į klausimą, ar ankstyvesnis vaiko išleidimas į priešmokyklinę grupę/mokyklą nepadarys jam žalos, ar vaikas jau yra pakankamai brandus kokybiškai naujai ugdymo(si) veiklai, todėl jie-tėvai vertinantiems specialistams turi pateikti kuo objektyvesnę informaciją apie vaiką, turi pasitikėti jų profesionalumu ir įsiklausyti į teikiamas rekomendacijas.
Dauguma tėvų baiminasi, kad brandumo mokyklai vertinimo metu vaikui reikės parodyti konkrečias žinias, t. y. pažinti raides, rašyti, gal net skaityti. Brandumo vertinimas tai tikrai nėra konkrečių žinių tikrinimas. Brandumo vertinimas – tai visapusiškas vaiko pažinimas ir vertinimas – nuo to, kaip jis greitai apsipranta naujoje aplinkoje, iki to, kaip motyvuotai priima jam pateiktas užduotis ir ieško joms sprendimo būdo.
Tėvams pravartu žinoti, kad vaiko specialiai ruošti šiam vertinimui tikrai nereikia, nes tai gali sukelti vaikui papildomą įtampą.
Tai, kad vaikas pasimeta naujoje aplinkoje, išsigąsta arba nebenori toliau tęsti, užbaigti užduočių, gali rodyti jo emocinį nebrandumą, panašų stresą jis išgyventų ir patekęs į mokyklą.
Požymiu, jog naujam gyvenimo etapui dar nepasiruošta, yra ir tai, jog vaikas per įvertinimą bijo net įeiti į kabinetą, atsiskirti nuo tėvų. Tėvams pravartu žinoti, kad vaiko specialiai ruošti šiam vertinimui tikrai nereikia, nes tai gali sukelti vaikui papildomą įtampą – vaikas gali pasirodyti net blogiau nei gali.
Nuo psichologijos iki intelekto
Psichologinių-pedagoginių tarnybų psichologai vertina penkiamečio ar šešiamečio brandumą įvairiose srityse (pagal Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintą metodiką). Vertinant laikomasi požiūrio, kad brandumas yra daugiakomponentis reiškinys. Vertinama intelektinė, fizinė, socialinė ir emocinė branda.
Intelektinę brandą sudaro: pažintiniai gebėjimai, kalbiniai gebėjimai, vizualinė-motorinė koordinacija, dėmesio, suvokimo, atminties, kalbos ir motorikos procesų integracija. Socialinę ir emocinę brandą sudaro gebėjimas kryptingai veikti, emocinis stabilumas, gebėjimas užmegzti ryšius su bendraamžiais ir suaugusiaisiais mokymosi veikloje, elgesio savikontrolė ir kt.
Vertinant laikomasi požiūrio, kad brandumas yra daugiakomponentis reiškinys.
Tik gavus teigiamą psichologo rekomendaciją dėl vaiko priešmokyklinio/mokyklinio ugdymo paankstinimo, tėvai gali pradėti ruošti vaiką mokslo metams – pirkti priemones, drabužius, supažindinti su galima ugdymo įstaiga, ruoštis atsisveikinimui su darželiu ir pan.
Kas jei ne?
Psichologui nustačius, jog vaikas yra dar nebrandus lankyti priešmokyklinę grupę ar pirmąją klasę metais anksčiau, mokyklos lankymas būtinai turi būti atidėtas vieneriems metams.
Tas pats galioja ir mokyklų vadovams – į mokyklą jie turi priimti vaikus, kuriems tais kalendoriniais metais nesueina septyneri metai, tik tada, kai psichologo išvada-rekomendacija yra teigiama. Tokiu būdu siekiama apsaugoti vaikus nuo nepagrįsto suaugusiųjų noro nebrandų penkiametį vaiką ugdyti pagal priešmokyklinio ugdymo programą, o nebrandų šešiametį – pagal pradinio ugdymo programą. Kai šių įstatymo nuostatų nesilaikoma, priimti nebrandūs mokyklai vaikai dažniausiai mokosi tik didelių pastangų dėka, taip alindami savo sveikatą.
