Pasak „Mamų unijos“ direktorės Justinos Žukauskienės, šalyje per metus onkologinėmis ligomis suserga apie 100 vaikų. Kovą su liga statistiškai laimi apie 80–90 proc. mažųjų pacientų. Tačiau likusiųjų tėvams, dėl onkologinės ligos netekusiems vaiko, tenka išbūti sunkiausią savo gyvenimo laikotarpį.
Projekto „Išbūti“ partneriai pabrėžia, jog jie jokiu būdu nenori išgąsdinti tėvų ar brukti mintį, kad susirgus vaikui reikia ruoštis blogiausiam scenarijui. Priešingai, projekto tikslas – rasti pagalbą tada, kai jos reikia.
„Kai miršta tavo vaikas, atrodo, atsiduri kažkokiame sapne, ar siurrealiame pasaulyje. Pasimeti, nesupranti kas vyksta, nenori tikėti tuo, kas ką tik įvyko. O ant viso to dar užsikrauna didžiulis sielvartas ir baisus stresas.
Tokioje situacijoje mažiausiai norisi galvoti apie dokumentų pildymą ar laidojimo organizavimą. Todėl bus gerai, kad kažkas kitas galės tuo užsiimti ir bent tuo palengvinti tėvų išgyvenimus”, – sako neseniai sūnaus Bernardo dėl onkologinės ligos netekęs tėtis Evaldas.
Bernardo mama Edita priduria, kad laidotuvės tampa dar vienu dideliu išbandymu, kuris smogia netikėtai. „Per ilgus gydymo metus dažnai kyla klausimas: kas bus jei išsipildys blogiausias scenarijus? Bandai ieškoti atsakymo – kaip gyvensime toliau, kaip jausis sesė ar brolis, kaip jausis mama ar tėtis, kaip reikės išgyventi tą skausmą, ir visai negalvoji apie finansinę laidotuvių pusę.
Šeimoms reikalinga bet kokia pagalba, kuri leistų negalvoti bent jau apie laidotuvių organizavimą, atimantį begalę jėgų, kurių tą dieną dėl užgriuvusio sielvarto, skausmo ir milžiniško streso tiesiog nėra”, – kalba mama.
Reikalinga pagalba
„Mamų unijos“ savanoriai padeda onkologinėmis ligomis sergančių vaikų šeimoms ir prie projekto prisidės artimuosius informuodami apie galimybę sulaukti paramos. „Rekviem“ Kaune pagelbės organizuojant laidotuves ir apmokės atsisveikinimo ceremonijos išlaidas (iki 1000 Eur). Be to, netektį išgyvenantiems artimiesiems pasiūlys psichologinę pagalbą – nuotolines konsultacijas su „Krizių įveikimo centro“ specialistais ir padengs išlaidas už keturias pradines konsultacijas.
„Didžiausia tėvų baimė, deja, kartais tampa realybe, o jeigu šeima neturi atsidėjusi lėšų, tai sukelia dar didesnį stresą įvykus blogiausiam scenarijui. Todėl norime padėti tuo, kuo galime ir kartu su partneriais siūlome pagalbą. Tikimės, kad prie mūsų norės prisidėti ir kiti laidojimo namai, kad galėtume kartu ją suteikti visoje Lietuvoje“, – sako Bernardas Vilkelis, AB „K2 LT“ ir Kauno atsisveikinimo namų „Rekviem“ vadovas.
Dažnu atveju, apie vaikų netektis yra bijoma kalbėti viešai, nors realybė yra tokia, kad šeimos netekusios onkologine liga sergančio vaiko lieka be valstybės pagalbos, tad „Mamų unija“, kaip galėdama stengiasi padėti šioje situacijoje atsidūrusioms šeimoms ir bendromis jėgomis, su partnerių pagalba, palengvinti jas užgriuvusią naštą.
„Ligoninės durys užsidaro ir gyvenk kaip nori: būna, kad šeimos neišgali susimokėti už laidotuves, jau nekalbant apie būtinąją psichologinę pagalbą praradus vaiką. Bet labai norėtume, kad prie šio projekto prisijungtų ir daugiau Lietuvoje veikiančių laidojimo namų, nes pagalbos organizuojant laidotuves netekus vaiko dėl onkologinės ligos reikia ir kituose Lietuvos miestuose“, – apie projekto svarbą kalba J.Žukauskienė.
Laidotuvės – tik gedėjimo pradžia
Psichologė Jurgita Skiparienė, „Krizių įveikimo centro“ savanorių koordinatorė, sako, kad sielvartas yra natūrali žmogaus reakcija į netektį, jį išgyvenančiam žmogui būtinas emocinis palaikymas ir psichologinė pagalba.
„Mirus artimajam, bandome suvokti tai, kas įvyko. Tėvai dažnai jaučia, kad gyvenimas neteko prasmės, ieško atsakymų. Su laidotuvėmis gedulas tik prasideda; visu aštrumu jis užklumpa po poros savaičių, kai aplinkiniai jau ima susitaikyti su įvykusia netektimi. Gyvenimas kitiems tęsiasi, o netekusiajam artimojo tampa labai sunku išbūti ir išsilaikyti naujoje kasdienybėje. Todėl šioje gedėjimo stadijoje labai svarbus psichologinis palaikymas“, – sako psichologė.
Neišjaustas sielvartas slegia ir sekina, todėl neretai bandoma nuo jo bėgti – į alkoholį, raminamuosius vaistus, į perdėtai intensyvią veiklą – žmogus daro viską, ką gali, kad nereikėtų matyti gyvenime likusios tuštumos. „Tačiau bėgimas neatneša trokštamo palengvėjimo. O vienintelis kelias, vedantis į gyvenimą po netekties, yra tiesiog išbūti kartu su savo sielvartu iki jo pabaigos“, – kalba J.Skiparienė.
Pasak jos, apie netektis kalbėti yra sunku, bet būtina. „Nebijokite kreiptis pagalbos į specialistus, susitikti su kitais panašią netektį patyrusiais žmonėmis psichologinės pagalbos grupėse – visa tai gali būti didžiulė parama ir palaikymas, o kurio taip dažnai trūksta netektį išgyvenantiems žmonėms,“ – teigia „Krizių įveikimo centro“ koordinatorė.
Tėvai, kuriems reikės pagalbos iš projekto organizatorių, kviečiami kreiptis į „Mamų uniją“, kuri padės pasirūpinti jų poreikiais.
