„Deja, kai kam gydytojas vis dar yra tarnas – visuomenės tarnas. Pradėjęs studijuoti mediciną 1980-aisiais skaičiau gydytojo Vikentijaus Veresajevo „Gydytojo užrašus“, išleistus 1901 m., dar carinės Rusijos laikais, – sakė dr. R.Kėvalas. – Tik išleisti jie sukėlė didžiulį sprogimą: kaip drįsta kažkoks periferijos gydytojas aprašyti tai, ką jis pergyvena ir jaučia?“
Pasak gydytojo, knygoje pateikta 1895 m. „Peterburgskaja gazeta“ laikraščio reporterio informacija buvo svarbi tuo, kad joje naiviai, šiurkščiai ir atvirai buvo išsakyta viešpataujanti pažiūra, jog gydytojų pavertimas baudžiauninkais yra teisėtas ir reikalingas dalykas.
Ar gydytojai tikrai laisvi žmonės? Ar jie gali savo laisvą laiką tvarkyti, kaip panorėję? Ar rūsčiai, atidžiai ir negailestingai kiekvieną gydytojo žingsnį stebintys žmonės patys nesijaučia esą bent kuo jiems įsipareigoję? „Tarnauk visuomenei, būk didvyris ir šventuolis, nedrįsk naudotis nesuprantamu papročiu ilsėtis, o jei tu darbe susidėvi, mums nusispjaut...“ (citata iš V.Veresajevo knygos „Gydytojo užrašai“).
„Mane irgi mokė, kad gydytojas yra deganti žvakė, atiduodanti savo šviesą kitiems, o tuomet mirštanti. Tačiau vieną kartą pažįstama psichologė pasakė: „Durnius esi, Rimai. Koks pacientas norės eiti pas sudegantį gydytoją? Savyje turi rasti jėgų ir išminties nesudegti“, – sakė dr. R.Kėvalas.
Apie gydytojų perdegimo sindromą pasaulyje kalbama jau seniai. Iš gydytojų, savo darbe kasdien gelbstinčių gyvybes, visuomenė reikalauja maksimumo, tačiau ką Lietuvoje ji gali pasiūlyti žmogui, kelias dešimtis metų išdirbusiam vaikų intensyvios terapijos – ten, kur miršta vaikai – skyriuje? Tuo tarpu pasaulyje ekstremaliomis sąlygomis dirbantiems gydytojams už valandą mokamas tūkstantis dolerių, nes tokį krūvį jie atlaiko tik 10–15 metų.
„Pas mus nuo perdegimo sindromo kenčia apie 70 procentų gydytojų: jis kyla dėl streso, kurį sąlygoja maži atlyginimai, taip pat dėl beprotiško biurokratizmo darbe, nes kiekvieno gydytojo veiksmus reguliuoja 10-15 tūkstančių teisės aktų. Jei gydytojas žino, ką reikia daryti konkrečiam ligoniui, tai dar nereiškia, kad tą ir darys, nes jį sąlygoja teisės aktai. Taip pat prisideda ir spaudimas iš kolegų, nes dar nėra tradicijos gerbti visus, kurie atlieka savo darbą“, – tokiomis įžvalgomis su klausytojais dalinosi pranešėjas.
Pasak jo, carinės Rusijos laikais Peterburgo kvartalų prižiūrėtojai, kiemsargiai ir durininkai būdavo aprūpinami geriau už tarnaujančius gydytojus.
Mane irgi mokė, kad gydytojas yra deganti žvakė, atiduodanti savo šviesą kitiems, o tuomet mirštanti. Tačiau vieną kartą pažįstama psichologė pasakė: „Durnius esi, Rimai. Koks pacientas norės eiti pas sudegantį gydytoją? Savyje turi rasti jėgų ir išminties nesudegti“, – sakė dr. R.Kėvalas.
„Labai išplitusi nuomonė, kad menką algą gydytojai lengvai papildo privačia praktika, tad todėl jiems ir skiriamos tokios nedidelės algos... Bet privačia praktika juk nesiversi, jei negalėsi laisvai tvarkyti savo laiko.
Privati praktika negali kenkti tarnybai – tai pati jos sąlygos esmė. Jei gydytojai atsainiai eina savo tarnybos pareigą, žmonės krauna juos perkūnais, užmiršę, kad patys siūlo papildomam uždarbiui prie menkos algos verstis privačia praktika“ (citata iš „Gydytojo užrašų“).
Gydytojus – ypač jaunus – labai žeidžia nuolat žiniasklaidoje pasirodanti informacija apie gydytojų korupciją. Deja, bet dėl kelių nesąžiningų kolegų elgesio ant visų gydytojų gulanti nepamatuota kaltė yra neteisinga ir skaudi.
„Kai pradėjau dirbti, mano atlyginimas buvo 90 rublių per mėnesį. Mano tėtis šaltkalvis uždirbdavo 400 rublių, mama siuvėja (šiuo metu ji vadinasi dizainere) – 200 rublių. Niekada nepamiršiu, kai, pradėjus dirbti Kauno klinikose, mano pirmojoje ir kol kas vienintelėje darbovietėje, tuometis Kauno klinikų generalinis direktorius reikalavo pagal nerašytą įsakymą, kad visi gydytojai, seselės ir slaugytojos (nesvarbu, kad jie pervargę po vienos ar dviejų parų budėjimo) – savo atlyginimų lauktų prie kasos, o statybininkams du tris kartus didesnė alga būtų išduodama be eilės“, – sakė dr. R.Kėvalas.
O kaip yra šiandien? Ar gydytojas gali skirti laiko savo žinių ir kompetencijų gilinimui, ar patenkinami jo pagrindiniai poreikiai, kad jis galėtų pasiaukojančiai rūpintis kitais? Ar mokame gydytojui pakankamą atlyginimą, kad jam netektų išgirsti iš siūlančiųjų „prisidurti“: „Žiūrėk, ką gauni, tau gyventi reikia!“
Lietuvos įstatymų leidėjai iki šiol nelinkę pasitikėti gydytoju situacijose, kuomet dirbtinai, pažeidžiant žmogaus orumą, tęsiamas vadinamasis „užsispyrėliškas gydymas“.
„Kas mums davė moralinę teisę užsispyrėliškai dirbtinai pratęsti egzistenciją? Su šiuolaikinėmis technologijomis galima daug padaryti, bet neišmintingi įstatymai mus taip reglamentuoja, kad pažeistume žmogaus orumą. Ta problema sprendžiama Vakaruose, kur skyriaus vadovai, profesionalai priima labai atsakingus sprendimus, – teigė dr. R.Kėvalas. – Nors žmogaus orumas laikomas universaliuoju poreikiu individo gerovei, visose visuomenėse praktinė orumo integracija žmogaus gyvenimo pabaigoje tebelieka sudėtinga ir neaiški.
Mes, sveikatos priežiūros specialistai, laikomės požiūrio, kad sveikatos priežiūros sritis geriausiai gali būti reguliuojama vadovaujantis individualaus apsisprendimo ar individualios autonomijos ir teisės į sveikatos priežiūrą principais ir sprendimais.
Deja, bet svarbiausiuose žmogaus teises reglamentuojančiuose sveikatos apsaugos teisės aktuose visiškai nieko nepasakyta apie žmogaus orumo konceptą. Visi, įsipareigoję gerbti žmogaus orumą, pasirenka skirtingus būdus šiam principui užtikrinti.“