Priimti nebrandūs mokyklai vaikai dažniausiai mokosi tik didelių pastangų dėka, taip alindami savo sveikatą.
Didelės pastangos jiems reikalingos tam, kad įveiktų aukštesnę mokymosi kartelę, t. y. prilygtų bendraklasiams, kurie vaiką lenkia visais metais ir daugiau. Tokiais atvejais neretai vaikui iškyla mokymosi sunkumų, o praėjus porai metų tie sunkumai pasidaro tokie ryškūs, kad tenka pritaikyti mokymo programą. Jeigu vaikas nėra socialiai brandus – iškyla bendravimo sunkumų, o tai menkina vaiko savęs vertinimą, atsiranda nepilnavertiškumo jausmas.
Dar vėliau tos problemos gilėja – krenta mokymosi motyvacija, vaikas nenori eiti į mokyklą, atsiranda mokyklos baimė, kartais sutrinka miegas ir galiausiai tenka kreiptis į psichologus ar net medikus dėl pagalbos vaikui teikimo.
Taigi, tėvai pirmiausiai turi būti dėmesingi vaikui ir gerai apgalvoti, ar jų sprendimas metais anksčiau išleisti vaiką į mokyklą netaps problema ir sunkia našta silpniems vaiko pečiams vėliau, net jei pačiam vaikui mokykla šiandien atrodo labai patraukli. Tad labai svarbu, kad tėvai pasikliautų specialistų nuomone ir leistų vaikus į pirmą klasę ar priešmokyklinę grupę tik tada, kai jie yra visapusiškai brandūs. Specialistai tikrai nenori kelti vaiko ankstyvesniam ugdymui dirbtinių kliūčių ir pirmiausiai siekia nepakenkti vaikui, o atsižvelgti į jo poreikius ir galimybes.
Į ką svarbu atkreipti dėmesį?
Tėvams, mėginantiems suprasti, ar vaikas yra pakankamai subrendęs mokyklai, svarbu žinoti vaiko stipriąsias puses ir išskirti sritis, kuriose jam dar reikalinga pagalba.
Svarbiausi požymiai, kurie rodo vaiko brandumą mokyklai yra:
- mokėjimas bendrauti, bendradarbiauti ir dirbti tiek su kitais vaikais, tiek su suaugusiais; mokėjimas laikytis taisyklių;
- savarankiškumas – galėjimas pačiam apsitarnauti (nueiti į tualetą, persirengti, pavalgyti);
- gebėjimas atsiskirti nuo tėvų keletui valandų;
- teigiamas savęs vertinimas (kai vaikas noriai imasi naujos veiklos, nesėkmės jo ,,neišmuša“ iš pusiausvyros, nepasisekus iš pirmo karto, vėl mėgina);
- gebėjimas susikaupti ir išklausyti nurodymus bei atlikti užduotį iki galo; gebėjimas susivaldyti, kai yra piktas, nepatenkintas ar patyręs nesėkmę (žino, kad nepriimtina muštis, rėkti, gadinti daiktus);
- nuostata ir pastangos tapti mokiniu (nori mokytis, suvokia save kaip būsimą mokinį, aktyviai domisi pasauliu, smalsauja, klausinėja, mėgsta vartyti knygas, prašo paskaityti, domisi raidėmis);
- tinkamas fizinis pajėgumas (pakankamai išlavėję vaiko judesiai, gera pirštų-riešo motorika bei akių-rankų koordinacija); mokėjimas pasakyti svarbiausią asmeninę informaciją (žino savo vardą, pavardę, adresą, šeimos sudėtį, ką dirba tėvai).
Vaiko pasirengimui mokyklai ir mokymosi sėkmei labai svarbus patyrimas namie. Todėl tėvai gali ir turi padėti vaikui mokytis pažinti pasaulį ir ramiai ruoštis svarbiam ugdymosi etapui mokykloje, tačiau svarbu, kad tėvų mokymas vyktų natūraliai ir būtų smagus.
Kuo gali prisidėti tėvai?
Pirmiausia tėvai turėtų stengtis suteikti vaikui kuo įvairesnį patyrimą skirtingose kasdienėse situacijose, pavyzdžiui, einant pasivaikščioti, į parduotuvę, gaminant maistą ir pan.
Kadangi kiekvienas vaikas domisi skirtingais dalykais ir turi savitą mokymosi stilių, svarbu jį stebėti, realiai įvertinti jo gebėjimus, interesus ir prisiderinti prie jų. Reiškia, jeigu vaikas atlieka per lengvas užduotis, patiria per mažai naujovių, jam nuobodu,o jeigu jis spaudžiamas – tampa nelaimingas ir praranda norą sužinoti ir bandyti ką nors nauja.
Tėvai turėtų rodyti pavyzdį, nes vaikai nuolat imituoja. Tėvai turėtų būti mandagūs, paslaugūs ir pagarbūs su vaiku bei kitais žmonėmis.
Tėvai turėtų rodyti pavyzdį, nes vaikai nuolat imituoja. Tėvai turėtų būti mandagūs, paslaugūs ir pagarbūs su vaiku bei kitais žmonėmis. Taip pat turėtų konstruktyviai kritikuoti vaiką, nurodant netinkamą jo elgesį, klaidą, o ne vadinant, pavyzdžiui, „žiopliu“ ar „nevykėliu“.
Vaikas turi turėti galimybę bendrauti su įvairiais žmonėmis. Kuo daugiau būti su kitais vaikais, žaisti, derėtis, planuoti, ginčytis. Galima kartu su juo stebėti įvairius žmones, aptarti jų santykių ypatumus, kalbėti apie žmonių panašumus ir skirtumus.
Visi namai turi taisykles, todėl reikėtų jas aptarti su vaiku, nustatyti ribas. Taip vaikas mokysis atsakomybės, paklusti tam tikrai tvarkai. Reikėtų kalbėti su vaiku apie netinkamą elgesį, aptarti, kas atsitinka blogai pasielgus. Padėti vaikui pačiam sugalvoti, koks yra tinkamas elgesys konkrečioje situacijoje. Pasidžiaugti vaikui pasielgus tinkamai – tai veikia geriau nei bausmės. Nereikia saugoti vaiko nuo klaidų. Jis turi suprasti, kad jų pasitaiko, iš jų mokomasi, turi prisitaikyti prie nusivylimų.
Vaikai laukia mokyklos pradžios, kai tėvai laukia šio įvykio. Reikėtų išreikšti teigiamas nuostatas į mokymąsi ir mokyklą, rodyti entuziazmą dėl vaiko veiklos, skatinant jį didžiuotis savo pasiekimais. Kalbėti su vaiku apie mokyklą, smagius dalykus, kuriuos jis ten darys, kokių svarbių ir naudingų dalykų galės išmokti.
Vaikai yra natūraliai smalsūs, reikia, kad tokiais ir išliktų. Stebėdamas ir veikdamas kartu, vaikas gali pajausti, kad skaitymas ir rašymas yra ne tik smagi, bet ir labai naudinga veikla (pvz., matydamas, kaip suaugę ieško svarbios informacijos knygose, žinynuose). Net jei vaikas nesupranta, apie ką skaitoma, jis mėgsta būti kartu, klausytis tėvų balso ir mokosi kalbos. Tai taip pat gali formuoti jo meilę skaitymui.
Vaiko gyvenime vienodai svarbūs visi jo gyvenimo metai – jis vystosi pagal tam tikrus dėsningumus, jo vystymasis turi tam tikrą seką, o vystymosi tempas gali labai skirtis nuo kito vaiko vystymosi tempo. Tėvams svarbiausia tos raidos nepažeisti ir netrikdyti – nei skubinti, nei lėtinti, o leisti vykti sava tėkme.
Vilniaus visuomenės sveikatos biuro naujienas rasite ir „Facebook“ puslapyje.
